Peržiūrėta 887

Vienas Neries akmuo: Iždininko Sūnus

Iždininko Sūnus – vienas iš daugelio Neries akmenų, grafo Konstantino Tiškevičiaus paminėtų 1857 m. ekspedicijos medžiagoje: „Pomiędzy Zwierzyńcem a Zakretem przebyliśmy zaborę Nowa- Rafą zwaną. Za Zakretem ustają na lewym brzegu wzgórza i las się kończy (...) Prawy brzeg, zawsze wysoki, piętrzący się po nad rzeką, i świecący się żółtym piaskiem i gliną, po którym leszczyna, kalina i drobna karłowata lipa tam i owdzie się ściele, i swoją zielonością przerywa żółtą jednostajność. Przy pierwszem Zakręcie, z wody wyglądający piramidalnego kształtu wielki kamień, Podskarbiec się u flisów, nie wiem dla czego, nazywa.“(1 išnaša). („Tarp Žvėryno ir Vingio perplaukėme Naująją rėvą. Už Vingio, kairiajame krante, baigiasi kalvos ir miškai (...) Dešinysis krantas aukštokas, kyla viršum upės, šviečia geltonu smėliu ir moliu, kur lazdynai, putinai ir smulkios neužaugos liepos tai šen, tai ten stirkso nuo žemės nepakilusios ir savo žaluma ardo geltoną monotoniją. Pirmajame vingyje iš vandens kyšo didelis piramidiškas akmuo, sielininkų kažkodėl vadinamas Iždininko Sūnumi (Podskarbiec).“(2 išnaša).

Jokiuose kituose šaltiniuose nei iki K. Tiškevičiaus ekspedicijos, nei vėliau šis akmuo neminimas, jo atvaizdo neturime, ir, svarbiausia, jo vieta iki šiol neidentifikuota. Šiandien, nuveikus didelį darbą, kaupiant, tikslinant ir tyrinėjant Neries bei jos apylinkių vardyną bei kitą medžiagą (3 išnaša), svarbu žinoti, kur buvo – o gal ir tebėra? – tas ar kitas vietos gyventojų pasakojimuose minimas arba aprašytas (kaip mūsų atveju) objektas.

2006.06.24, apžiūrinėdamas Neries krantuose išsibarsčiusius sprogdintus, skaldytus, su iškaltomis skylėmis bei su gamtinės kilmės pėdomis akmenis, dešiniajame krante Vilniuje ties Plikakalnio atodanga (kur skardžio viršuje pastatyta metalinė tvorelė), prie pat upės užtikau didelį piramidišką akmenį (žr. 1 ir 2 pav.). Atstumas nuo Plikakalnio griovos (ties upės vingio viršūne) iki šio akmens – 154 metrai. Akmens vietą pažymėjau vieno XIX a. II pusės žemėlapio ištraukoje - 3 pav. (4 išnaša). Krantų linija, XX a. II pusėje Nerį užtvenkus Baltarusijoje, suprantama, pakito, bet šioje upės vietoje – palyginus, nežymiai.

Tai - pilko granito akmuo, kurio mineralinėje sudėtyje apstu žėručio. Trisienė piramidė stati ir gana taisyklinga; šonai šiek tiek įtrūkę ir apdaužyti, bet viršūnė sveika. Nuo kalno pusės iš žemės kyšo tik akmens viršūnėlė, todėl matuota nuo upės pusės, piramidės rytinė siena: jos aukštis - virš 180 cm, pagrindo ilgis - virš 200 cm. Tiksliau akmuo nepamatuotas, nes apatinė jo dalis yra žemiau dabartinio upės vandens lygio.

Šį akmenį K. Tiškevičius paminėjo tik kelionės aprašyme, o laivybai pavojingų - net 48 - Neries akmenų sąraše jo nėra (5 išnaša). Podskarbiec stovėjo laivybos trasos užribyje: nuotolis nuo jo iki buvusio upės kranto – apie 5 metrai,- bent jau už tokio atstumo yra dabartinė šlaito papėdė. Šlaito apatinė dalis nuolaidoka, bet  aukštėliau šlaitas itin status, ir čia dažnos nuošliaužos.

Šio akmens identifikaciją ypač palengvina išskirtinė jo forma: K. Tiškevičiaus citatoje apibrėžtame ruože (nuo ribos, kur yra pirmasis žymesnis Neries vingis, praplaukus Žvėryną, iki buvusio vyskupų dvarelio) kito tokios formos didelio akmens, bent jau šiandien, nėra. „Dešinysis krantas aukštokas (...)“. Būtent ties identifikuojama vieta skardis aukščiausias. Toliau seka nedideli vingeliai: „Praplaukėme dar du nedidelius vingius (...)“,- taigi, didžiojo Neries posūkio į šiaurės vakarus -  ties dabartine Užutėkio gatve Lazdynuose – nesiekė: keliautojai tąvakar apsinakvojo dešiniajame krante, maždaug priešais kitame krante esantį vyskupų dvarelį (6 išnaša).  Taigi, Podskarbiec tikrai ieškotina Neries atkarpoje nuo minėto vingio iki upės posūkio į šiaurės vakarus.

Apie identifikuojamoje vietoje seniau vykusias skardžio griūtis yra rašęs Vladas Šaulys: „(...) Neries skardis (...) iškilęs apie 50-60 metrų (...) kiekvieną pavasarį, sniegui tirpstant, nuo viršukalnės griūva parko krūmai, medžiai ir su žemėmis slenka į upę, toje vietoje seklėja kadaise buvęs gana gilus duburys (...)“ (4 pav.) (7 išnaša). Pagaliau, ir iš pateiktos K. Tiškevičiaus citatos puikiausiai galime spręsti apie XIX a. vykusias nuošliaužas.

Taigi, galima neabejoti, kad aptiktas akmuo yra Iždininko Sūnus ir kad jis buvo užpiltas.

Beje, V. Šaulio nuotraukoje užfiksuota būtent vieta ties aptartu upės vingiu, tik nežymiai aukščiau Iždininko Sūnaus: dešiniajame atvaizdo pakraštyje matome sueinančius du skardžius, kuriuos skiria jau mano minėta gili griova, dalijanti Plikakalnį ties vingio viršūne į dvi dalis.

Dar keli žodžiai apie šio akmens vardą. Stambūs akmenys patys savaime buvo nekintantys labai būtini orientyrai keliaujantiems upe, ir jų vardų kilmė pirmiausia modeliuotina iš šio taško. Galbūt ir Podskarbiec pavadintas sielininkų ar prekes gabenusių laivininkų, bet matome, jog vardas tiesiogiai nesietinas su betarpiška jų patirtimi,- akmens keliama grėsme keliautojams, kaip kad, pavyzdžiui, Stuk-Baba (Trinkt, ir amen) (8 išnaša), Padlińnik (Niekdarys), Razbojnik (Plėšikas) arba keliautojų vizualinėmis asociacijomis  ar panašiai – Pietuszok (Gaidelis), Czerwony (Raudonikis), Orech (Riešutas) ir t.t. Vardas Iždininko Sūnus - miestietiškosios kultūros aidas. Jis ir stovėjo tuometiniam Vilniui netolimoje apylinkėje.

Podskarbiec rodo vėlyvą chronologiją, istorinius laikus. Galbūt, šis vardas netgi sietinas su konkrečiu asmeniu. Sprendžiant iš K. Tiškevičiaus aprašymo (nurodo geometrinę figūrą), ką juo labiau matome iš mūsų pristatomo akmens nuotraukų, akmuo nė kiek neprimena žmogaus figūros, tad vardo kilmė - ne  išorinis panašumas. Ji galėtų būti siejama su vienkartiniu neordinariu (todėl ir išlaikytu kolektyvinėje atmintyje) įvykiu ar besikartojusiais įvykiais, kurių siužeto gairės -  būtent įvardintasis asmuo (iždininko sūnus) ir kažkaip su juo susijęs ar susietas šis akmuo, vardą sau gavęs su to asmens kilmine nuoroda. Taigi, vardas aiškiai sietinas su istorinių laikų atmintimi, feodaline miestietiškąja kultūra.

Akmenų vardų, nedviprasmiškai sietų su asmeniu, K. Tiškevičiaus tekste aptinkame ir daugiau. Vieni jų – pavardinės ar asmenvardinės kilmės: Pac (Pacas), Romanowicz (Ramonavičius), Bohdanowicz (Bagdonavičius), Roman (Ramonas), Aleksiej (Aleksas), Powileli (Povilėlis). Kiti – „amatininkai“: Cegielnik (Plytninkas), Hanczar (Puodžius), Olejnik (Aliejininkas) bei kt. Na, o Ksiądz (Kunigas) irgi iš kilmingųjų luomo, kaip ir mūsų aptartasis.

--------------------------------------------------------------

1. Tyszkiewicz K. Wilija i jej brzegi.- Drezno, 1871.-  P. 204.
2. Tiškevičius K. Neris ir jos krantai. Vertė Vytautas Būda. – Vilnius, 1992.  - P. 226.

3. Vaitkevičius V. Nauji puslapiai Neries istorijoje. Idos Stankevičiūtės (1952-2006) atminimui // Liaudies kultūra. 2007. Nr. 5. – P. 79 – 81; Neris ir mes. Liudviko Giedraičio pokalbis su Vykintu Vaitkevičiumi, ekspedicijos „Neris ir jos krantai“ moksliniu vadovu // Liaudies kultūra. 2008. Nr. 1. – P. 1 – 8.

4. Žemėlapis be pavadinimo [Vilniaus ir jo apylinkių planas], leidimo vietos ir metų.

5. Tyszkiewicz K. Min veik. – P. 284 – 285.

6. Tas pat. – P. 204.

7. Šaulys V. Skalūnai prie Neries // Vakarinės naujienos. – Nr. 178 (4457). 1972.VIII.1. – P. 4.

8. Pateikiu vardus iš jau minėto akmenų sąrašo; skliaustuose – tų vardų interpretacijos iš knygos lietuviškojo vertimo (P. 117 – 119).


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 921

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai