Peržiūrėta 2045

Vilija Visockienė: fotoaparatas man atstoja teptuką ir drobę

Trečiojo konkurso „Gintarinis žaltys 2012“ laureatė Vilija Visockienė prisipažįsta fotografijai skirianti visą savo laisvalaikį ir paprastai vaikštinėti gamtoje be fotoaparato jau nebemokanti. Moteris visada turi jį po ranka ir yra pasirengusi užfiksuoti tai, už ko užkliūva akis. O užkliūva ji už pačių nuostabiausių dalykų, kuriuos pastebime toli gražu ne kiekvienas. Turbūt todėl net devyni autorės darbai pateko į trečiąjį geriausių gamtos fotografijų albumą, o „Nušvitimas“ išrinktas geriausiu nominacijos „Augalijos magija“ darbu.

– Žvelgiant į Jūsų darbus, sudėtus į trečiąjį Lietuvos laukinė gamtos fotografijų albumą, susidaro įspūdis, tarsi žiūrėtum ne į fotografijas, o į dailininko drobę ar grafikos darbą. Kaip šios nuotraukos atsirado?

– Net jei ir žinai, ko kur ieškoti ar tikėtis, gamta visada pateikia siurprizų. „Ryto šydas“ sušvito prieš akis, kai vaikštinėjau prie pelkėjančio ežeriuko, fotografuodama saulašares. Kaip visada, tokie nušvitimai trunka neilgai, tad arba spėji „pagauti“, arba ne...

„Kaligrafija“, „Šiū namo“ – pasivaikščiojimų prie ežero metu „sugauti“ atsitiktiniai momentai. O štai atspindys ežere „Gobelenas“ jau buvo labiau nuspėjamas: tereikia vėjo, saulės, medžių ir gražus vaizdas – garantuotas.

– Jūsų fotoarchyve gausu gamtos nuotraukų. Kaip atsirinkote, kokius darbus siųsti konkursui?

– Rinkausi atsižvelgdama į kokybę, mintį, originalumą. Kadangi dalyvauju fotografų bendruomenėje efoto.lt, ten rodau savo darbus, tai kolegų atsiliepimai, kritika taip pat padeda atsirinkti, kuri nuotrauka yra verta dėmesio.

– O kada į Jūsų gyvenimą atėjo fotografija? Kada ja pradėjote domėtis rimčiau, profesionaliau?

– Fotografuoti pradėjau jaunystėje, tačiau tai buvo nuotraukos šeimyniniam albumui. Rimčiau susidomėjau, kai šiuolaikinės technologijos – kompiuteris, skaitmeninis fotoaparatas – pasiekė ir mano namus. Tapo daug paprasčiau pasiekti norimą rezultatą. Tad jau ketverius metus gilinuosi į fotografijos paslaptis. Man labai pasisekė, kad gyvenu nuostabiame Aukštaitijos krašto kampelyje, tarp ežerų ir miškų, tad niekur toli nereikia keliauti, norint ką nors „sugauti“.

– Gal atmintin įstrigusi pirmoji gamtos nuotrauka, suteikusi didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą?

– Pirmoji nuotrauka... Tokios vienos lyg ir nėra, nes visos pirmosios man buvo kaip didelis stebuklas, ypač kai atradau makropasaulį.

– Kokiomis aplinkybėmis įamžinote „Žurnalo apie gamtą“ globojamos nominacijos „Kiti gyvūnai“ prizą laimėjusios nuotraukos herojų – geltonskruostį žaltį?

– Salako miestelis – žalčių karalystė, gal ne veltui ir legenda atsirado, kad Luodyje yra nuskendusi Žilvino pilis. Tad šiuos gyvūnus čia pamatyti galima labai dažnai, net pačiame miestelio viduryje. Tik gaila, kad daug jų žūsta po mašinų ratais ar nuo žmonių rankos. O savo herojų sutikau ant kelio, besišildantį rugsėjo saulutėje. Padariau keletą kadrų ir palydėjau į saugesnę vietą.

– Labai žaisminga Jūsų nuotrauka „Dabar karpysime snaiges“. Ar tai atsitiktinis kadras, ar surežisuotas?

– Viena iš mano veiklos sričių – karpymas iš popieriaus, tačiau žiemą kažin ar galėčiau tą daryti lauke, tad šis kadras, aišku, režisuotas. Tik kad aktorės snaigės labai įnoringos, kol sulaukiau, kad nutūptų ten, kur prašiau, teko gerokai pašalti rankas...

– Kaip atrodo Jūsų diena, kai rengiatės fotografuoti?

– Dažniausiai fotografuoti išsiruošiu po pietų, vakarop. Aišku, dėkingiausias tam metas yra rytas, tačiau, deja, esu pelėda... Kai pavyksta atsikelti ir saulei tekant, tada tikrai netenka gailėtis – gamta dovanoja ne tik nuostabius vaizdus, bet ir puikią nuotaiką visai dienai. O kažkokio ypatingo pasiruošimo nebūna – fotoaparatas, dviratis ir maršruto planavimas. Tiesa, dar vienas dalykas yra labai svarbus – tai tinkama šviesa. Dažnai išvykstant šviečia saulė, o nukeliavus į vietą ji dingsta. Turbūt tai vienas iš Merfio dėsnių (šypsosi – red. pastaba).

– Neretai išgirsti sakant, kad fotografuoti kraštovaizdį ar augalus yra labai nesudėtinga. Iš savo labai kuklios mėgėjiškos praktikos galiu pasakyti, kad toli gražu yra ne taip – visiems mano kadrams dar taip toli net iki dokumentinės fotografijos. O štai Jūsų darbai byloja visai ką kita. Į ką patartumėte atkreipti dėmesį fotografuojant kraštovaizdį, augalus? Kaip pastebėti tuos kitiems gamtoje nematomus spalvų potėpius, kokius įžvelgiate savo darbuose?

– Man gal kiek lengviau ta prasme, kad nuo mažens traukė dailė, norėjau ją studijuoti, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Tad fotoaparatas man atstoja teptuką ir drobę, ir gamtoje labiau ieškau ne grynos dokumentikos, o paslaptingesnio, meniškesnio vaizdo. Pastebėti nėra sunku, tereikia į tai žiūrėti ne tik akimis, bet pajusti visa siela, atsiribojus nuo kasdienybės rūpesčių...

Aišku, vėliau to ima nebeužtekti, imi gilintis į techninius dalykus, domėtis, kas kur auga ir gyvena. Gamtos fotografija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai paprasta. Nėra taip, ji reikalauja ir laiko, ir kantrybės, ir žinių. Norint užsiimti tuo profesionaliai reikia ir didelių investicijų.

– Kalbant apie žmones, dažnai sakoma – fotogeniškas, nefotogeniškas. Ar galėtumėte panašiomis sąvokomis apibūdinti savo fotografuojamus objektus?

– Taip, galėčiau. Didžiausias iššūkis ir yra nufotografuoti nefotogenišką augalą ar gyvūną taip, kad jis būtų gražus ir įdomus. Neseniai teko fotografuoti mažulytę pelkių orchidėją – širdinę dviguonę, kuklumas jos neišpasakytas. Turėjau ilgokai paropinėti, kol kažkas pavyko.

Tačiau neretai būna ir kitaip – „modelis“ žavus, bet niekaip nesutinka būti nufotografuojamas. Jau kelerius metus taip vargstu su pakalnutėmis, dar nepavyko „susikalbėti“ (juokiasi – red. pastaba).


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 912

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai