Peržiūrėta 2770

Tikrieji stirnų reikalai

Jei dabar imčiau jūsų ir paklausčiau, kokie stirnų reikalai Lietuvoje: daugėja jų ar mažėja? Manau, kad emocijų pagauti daugelis vienareikšmiškai pasakytų – mažėja. Tą patį girdžiu ir iš blaiviau mąstančių medžiotojų, ir netgi tai – jog šį sezoną daug kas stirnų nemedžioja. Aišku, pasakymas „daugėja ar mažėja“ iš tikrųjų yra labai subjektyvus ir visada pirmiausia reiškia emociją, o ne tikrą faktą. Tokie subjektyvūs vertinimai tolygūs dažnai girdimai ir įprastai dejonei: va anksčiau tai būdavo...


Tad kokie tie tikrieji stirnų reikalai? Pastaraisiais dešimtmečiais stirnų populiacija Lietuvoje gausėjo: 70, 90, 110 tūkstančių. Galbūt kažkas ir nesutiks, bet manyčiau, kad jų gausumas pastaraisiais metais yra pats didžiausias per visą istorinį poledynmečio laikotarpį. Kodėl?

Visų pirma stirna nėra vien miško žvėris. Jai reikia atvirų plotų, pievų, krūmynų. Dar visai netolimoje praeityje visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. O juose – vilkai, lūšys, lokiai, lapės, net erniai. Nejauku stirnai, oi nejauku buvo... Žmonės ėmė intensyviai kirsti miškus, atsirado daug dirbamos žemės, žemės ūkio naudmenų, tai yra sotesnio maisto. Tačiau žmonių taip pat gausėjo, o stirnieną jie mėgo.

Labai geras pavyzdys – trumpas nepriklausomybės laikotarpis XX amžiaus pradžioje: miškai iškirsti, daugybė dirbamos žemės ir ne monokultūrinių laukų, o mozaikinių krūmais, balomis, pelkėmis apkaišytų plotų. Atrodytų, tik gyvent stirnoms ir kiškiams tokiose vietose. Tačiau... Žemė privati, naujakurių lietuvių rankose. Ir ne tik žemė, bet ir viskas, kas po ją bėgioja. O bėgioja kiškiai ir stirnos, negi tikras lietuvis ūkininkas nepasiims to gero. Va ir ėmė: briedžių, elnių, šernų beveik neliko, o stirnų, kiškių – sunku tą smulkmę visą surankioti, tai ir išgyveno iki šių dienų.

Pokariu didėjo dirbamos žemės plotai, sumažėjo plėšrūnų, tad daugėjo stirnų, bet va – chemija, medžioklė. Griuvus kolūkiams atėjo aukso amžius visai gyvūnijai, tačiau, gaila, neilgam. Dabar naujas baubas – intensyvi pramoninė žemdirbystė. Joks gyvis, joks augalas, išskyrus žmogaus geidžiamą kultūrą, dirbamoje žemėje nepageidautinas. O tokiais tempais intensyvinant žemės ūkį – greit taip ir atsitiks.

Vis dėlto kol kas pastaraisiais metais stirnų skaičius augo. Kas tie skaičiuotojai? Aišku – medžiotojai. Nesakau, kad skaičiai rašomi vien į lubas žiūrint. Tam tikru laikotarpiu realybė ir skaičius turėjo maždaug atitikti. Tačiau pastaraisiais metais... Skaičiukai iš lubų nuolat aukštyn, stirnų miškuose ir laukuose pamažu mažyn. Į tuos augančius skaičius bežiūrint netgi buvo atsisakyta licencijų stirnų medžioklei (nuo 2011-ųjų rudens). Atseit, jų tiek daug, kad medžiotojai patys susireguliuos jų gausumą. Stirna tapo medžiotojų būrelio privačiu reikalu. Su bendraminčiais lažinausi: kada pagaliau bus susigriebta, jog stirnų populiacijos būklė nėra jau tokia gera, ir bus pradėta skambinti pavojaus varpais? Šiemet? Po metų? Kodėl? Todėl, kad, nepaisant skaičiukų iš lubų magijos, bent jau pastaruosius trejus metus jų gausumas drastiškai mažėjo.

Vargu ar kas atlieka stirnų populiacijos mokslinius tyrimus, monitoringą. Tačiau netgi netaikant mokslinių metodų, manau, ir vizualiai įmanoma pajusti žvėrių gausumo pokyčius, jei tik pasikliaujama ne emocijomis, o laikomasi tam tikrų apskaitos principų. Tai yra pastovus ir daugkartinis tam tikros teritorijos lankymas visais metų laikais ir stebėjimų dokumentavimas. Savo fotomedžioklėmis užsiimu dviejuose pakankamai dideliuose miškuose. Gyvūnijos stebėjimai trunka ketverius metus. Lankymosi dažnumas – kas savaitė ir bent 50–90 dienų per metus. Kur lengviausia pamatyti stirną? Jos gyvena tiek miško tankmėje, tiek miško pakraščiuose, tiek krūmynuose ar laukų miškeliuose. Lengviausia jas išvysti besimaitinančias miško pakraščiuose visu miško perimetru, o ypač ten, kur palankiausios mitybos sąlygos, geras pašaras, gyvūnai mažai trikdomi. Stirnų apgyvendintos ir visos kirtavietės, miško aikštelės, pievos. Kadangi stirnos mitybinis ciklas yra 4–5 valandos, tad daugiau laiko praleidžiant joms tinkamose vietose besimaitinančias stirnas nesunku stebėti ir dieną, nors palankiausias laikas yra rytas ir vakaras. Žiemą nesunku apie jų gausumą spręsti iš pėdsakų susitelkimo vietose, tai yra šėryklose ar miškų pakraščiuose ir miškeliuose, kur tinkamas žiemos mitybai pašaras.

Nesileisiu į smulkias detales, elgesio ypatybes, o pabandysiu pateikti savo pastebėjimus. Kas atsitiko stirnų populiacijai per pastaruosius ketverius metus? Ten, kur prieš kelerius metus miškų pakraščiuose 3–4 kilometrų perimetre jų matydavau 10–15, dabar matau 3–4. Kur jos gyvendavo beveik kiekvienoje kirtavietėje, dabar užtinku gal vienoje iš 3–4, kur žiemos metu laukuose susirinkdavo 30–40 stirnų būreliai, dabar tepavyksta pamatyti gal 10, kur prie šėryklų susitelkdavo 20–30 stirnų, dabar tematau 5–7. Taip galiu tęsti ir tęsti, minėti konkrečias vietas, konkrečius kvartalus, konkrečius miškus.

Manau, kad ne visur tokia padėtis, ne visi su manimi sutiks, tačiau tai, ką aš matau, sako: geriausiu, pačiu geriausiu atveju tėra pusė. Vis dėlto aš pats manau, jog beliko tik trečdalis to stirnų skaičiaus, kuris buvo prieš ketverius metus. Net ir optimistiniu variantu, jei ir ne visoje Lietuvoje taip prastai, bet jau dabar jų gausumas nesiekia tų oficialiųjų 110–120 tūkstančių. Gal dar pusė tiek ir yra...

Kokios priežastys? Dvi itin nepalankios stirnoms žiemos. Jei ištisinio sniego danga laikosi ilgiau kaip 3 mėnesius – jau joks papildomas šėrimas nebepadės. Žemės ūkio intensyvinimas: chemija, chemija, chemija... Na, ir geriausi stirnų draugai – medžiotojai...

Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 932

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai