Peržiūrėta 2557

Vytautas Knyva: „Plėšriųjų paukščių fotografui laipioti medžiais – įprastas reikalas“

Šio numerio skyrelio „Gamtos fotografija“ svečias – biologas, fotomenininkas ir leidėjas Vytautas Knyva. Jo gamtos fotografijos apkeliavo nemažai Europos šalių. Darbai buvo eksponuojami tarptautinėse meninės fotografijos parodose Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje, Belgijoje, Austrijoje, Čekijoje ir kt. Daugelyje parodų fotografo nuotraukos įvertintos diplomais. Pirmąjį apdovanojimą V. Knyva parsivežė iš Prancūzijos. Nacionaliniame laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys 2010“ fotomenininkas pelnė nominacijos „Geriausia metų fotografija“ laurus.


– Lietuvos gamtą fotografuojate daugiau nei 10 metų. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Pirmas fotoaparatas, patekęs į mano rankas, buvo „Exacta“. Pirmos fotografijos pavyko. Taip ir tapau fotografu. Vėliau teko padirbėti ir profesionaliu fotografu. Fotografavau Lietuvos kaimą – kolūkines gyvenvietes, kultūrnamius. Dar vėliau – reklaminė fotografija. Visą tą laiką jutau, kad esu ne savoj lėkštėj – dirbu ne tuos darbus. Sulaukęs brandos prisiminiau, kad visą gyvenimą mane traukė gamtos fotografija. Tik laiko jai pritrūkdavo, ir aparatūra buvo ne ta. Apsisprendžiau. Dabar fotografuoju gamtą.

– Jūsų nuotraukos publikuojamos daugelyje Lietuvos leidinių apie gamtą. Pernai drauge su ornitologu Eugenijumi Drobeliu išleidote didžiulės apimties albumą „Lietuvos miškų plėšrieji paukš­čiai ir pelėdos“ – knygą, vainikavusią dešimties metų klajones po Lietuvos ir Gudijos girias ir pelkynus. Kiekviena fotografija greičiausiai turi savą istoriją. Kuri jų palikusi giliausią įspaudą?

– Kilniojo erelio. Ir fotografuoti buvo nelengva, ir raistas, kuriame vyko veiksmas, įsimintinas, ir paukštis išsvajotas. Kodėl išsvajotas? Gal kad retas ir niekada gyvenime natūralioje aplinkoje nebuvau jo matęs, kad yra toks greitas, stiprus ir drąsus, kad sugeba įveikti net vilką. Nors apskritai ne visada gali aiškiai įvardyti, kodėl vienas ar kitas gyvūnas patinka labiau už kitus.

Fotografuojant kilniuosius erelius, slėptuvę teko montuoti 28 metrų aukštyje, ant vienos iš trijų aukščiausių pelkinės salos pušų. Aplink – keletas kilometrų nuostabios, švyliais padabintos aukštapelkės. Pušies viršūnė nuo eilinio vėjo gūsio svyruoja į šalis po keletą metrų. Kartais taip pasupdavo, kad ir maldelę tekdavo sukalbėti. Bet tūnai dantis sukandęs. Negali juk vidury dienos lipti iš slėptuvės – paukštį išbaidysi.

– Fotografuodamas plėšriuosius paukš­čius, ypač pelėdas, turbūt ne tik po me­džius karstėtės. Gal savo kailiu teko išbandyti šių nakties paukščių nagų aštrumą?

– Plėšriųjų paukščių fotografui laipioti medžiais – įprastas reikalas. Kai būna baisoka, užsimerki ir lipi. Kartą, baigęs fotografuoti naminę pelėdą prie uokso, išlipau iš bokštelio, užsimečiau jį ant pečių, nuvilkau atokiau nuo uokso, apie 50–60 metrų, ir ėmiausi neskubėdamas ardyti. Naktis rami – absoliuti tyla ir tamsa, girdi net kaip juda tavo rankų sąnariai (na čia gal kiek perdedu). Kurį varžtą reikia atsukti, susirandu apčiuopom. Ir staiga – nemenkas smūgis į veidą. Vos neatsisėdu iš netikėtumo. Karštligiškai bandau susigaudyti, kas gi taip tyliai sugebėjo prieiti ir neaišku už ką taip pilti. Tik po minutės kitos susivokiau, kad tai pelėda. Matyt, sukamų varžtelių garsai paukščiui trukdė medžioti ir pelėdai trūko kantrybė. Tąkart man pasisekė – išsisukau su sužeistu kaklu, skruostu ir akies voku. Tik gaila – randų neliko.

– Prieš kelerius metus buvo surengta Jūsų paroda „Jūriniai ereliai Lietuvoje“. Kuo sužavėjo šie reti, visame pasaulyje nykstantys paukščiai?

– Jūriniai ereliai buvo vieni pirmųjų plėšriųjų paukščių, kuriuos ėmiausi fotografuoti. Pirma meilė. Aišku, jie žavėjo savo dydžiu, įsimintinu skrydžiu, jėga. Kartą stebėjau, kaip erelis, pasičiupęs lapę, nuvilko ją šlaitu aukštyn, pasišokėjo ir su visa lape nuskrido.

– 2007-aisiais kartu su E. Drobeliu išleidote fotoalbumą apie kurtinius. Ką fotografuoti buvo sudėtingiau – plėšriuosius paukščius ar slapukus kurtinius?

– Sunku palyginti, nes labai skiriasi fotografavimo metodika. Bendra tai, kad jei sieki gero kadro, tai turi smagiai padirbėti. Ir kai jau jėgų ir kantrybės nebelieka, o akys iš nuovargio pačios nevalingai merkiasi, tave aplanko sėkmė.

– Fotografuojate ne tik paukščius. Ūkanotoje pievoje įamžinto briedžio nuotrauka („Auštant...“) išrinkta konkurso „Gintarinis žaltys 2010“ geriausia metų fotografija. Ką fotografuoti įdomiau – paukščius ar žvėris?

– Visada įdomiau, kai tavo objektas yra neeilinis. Ar tai būtų kilnusis erelis, ar gyvatėdis, ar laplandinė pelėda, įspūdingas briedis ar elnias nepaprastais ragais. Taip, matyt, užprogramuota mūsų pasąmonėj, bent jau mano.

– Ar yra tokių gyvūnų, kuriuos norėtumėte nufotografuoti, bet dar nenufotografavote?

– Labai apie tai nemąsčiau, bet, manau, turėtų būti. Dar liko daug nenufotografuotų plėšriųjų paukščių, turiu galvoje viso pasaulio plėšriuosius paukščius. Traukia Rytų Sibiro ar Aliaskos briedžiai, lokiai, medžiojantys lašišas.

– Už gamtines fotografijas esate pelnęs ne vieną apdovanojimą. Jūsų darbai ne kartą įvertinti ir tarptautinėse meninės fotografijos parodose. Ar pamenate pirmąją laurus atnešusią fotografiją?

– Tai buvo tulžio fotografija. Tuomet buvau pradedantis gamtos fotografas. Ornitologas Deivis Dementavičius nuvedė mane prie tulžio gyvenamo urvelio Kauno marių pakrantėje, urvelis buvo 3–4 metrų aukštyje. Susikaliau bokštelį, labai bijojau nubaidyti paukštį, tad fotografavau iš toli, naudodamas ekstenderius. Paukštis, žvelgiant per objektyvą, atrodė fantastiškai. Pavyko tik ketvirtą fotosesijos dieną. Dabar, žinoma, viską daryčiau kitaip.

– Koks metų laikas Jums kaip fotografui yra įdomiausias?

– Negalėčiau taip be išlygų išskirti. Visais metų laikais gali susirasti įdomių objektų ar siužetų. Viskas priklauso nuo to, kiek tu gali skirti laiko pasirengimui fotografuoti, pačiam fotografavimui ir kiek pats turi ištvermės.

– Kokią įrangą naudojate fotografuodamas?

– Kai buvau pradedantis gamtos fotografas, labiau patyrę patarė rinktis „Canon“. Aš paklausiau.

– Gal tebeturite savo pirmąjį fotoaparatą?

– Turiu. Guli „Exacta“ tolimiausiam komodos kampe. Kiek streikuoja užraktas. Vaikystėje mokėdavau tą gedimą įveikti. Dabar vargu ar beprisiminsiu kaip.

– Fotografuojate tik gamtą? O gal į Jūsų fotoobjektyvą pakliūva ir žmonės?

– Jei pakliūva – tai anūkai. Jaunystėje esu fotografavęs ir vestuves, ir laidotuves, kartą – „Mis Lietuva“ konkursą.

– Daug metų fotografuojantys gamtą dažnai sako: gamtos fotografas – tai gyvenimo būdas. O kada Jūs savo gyvenimą tvirtai susiejote su gamta?

– Su gamta, kaip ir su fotografija, savo gyvenimą susiejau dar vaikystėje. Gamtos fotografo gyvenimo būdą derinti su eilinio miestelėno gyvenimo būdu bandau jau 12 metų. Sunkus ir sudėtingas darbas.

– Pastaruoju metu nemažai kalbama apie gamtos fotografų etiką. Ką patartumėte šios srities naujokams?

– Patarčiau pasišnekėti su savo vidiniu balsu. Pasiklausti savo sąžinės, ar viską daro gerai. Ir apskritai dirbti sąžiningai. Kad ir koks tai nemadingas ir nuvertintas žodis, jis vis dar turi galios.

– Koks linksmiausias Jūsų nutikimas gamtoje?

– Nelabai tokių prisimenu. Visi rimti ir pamokantys. Nebent – kartą sėdžiu palapinėje, fotografuoju jūrinius erelius. Ereliai lesa, krankliai lesa, varnos ir tos vieną kitą kąsnelį nugvelbia. Tik netikėtai viena gudri varna prieina prie palapinės, atidžiai apžiūri objektyvą, nustraksi prie durų, ima skėsčioti sparnais ir labai garsiai karksėti. Suprantu – varo mane iš palapinės. Aš niekur neinu. Tada ji užšoka ant palapinės, po keleto minučių intensyvaus kapojimo prakerta stogą ir kiša galvą vidun. Aš čiumpu už snapo ir kiek palaikau. Varna daugiau manęs iš palapinės nebevaro.

– Daugiau patirties turintys gamtos fotografai neretai nebepasitenkina dokumentine fotografija, siekia kurti meninius gamtos vaizdus, bet nedažnam tai pavyksta. Jūs jau beveik dešimtį metų esate Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Ką galėtumėte patarti kolegoms gamtininkams? Kur, Jūsų nuomone, ta riba tarp meninės ir dokumentinės gamtos fotografijos?

– Kur baigiasi dokumentika ir prasideda menas – dažnai nesutaria net menotyrininkai. Kiti apskritai fotografijos nelaiko menu. Nereikia dėl to laužyti iečių, reikia tiesiog dirbti, daug dirbti. Jei tau lemta, jei tu ieškai – anksčiau, ar vėliau tą ribą peržengsi. Kitaip tariant, menas prasideda tada, kai fotografuojant tau neberūpi, kokios tai rūšies gyvūnas, ar retas gyvūnas, ar tai įdomi jo gyvenimo scena, ar būdinga jo gyvenamoji aplinka, o svarbu – kompozicija, spalva, šviesa (apšvietimas!), nuotaika, idėja. Pasitikrinti galima pasikabinus darbą ant sienos. Jei žmones, nesusijusius su gamtos fotografavimu, tavo darbas emociškai veikia ir po pusės metų, gal tai ir yra menas. Mano supratimu, mes – gamtos fotografai – dažniausiai kuriame estetizuotas dokumentines gamtos fotografijas. O iliustruojant leidinius apie gamtą tokių ir reikia.

– Biologas, leidyklos vadovas, fotografas – kas svarbiausia?

– Norėtųsi būti tik fotografu, deja, realybė tokia, kad būti vien tik gamtos fotografu Lietuvoje – prabanga. Tad tenka dirti ir kitus darbus.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai