Peržiūrėta 1156

Vilius Paškevičius: gamtos fotografija – tiesiog tobulai man subalansuotas darbas

Gamtos fotografas Vilius Paškevičius dar būdamas vaikas jautė nepaaiškinamą trauką kregždėms. Tai buvo patys įdomiausi paukščiai. Pradėjęs labiau gilintis į sparnuočių pasaulį kaunietis suprato, kad ne visi jo kregždėmis laikomi paukščiai yra kregždės. Taip į Viliaus gyvenimą įsiveržė čiurliai – ypatingi skrajūnai, prisidėję prie vyro sėkmės Lietuvos gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys 2014“. O 2016-ųjų rudenį konkurso laureatas net keletą mėnesių praleido miške pasinėręs į žvėrių fotografiją.

Paukščių paukštis

V. Paškevičius – vienas iš nedaugelio mūsų šalies fotografų, kuriam pavyko įspūdingai įamžinti čiurlį. Šie unikalūs sparnuočiai iš visų žinomų paukščių jam iki šiol kelia didžiausią domesį: „Čiurliui priklauso ne vienas rekordas ir įvairūs neįtikėtini faktai. Įdomiausia pasirodė gal tai, kad jis gali skraidyti ne vienus metus nenutūpęs. O jei nereikėtų perėti, tai jam ir sustoti visai neprireiktų. Apskritai jei vienu žodžiu tektų apibūdinti paukščius, neabejotinai dauguma pasakytų – „skrydis“. Tai pati svarbiausia jų savybė. O jei reikėtų įvardyti geriausią skrajūną, beveik be konkurencijos tai būtų čiurlys. Dėl greičio, dėl manevringumo, dėl begalės ore praleidžiamų valandų ir susukamų kilometrų jis vertas paukščių paukščio vardo.“

Nenuilstantys skrajūnai, kuriuos 2016-aisiais Lietuvos ornitologų draugija paskelbė metų paukščiu, dažniausiai peri daugiaaukščiuose miestų pastatuose, daugiabučiuose, tačiau pastaruoju metu dėl įsibėgėjančios namų renovacijos sunaikinamos jų lizdavietės: užsandarinamos ventiliacijos angos, pastogių, palangių ir kiti plyšiai, kur čiurliai peri. Kartais užmūrijami net gyvi perintys suaugę sparnuočiai. Pasak aktyviai fotografijomis ar vaizdo įrašais prie Metų paukščio akcijos prisidedančio gamtos fotografo, kasmet mūsų šalyje grėsmė šiems skrajūnams tik didėja ir jie netenka vis daugiau lizdaviečių.

„Vakarų ir Pietų Europoje ši problema gerai žinoma jau seniai. Daugeliu atvejų nebuvo numota ranka į čiurlius. Gamtosauginės organizacijos inicijavo didelius projektus jiems išsaugoti ir jau sulaukta gerų rezultatų. Į pastatų renovacijos projektus yra įtraukiamos arba vėliau sukuriamos dirbtinės lizdavietės. Lietuvoje žengiami pirmieji žingsniai siekiant apsaugoti čiurlius, o aš prisidedu, kur matau, kad galiu padėti“, – čiurlių likimu susirūpinęs kaunietis.

Pirmą kartą čiurlys į fotografo objektyvą pakliuvo bene prieš dešimtmetį. Nors anuomet paukštis buvo įamžintas kompaktiniu fotoaparatu, tačiau ir dabar tas kadras neatrodo menkavertis. Tikslingai šiuos skrajūnus konkurso laureatas fotografuoja kelerius metus ir nors yra sukaupęs nemažai įdomių darbų, sako, kad „išfotografuoti“ jų – neįmanoma: „Yra begalė momentų ir skirtingų rakursų, su kuriais galima dirbti. Nesu užfiksavęs tokių svarbių čiurlio gyvenimo akimirkų kaip poravimasis skrendant arba kaip jie skrisdami mažytę sekundės dalelę rėžia vandens paviršių snapu prieš pasisemdami vandens į gerklę. Turiu tik prastai atliktų šios akimirkos fotografijų, bet užtai gerai matau, kodėl verta dirbti toliau.“

Vilius labai savikritiškas, tiksliau, kaip pats sako, – perfekcionistas. Tik pradėjęs fotografuoti, o gal ir anksčiau, ėmė įdėmiai studijuoti kitų darbus. Nors visada neblogai jausdavo savo nuotraukų vertę skirtinguose kontekstuose, o kai kurie kadrai jam buvo tikrai brangūs, suvokdavo ir jų trūkumus, palyginti su geresniais kitų autorių darbais. Dėl to nenorėjo labai viešinti savo nuotraukų ir į lietuviškas internetines galerijas ilgai nesiregistravo. Šiandien nemažai V. Paškevičiaus fotografijų jau sulaukė viešo pripažinimo, tačiau pašnekovas tvirtina vis dar negalintis savo galerijoje rasti nė vieno darbo, su kuriuo pasiryžtų dalyvauti pasauliniame gamtos fotografijų konkurse, nors tikrai norėtų...

...ir galėtų. Štai kad ir įamžinti „Manguto rūpesčiai“ – itin jautri gyvūnijos pasaulio akimirka ir išties reta gamtos dovana. „Stebėti ir dar fotografuoti iš arti kažką, ko antrą kartą turbūt niekada neteks, – nepakartojamas jausmas. Tai, ko gero, iki šiol brangiausia ir vertingiausia fotosesija“, – neeiliniais įspūdžiais dalijasi Vilius.

Kontroversiški manguto rūpesčiai

Mangutė, nešanti jauniklį, fotografo ir jo kolegų dėmesį patraukė atsitiktinai pievose prie Krokų Lankos ežero, kai šie žemupyje ieškojo mažųjų žąsų. Gyvūnas keletą kartų mynė pirmyn ir atgal, kol sunešė visus savo vaikus. Rūpestingos motinos portretas prieš kelerius metus vykusiame konkurse išrinktas gražiausia Lietuvos laukinio plėšriojo žinduolio nuotrauka.

Vis dėlto šie gyvūnai gamtininkų bendruomenę padalijo į dvi barikadų puses. Mangutai, arba usūriniai šunys, Lietuvoje laikomi invazine, kenkėjiška rūšimi. Į mūsų šalį jie atkeliavo iš kaimyninės Latvijos arba Baltarusijos, kur buvo introdukuoti. Pastaruoju metu nemažai gamtosauginių projektų, kurių tikslas – drastiškai sumažinti mangutų skaičių mūsų krašte.

V. Paškevičių piktina, kad žmogui vis reikėjo ir tebereikia gamtoje reguliuoti, įvesti savo tvarką, nuspręsti, kas, kur ir kiek turi gyventi, o kas – ne. Pasak jo, neretai toks „reguliavimas“ reikalingas vien kaip priedanga, kad kažkas galėtų pelnytis ar tiesiog žudyti dėl pramogos, tačiau kiekvieną projektą būtina vertinti atskirai ir tik tada komentuoti.

„Pagrindiniai tokių projektų tikslai gali būti teisingi, bet priemonės vis tiek dažniausiai nepateisinamos. Paprastai, kai nusprendžiama ką nauja įleisti į gamtą, tai dirba ekologijos inžinieriai, o kai nutariama išnaikinti – „darbus vykdo“ medžiotojai ir tai užsitęsia be galo. Mangutas – tokia pati invazinė rūšis kaip ir danielius, tik kažkodėl pastarojo niekas taip nevadina. Čia geras manipuliavimo terminais pavyzdys. Jei reikia kažką naikinti, pavadinkim jį invaziniu – patogus apibūdinimas, kad naikinti nebūtų nepatogu, o jei reikia kažką svetima veisti – pavadinkim jį introdukuotu. O juk mangutas, kaip ir danielius, buvo introdukuotas. Mokslininkai iki tol puikiai žinojo jo biologiją, kuo minta, kuo serga, kaip veisiasi. Tai kodėl dabar niekuo dėtas gyvūnas turi būti taip gujamas, persekiojamas, visuomenei nuolat klaidinamai pristatomas kaip invazinis – neva pats pas mus atkeliavęs, ir svarbiausia – savo gyvybe vis mokantis už žmogaus klaidas?.. Palikim jį ramybėje, seniai neįmanoma jo išnaikinti. Geriau kurkim projektus, kurie užkirstų kelią panašioms bėdoms ateityje ir visa atsakomybė už tokią veiklą tektų žmogui, o ne niekuo nekaltiems gyvūnams. Kita vertus, koks skirtumas, invazinis tas gyvūnas ar introdukuotas, ar vietinis, daugybę metų čia gyvenantis. Visi jie yra žudomi pagal individualius, kiekvienam pritaikytus „projektus“. Pavyzdžiui, rudoji lapė yra vietinė, bet ji, kaip ir mangutas, persekiojama be apribojimų visus metus“, – svarsto gamtos fotografas.

Paklaustas, ar niekada nekilo minčių pasirinkti aplinkosaugininko profesijos, pašnekovas teigia, neįsivaizduojąs, koks būtų aplinkosaugininkas, tačiau tai, ką daro dabar, jam tikrai įdomiau. Viliui labiau patinka, kai gali dirbti vienas, o gamtos fotografija – tiesiog tobulai jam subalansuotas darbas, kurio takais ir takeliais vyras mina jau nemažai metų.

Su gamtos fotografija buvo pakeliui

V. Paškevičiaus gamtos fotografijos pradžia buvo lėta. Kaunietis juokauja, kad tai apskritai net nebuvusi fotografija, o tik skaitmeninio fotoaparato mygtukų paspaudinėjimas. Tačiau tai jam patiko ir po metų kitų nedidelis toks įrenginys jau keliavo kartu į mišką.

„Seniai mėgau vaikščioti gamtos keliais, tad gamtos fotografo kelias buvo pakeliui. Pirmieji žingsniai vienam su fotoaparatu paskui gyvūnus buvo maži, nes vis atsimušdavau į didelę nežinią. Tuos laikus prisimenu su nostalgija – ypatinga nuotaika, kaip pakliuvus į kitą planetą, kur viskas įdomu, bet niekas nepažįstama. Dabar taip nebūna. Fotografija tada net nebuvo pirminis tikslas. Pirmiausia norėjosi pažinti, suprasti, kur patekau, o labiausiai – sužinoti, kas čiulba aplinkui. Paukščiai buvo pirmieji ar bent jau įdomiausi fotoobjektai“, – prisimena konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ metų fotografu išrinktas pašnekovas.

Tuomet turima kompaktinė fotoįranga buvo visai nepritaikyta paukščiams fotografuoti, tad dažniausiai fotožvilgsnį Vilius nukreipdavo į drugelius, vabaliukus, gėlytes ir kitus lengviau prieinamus objektus. Tačiau noras fotografuoti paukščius nenumaldomai stiprėjo. Kartą kilo mintis sujungti mažytį fotoaparatą su žiūronais ir taip pasigaminti kažką panašaus į teleobjektyvą. Va tada viskas įgavo naują pagreitį ir prasidėjo „digibinningas“ (būdas, kai fotografuojama per žiūronus).

„Labai vertinu paukščio skrydžio fotografiją, o kuo paukštis mažesnis – tuo geriau. Esu nemažai šioje srityje dirbęs, bet labiausiai „kliuvo“ čiurliams, nes jie ir nufotografuojami retai, ir kaip rūšis man iš visų įdomiausi“, – neeiliniais mūsų padangių sparnuočiais žavisi metų fotografu prieš kelerius metus išrinktas V. Paškevičius.

Nespjauna Vilius ir į plėšriuosius, kuriuos smagiai vadina riestasnapiais. Netgi priešingai – greičiausiai būtent jie ir paskatino vyrą plačiau domėtis ornitologija. Iš pradžių, kai dar paukščių rūšių labai neskyrė, paties sugalvotą fotoaparatą su žiūronais jis paprastai nukreipdavo į plėšriuosius sparnuočius. Dažniausias „taikinys“ buvo paprastasis suopis, sukantis ratus danguje. Kiekvienąkart besiaiškindamas, kas pateko į akiratį, pašnekovas atrado ir kitus plėšriuosius. Ypač sudomino sakalai. Kadangi turima fototechnika buvo silpnoka, vėliau kaunietis daug stebėjo sketsakalius ir šie tapo vieni mylimiausių jo paukščių: „Norėdamas plėšriuosius pažinti dar geriau, įsigijau keletą knygų, skirtų konkrečiai šiems paukščiams. O dėl fotografijos, tai dauguma plėšriųjų yra palyginti reti, todėl retokai ir fotografuojami. Yra kelios rūšys, kurias prie slėptuvės galima prisivilioti maita. Teko taip pralindėti slėptuvėje nemažai dienų.“

Į plėšriuosius ir kitus paukščius fotoobjektyvą vyras paprastai nukreipia pavasariais, o rudenį stačia galva panyra į žvėrių fotografiją. Atėjus rugsėjui jam nėra nieko svarbesnio už taurųjį elnią. Nors su šiais miško gyvūnais artimiau Vilius susipažino ne per seniausiai, tačiau jau spėjo patirti neišdildomų įspūdžių.

Baisiaragio fotosesija

„Buvo antra rugsėjo pusė. Rytas. Daugiau kaip valandą miško pievoje stebėjau pažįstamą elnią, kuris vaikščiojo atokiau, nuolatos baubė, ragais daužė krūmų šakas. Fotografuoti ne ką tegalėjau dėl labai aukštos žolės ir didelio atstumo. Iš lėto, vis nutaikęs tinkamesnę progą, sėlinau jo link, nors pievoje su aukštai išskleistu trikoju tai buvo nelengva. Staiga tolumoje miške išgirdau kitą baubiantį ir vis artėjantį patiną. Nukreipdamas dėmesį jis padėjo man artėti prie nusižiūrėto elnio. Visi trys ėjom vieno taško link. Taip žvėrių nepastebėtas įveikiau nemažą atstumą ir pasinaudojęs nedidelio krūmelio priedanga pasistačiau trikojį su fotoaparatu. Liko sulaukti, kol elnias išeis į atviresnę vietą. Netrukus pasigirdo lūžtančių šakelių garsas. Supratau, kad artinasi antrasis patinas. Stebėjau tą pusę ir pagaliau jis pasirodė, tiksliau – išniro tik jo ragai. Nieko panašaus nebuvau matęs – visa puokštė įvairiausio ilgio šakų lėtai plaukė virš aukštos pievos. Iš susijaudinimo gerai nepamenu, kokiu eiliškumu kas vyko toliau. Filmavau ir fotografavau tai vieną, tai kitą elnią. Abu žvėrys labai dažnai baubė, o vienu metu susirėmė ragais, bet kova truko gal tik dvi sekundes, jaunesnis patinas turėjo sprukti ir palikti pateles atėjusiam galiūnui. Viskas vyko labai arti. Vėliau didžiaragis pamatė mane, bet dėl maskuotės nesuprato, kad aš žmogus. Jis tik baisiai baubė žiūrėdamas į mane“, – nepaprasto susitikimo su tauriaisiais elniais niekaip negali pamiršti pašnekovas.

Taip gimė elnio portretas, pavadinimu „Baisiaragis“, V. Paškevičiui lėmęs konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ nominacijos „Gyvūno portretas“ laurus. Tai, beje, buvo pirmoji kauniečio stebėta elnių ruja.

Kitas pasimatymas su miško karaliais įvyko dar tą pačią dieną. Vakare, tikėdamasis vėl susitikti baisiaragį, vyras nutarė fotografuoti ten pat. Ir jam vėl pasisekė: „Laukiau pievos pakraštyje palei nedidelį vandens kanalą, kurio kraštai buvo apaugę krūmais ir medžiais. Vėl tolumoje per pievą pasirodė plaukiantys jau pažįstami ragai. Elnias priėjo kanalą, prie kurio slėpiausi, tik buvo per toli. Tada jis patraukė kanalo pakraščiu ir žingsniavo tiesiai į mane. Fotografuoti beveik nebuvo sąlygų, nes mus skyrė aukšta žolė ir krūmų šakos. Laukiau ir nežinojau, ko tikėtis. Galingas elnias eina tiesiai manęs link, o matomumas minimalus. Patinas priartėjo tiek, kad girdėjau kiekvieną jo žingsnį, kaip lūžta šakelės. Bandžiau fokusuoti į ragus, nes tik jie dar šiek tiek buvo matyti. Įtampa neapsakoma, – prisimena Vilius. – O tuomet jis sustojo ir pradėjo ragais talžyti augančius krūmus su didžiausia jėga ir energija. Šakos tik skraido į šonus. Tos minutės buvo ir siaubingos, ir nuostabios. Kai patinas aprimdavo, bandydavau fotografuoti bent ką nors, kas buvo matyti. Įamžinau elnio ragus per visą kadrą – taip arti jis buvo. Tik tokie kadrai ir liko iš to susitikimo. Po to jis perbrido kanalą ir nutolo.“

Tais pačiais metais, tik jau spalio pradžioje, pašnekovui nusišypsojo laimė iš arti susitikti kitą jau pažįstamą elnią, kuris aną kartą susirėmė su baisiaragiu: „Vėl stovėjau pievos pakrašty. Pagal balsą atsekiau, kad joje yra elnias. Pamačiau jį toli, kiek priartėjau, pasistačiau trikojį su fotoaparatu savo ūgio aukštyje ir laukiau. O jis, kaip pagal užsakymą, pasisuko ir pradėjo eiti tiesiai į mane. Fotografavau jį vis artėjantį. Elnias mane pamatė, sustojo, bet aš neatrodžiau kaip žmogus, tai neišsigando. Ėjo vėl artyn. Netilpo į horizontalų kadrą, tad pradėjau fotografuoti vertikaliai. Širdis daužėsi, o fotoaparatas dirbo. Kelis kartus sustojęs elnias priartėjo tiek, kad visiškai užpildė vertikalų kadrą. Tuomet sustojo, ramiai pažiūrėjom vienas į kitą, jis apsisuko ir taip pat neskubėdamas nutolo, kartais vis atsisukdamas nusifotografuoti. Tada padariau pačias geriausias elnio nuotraukas tą sezoną. Vėliau jos tik „pabrango“, nes kitąmet vėl sutikau tą patį gyvūną, užsiauginusį naujus tobulus ragus. Iki šiol man tai yra pats gražiausias taurusis elnias, kiek esu jų matęs.“

„Ramunėlių skynėjas“

2015-ųjų rujos sezoną V. Paškevičius nemažai fotografavo vienoje apie trijų kvadratinių kilometrų miško teritorijoje. Per porą savaičių išsiaiškino daugumą tos vietos elnių. Žinojo, kaip jie atrodo ir kur kiekvienas laikosi. Labiausiai domino pats didžiausias ir vyriausias patinas, kurį vyras buvo sutikęs jau ne kartą, bet dėl įvairių aplinkybių (dažniausiai dėl šviesos trūkumo) neturėjo nė vienos jo nuotraukos.

Vieną rugsėjo vidurio vakarą įsitaisė ataugančioje miško kirtavietėje – iš anksto pasiruoštoje fotografuoti vietoje. Saulei leidžiantis netoli pasigirdo traškesys ir baubimas. Nukreipęs fotoaparatą Vilius laukė, kol pagaliau elnias išlįs į atvirą vietą. Tačiau šis neskubėjo, tik vis dažniau baubė, lakstė tankumynuose, kartais sustodavo ragais paauklėti kokį krūmą ar medelį. Akimirką trumpam pasirodė tolumoje su krūmo šaka raguose. Dėl ūmaus būdo vėliau fotografas jį praminė „Ramunėlių skynėju“ (taip vadinama viena galingiausių aviacijos bombų).

Sparčiai temo, o elnias vis dar laikėsi tankiame miške. Praėjus pusvalandžiui po saulėlydžio žvėris vėl sutraškėjo netoli ir netrukus jau stovėjo atviroje vietoje. Nors vyras fotografavo, tačiau esant tokiai šviesai neįmanoma fiksuoti judesio, tad nuotraukos neišėjo. Bet nutiko kai kas kita: „Elnias išgirdo mano spragsėjimą ir atkreipė dėmesį. Buvau užsimaskavęs ir klūpojau už žemai nuleisto fotoaparato. Jis mane matė, bet neišsigando. Priešingai – susidomėjo ir riaumodamas patraukė manęs link. Jei tai būtų eilinis elnias dienos šviesoj, jau ir tai būtų įspūdinga. O čia buvo truputį kitaip. Gerokai patemus, kai šie žvėrys tampa daug drąsesni, prie manęs griaudėdamas ėjo tikras monstras, švytruodamas 17-os šakų ragais, kurių balti galiukai prieblandoje matėsi geriausiai. Fotografavau, kai jis trumpam sustodavo, bet kartu rezgiau ir skubaus atsitraukimo, tiksliau – slėpimosi, planą. Elnias artėjo ir vienu metu sustojo tokiu atstumu, kad vos tilpo į vertikalų kadrą. Įvairiom specialiom priemonėm bandžiau suintriguoti, kad jis bent kiek pastovėtų ramiai. Tokioje šviesoje fotografuojant reikėjo labai ilgo išlaikymo. Iš daugybės bandymų pavyko keletas kadrų, kurių eksponavimo išlaikymas buvo net dvi sekundės. Pasisekė ir tai, kad elnias daugiau neartėjo, pamažu prarado susidomėjimą ir kiek nutolo. Netrukus aš atsistojau ir pradėjau rinktis daiktus, o vis dar riaumojantis elnias net neišsibaidė – buvo per tamsu. Taip ir palikau jį toj kirtavietėj.“

To vakaro nuotraukos buvo geriausios rujos sezono Viliaus nuotraukos. Kitais metais fotografas savąjį „Ramunėlių skynėją“ ir vėl susitiko. Šįkart elnias pats atėjo pas kaunietį pasilabinti ir vieną vakarą užriaumojo beveik po langais namo, kuriame gyvendamas miške vyras apsistoja. Tik jo karūną jau puošia kiek mažiau šakų. Ar pasimatys jiedu ir kitąmet?..

Viliaus Paškevičiaus nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai