Peržiūrėta 2230

Viktoras Dubinskas: gyvenimas ant asfalto – nepakeliamas

Viktoras Dubinskas, „Gintarinio žalčio 2011“ konkurso nominacijos „Egzotikos pasaulis“ laureatas, gimė ir užaugo Kretingoje, mokėsi Maskvoje, gyvena Ispanijoje, bet širdimi – visada egzotiškoje Afrikoje. Čia jį atvedė begalinė meilė gamtai, vaikystėje puoselėta svajonė apie tikrą zoologijos sodą ir aistra keliauti.

Gamta paviliojo dar vaikystėje

V. Dubinskas jau lankydamas vaikų darželį namuose turėjo nedidelį zoologijos sodą. Laikė šunį, katę, papūgėles, kanarėles, vėžlį, baltąją pelę. Turėjo ir didžiulį akvariumą. Galėdavo valandų valandas sėdėti prie akvariumo ir stebėti žuvytes.

„Zoologijos sodas mūsų namuose atsirado daugiau dėl tėčio įtakos, nors ir mama neprieštaravo. Tėtis buvo didelis gamtos mylėtojas. Be to, mano teta buvo biologė. Ji buvo kaip antra mama, – į vaikystės prisiminimus pasineria Viktoras. – Mano kambarys buvo visiškai užstatytas. Taip ir gyvenau aš ir visi mano gyvūnai...“

Nors jaunajam gamtininkui buvo viso labo penkeri ar šešeri, tačiau jis viską tvarkydavo ir prižiūrėdavo pats. Pradėjęs lankyti mokyklą gamtą ėmė stebėti tiesiogiai. Ištisomis valandomis pradingdavo aplinkiniuose miškuose. Žinojo, kur laikosi bebrai, išsiraususios urvą lapės ar susisukusios lizdą remezos. Ne veltui nuo pirmos klasės, paklaustas, kuo norėtų būti užaugęs, atsakydavo, jog labiausiai nori savo zoologijos sodo.

Daug žinių apie gamtą Viktoras sėmėsi iš knygų. Kažin ar buvo kokia knyga apie gamtą, išleista Lietuvoje, kurios tais laikais nebūtų perskaitęs. B. Gžimekas (B. Grzimek), Dž. Darelas (G. Durrell), Dž. Gudol (J. Goodall), K. Z. Lorencas (K. Z. Lorenz), T. Ivanauskas ir V. Nedzinskas buvo tarp mėgstamiausių. Pasak fotografo, jau tada, matyt, kilo pirmosios mintys apie keliones į Afriką, kurios tuo metu atrodė tik kaip naivios jaunystės svajonės.

Pavergė Afrika ir kalnų gorilos

Polinkis į gamtos mokslus palyginti anksti pradėjo duoti vaisių. V. Dubinskas ne kartą yra tapęs respublikinių biologijos olimpiadų laureatu, o besimokydamas paskutinėse klasėse gana dažnai pavaduodavo biologijos mokytoją. „Prisimenu, drausmė per pamokas buvo. O kitos galimybės, kaip tik studijuoti biologiją, net nesvarsčiau“, – šypsosi keliauti mėgstantis vyras.

Kretingoje vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu įstojo į Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto biologijos fakultetą. „Buvo nepaprastai įdomu. Labai daug teko bendrauti su studentais ir dėstytojais iš viso pasaulio, taip pat ir iš Afrikos. Vakariniai mūsų pokalbiai dar labiau sustiprino norą aplankyti šį kraštą. Dalyvavome ir keliose įdomiose ekspedicijose į skirtingus Sovietų draustinius. Tai buvo lyg ir vasarinė praktika“, – prisimena V. Dubinskas.

Studijuodamas universitete būsimasis biologas labiausiai domėjosi retų gyvūnų išsaugojimu ir evoliucijos teorija. Mintis aplankyti kalnų gorilas, kurių šiandien visame pasaulyje tėra vos daugiau nei 750, taip pat kilo universitete (su šiais nuostabiais gyvūnais skaitytojai turėjo progą susipažinti praeitame žurnalo numeryje).

„Meilę kalnų goriloms, galima sakyti, įžiebė D. Fosi (D. Fossey), kai perskaičiau jos knygą „Gorilos rūke“. Apskritai visada labiausiai domėjausi žmogbeždžionėmis. O kalnų gorilos tiesiog pavergė mano širdį“, – prisipažįsta fotografas. Išraiškingomis, giliomis akimis iš Viktoro fotografijų žvelgiančios kalnų gorilos sužavėjo ir konkurso „Gintarinis žaltys 2011“ nominacijos „Egzotikos pasaulis“ globėją – žurnalą „National Geographic Lietuva“. Už šiltą šeimynišką kalnų gorilų nuotrauką autorius apdovanotas paskatinamuoju prizu. Kitais metais fotografas ketina jas vėl aplankyti ir pamėginti užfiksuoti dar įspūdingesnių kadrų.

Ne ką mažiau nei kalnų gorilos fotografui patrauklios ir plėšriosios katės, drambliai. Dar labai patinka raganosiai, kurie ne visiems atrodo verti tokio dėmesio.

Gyvenimas nubloškė į Ispaniją

Nors Maskvoje V. Dubinskas studijavo kaip „nackadras“, bet spaudimo nejautė. Universitete tais laikais buvo tokia demokratiška dvasia, kad tai niekam per daug nerūpėjo. O štai sovietų armijoje, į kurią būdamas studentas pašauktas 1988-aisiais, tekdavo kas savaitę profilaktiškai pasikalbėti skyriuje „Osobyj odel“, mat buvo atsisakęs komjaunimo bilieto, užsisakinėjo lietuvišką spaudą.

1993 m. baigęs studijas su pagyrimu Viktoras grįžo į Vilnių, kur buvo globojamas mokslinio vadovo Vinco Budos. Blogesnio laiko grįžti negalėjo būti. Chaosas ir skurdas buvo įsigalėjęs ir Ekologijos institute. Sąlygos, kurios buvo pasiūlytos jaunam perspektyviam specialistui, žemino ir žeidė.

Atsidūrusiam kryžkelėje V. Dubinskui teko priimti pasiūlymą iš Maskvos ir pradėti dirbti prancūzų bendrovėje, kuri vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Tada vyrui atrodė – padirbs porą metų, užsidirbs pinigų ir tęs biologijos studijas Vokietijoje, juolab kad buvo baigęs ir J. V. Gėtės institutą Maskvoje. Bet gyvenimas visada turi savo scenarijų...

„Nemėgau aš šio miesto. Biologams gyvenimas ant asfalto ir tarp mūrų – nepakeliamas. Tačiau turėjau tiek darbo, kad nieko kito ir nemačiau. Reikėjo kažką keisti...“ – atvirauja Viktoras.

1998 m. krizė padėjo apsispręsti išvažiuoti dirbti į Ispaniją. Laiku atsirado ir naujas pasiūlymas šioje šalyje tęsti įdirbį, pradėtą Maskvoje. Keliolika metų Ispanijoje nekilnojamojo turto projektų plėtros srityje dirbantis vyras savo svajonių keliauti niekada neatsisakė, o 2006-aisiais šalyje prasidėjusi nekilnojamojo turto krizė jas pavertė realybe.

Į tą pačią vietovę – bent du kartus

„Atsirado daugiau laisvo laiko kelionėms ir naujam hobiui – fotografijai. Po krizės pradžios bandau bent du kartus per metus aplankyti Afriką. Į tą pačią vietą visada vykstu mažiausiai dukart“, – pasakoja keliautojas. Anot jo, tik taip galima geriau pažinti vietovę. Antrą kartą į tą pačią vietą V. Dubinskas visada važiuoja turėdamas tam tikrą scenarijų – žino, ką ir kada gali padaryti.

Pasak fotografo, nuvažiavęs pirmą kartą, nežinai gyvūnų migracijos laiko, kada jų būna daugiau, kada mažiau, kada daugiau ar mažiau šviesos, daugiau lietaus. Kitą kartą jau vyksti labiau pasirengęs, žiūri oro sąlygų, daugmaž žinai, kur apsistoti. Juodajame žemyne vietos labai skirtingos: vienoje gali visą dieną pravažinėti ir visai nieko nepamatyti, o kitoje, žiūrėk, – tiek darbo, kad tik spėk suktis.

Rugpjūtį Viktoras ketina vykti į Masajų Maros nacionalinį parką Kenijoje stebėti didžiosios migracijos per Maros upę. „Į šį nacionalinį parką rengiuosi keliauti jau trečią kartą. Žinau, su kokiais žmonėmis ir kur dirbsiu, net esu išsirinkęs vietas, labiausiai tinkamas fotografijai, iš kurių gali fotografuoti geresniu rakursu“, – ateities planais dalijasi pašnekovas.

Kelionėse V. Dubinską visada lydi keletas kompanionų. Lietuvoje gamtos fotografai – dažniausiai vienišiai, o Afrikoje – be bičiulių neišsiversi. Nors jie ir ne fotografai, bet visi – gamtos mylėtojai ir puikūs pagalbininkai. O pagalbos tikrai reikia, ir ne tik fizinės. „Kiekvienas fotografas turi 2 ar 3 objektyvus, 2 arba 3 fotokameras, o kur dar kiti būtini daiktai. Vienas – nepatempsi. Reikia ir emocinės paramos, kad nuotaiką kas nors pakeltų, juk ne visada pasiseka. Kartais tokį kadrą praleidi, kad nors nagus nusigraužk...“ – sako fotografas.

Apie Juodąjį žemyną pasakoja nuotraukomis

Svarbiausia keliaujant po Afriką su fotoaparatu – vairuotojas, kuris neišgąsdintų gyvūnų. Prie kiekvieno gyvūno reikia artintis pagal tam tikras taisykles, antraip – nieko gera nebus. Liūtai žmones prisileidžia. Pasitaiko tokių, kurie net atsigula automobilio šešėlyje slėpdamiesi nuo kepinančios saulės. O štai gepardai – labai baikštūs. Pasak Viktoro, prie jų reikia artintis 5 etapais: iš pradžių maždaug 100 metrų atstumu, paskui – 70, 50 metrų, kol galiausiai atsiduri 30–25 metrų atstumu nuo jų ir gali fotografuoti. Tokiems dalykams perprasti reikia patirties.

Fotografija į pašnekovo gyvenimą atėjo anksti – fotografuoti jis pradėjo dar būdamas vaikas, tačiau kuriam laikui fotoaparatą buvo atidėjęs į šalį. Ryškalai, išlaikymas, juostelės ryškinimas... Nuolatinė nežinia, ar kas nors doro iš viso to išeis, buvo atmušusi norą apskritai ką nors daryti, tad kurį laiką jis labiau buvo įsitraukęs į tapybą. Ir štai nauja technika – naujos galimybės. Pasak Viktoro, atsiradus skaitmeninei technikai, jis supratęs, kad tą neapsakomą Juodojo žemyno grožį savo šeimai ir draugams galės atskleisti ne tik žodžiais, bet ir nuotraukomis.

Fotografijai – pusvalandis

Lietuvoje V. Dubinskas iki šiol fotografavo nedaug, bet palyginti gamtos fotografiją mūsų šalyje ir svečiuose kraštuose gali: „Esu fotografavęs ir Ispanijoje, kur gyvūnai tokie pat baikštūs kaip ir Lietuvoje. Tačiau Afrikoje fotografui tenka įveikti kitus sunkumus. Ten labai daug turistų, kurie išbaido visus žvėris. Kitas dalykas – per daug aktyvi saulė.“

Lietuvoje rytas tęsiasi 2–3 valandas ir fotografuoti galima visą tą laiką, o Afrikoje nuotraukai padaryti fotografas turi maždaug pusę valandos. Jei per tą laiką neaptiks dominančio gyvūno – tą dieną praras. Viktoro teigimu, keliaujant dvi, tris ar keturias savaites, labai gerai, jei gryno fotografavimo laiko susidaro dvi ar trys valandos.

„Vienas kelyje“

Keliaujant po Afriką būta įvairiausių nutikimų. Kartą Ngorongoro krateryje fotografas vos neužėjo tiesiai ant besiilsinčių liūtų. Du prie tualeto durų gulinčius žvėris vyras pastebėjo gal už kokių 5 metrų. „Ačiū dievui, laiku pamačiau, ir gerai, kad jie miegojo. Viskas baigėsi laimingai, bet reikėjo 2–3 valandas laukti, kol jie išėjo. Ir krūmų aplink nebuvo. Vis dėlto šaunūs tie liūtai buvo“, – šypsosi Viktoras.

Liūtai, bent jau Ngorongoro krateryje, žmonių tikrai nebijo. O štai juodieji raganosiai labai retai automobilį ar žmogų prisileidžia arčiau nei per 100 metrų, tad padaryti jų nuotrauką labai sunku – per toli.

Nominacijos „Egzotikos pasaulis“ geriausio darbo „Vienas kelyje“ herojų fotografas pastebėjo lankydamasis Tanzanijoje, Serengečio nacionaliniame parke. Nuotraukoje įamžintas liūtas – vienas iš keturių suaugusių patinų grupės. V. Dubinskas laukė, kol žvėrys pasirodys prie savo sumedžioto afrikinio buivolo. Nušvitus pirmiesiems saulės spinduliams akies krašteliu pamatė žingsniuojantį liūtą visai ne iš tos pusės, kur jų laukė. Kai tik plėšrūnas iš šešėlio išlindo į saulę, vyras padarė didelę seriją nuotraukų, bet šis kadras buvo vienas geriausių.

Reikia skubėti pamatyti Afriką

Daugelis mano, kad Afrika – tai didžiuliai tyrai, kuriuose dažnai nesutiksi jokio žmogaus. Tačiau iš tikrųjų Juodajame žemyne žmonių perteklius, ir tai didelė problema. „Mano galva, jeigu kas nori pamatyti tą laukinę Afriką, kiek jos dar liko, turi labai skubėti, nes per artimiausius dešimt metų iš pusės nacionalinių parkų, kurie dar iki šiol gyvuoja, gali likti tiktai liekanos“, – teigia V. Dubinskas.

Daug nacionalinių Juodojo žemyno parkų žlugę, apsupti kaimų, juose siautėja brakonieriai. Pasak fotografo, tikroji Afrika pamažu dingsta. Reikia skubėti ją pamatyti ir įamžinti...


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai