Peržiūrėta 1546

Šokis su vilkais

2016 birželio 18. Tai buvo šeštadienis. Šis vakaras suplanuotas dar savaitės pradžioje. O gal ir prieš kelis metus, kai viskas prasidėjo... Pro akis lėtai bėgo vaizdai ir pajūrio lygumas keitė Žemaičių aukštumos kalvos, o pastarąsias – tankus Aukštaitijos upelių tinklas. Naktį praūžusi įspūdinga audra paliko savo pėdsaką. Lyg rudenį, ant miškais vingiuojančių kelių buvo prikritę lapų ir šakelių. Beveik privažiavus kelionės tikslą, kelią pastojo mižiniškas uosis, tvirtai apglėbęs pagrindinį miško kelią. Teko permąstyti, kur palikti automobilį nakčiai. Nusprendžiau, kad bus gerai ir šio kelio pakraštyje. Kelkraštis, po visą naktį merkusio lietaus, buvo labai minkštas ir automobilio ratas pradėjo klimpti. Keliolika įsisiūbavimų, "šviesos greičiu" mėtant bėgius pirmyn-atgal, ir pagaliau pavyko pajudėti iš vietos. Kiekvienas panašus netikėtumas ir nukrypimas nuo plano yra varomoji jėga pirmyn. Didžioji dalis įdomumo yra ne pačiame tiksle, o kelionėje į tikslą. Palikau automobilį ir palengva judėjau numatytu maršrutu. Ėjau neskubėdamas. Ne todėl, kad buvau apsikarstęs sunkia manta, skirta patogiai praleisti naktį toli nuo civilizacijos. Tiesiog žinojau, kad bet kurią akimirką galiu pamatyti tai, dėl ko čia atvykau. Deja, viskas ką mačiau, buvo visiškai taip pat, kaip ir miškuose prie namų. Augalijoje knibždėjo tie patys vabzdžiai. Stiebais ropojo tokie patys moliuskai. Iš aplinkos sklido gerai pažįstamų paukščių melodijos. Į plaučius skverbėsi tas beprotiškai gaivus oras, taip traukiantis vėl ir vėl grįžti į mišką. Stabtelėjau tik įamžinti eglės lajoje guviai nardančią voveraitę. Ilgai neužsibuvau, nes turėjau ateiti į numatytą vietą kuo anksčiau. Viskas sekėsi gerai, kol nebuvau pastebėtas akylos suopio akies. Buvau jau netoli ir mažiausiai ko reikėjo, kad kažkoks miško gyvis kitiems praneštų apie mano pasirodymą. Išgirdęs gentainio šauksmą virš durpyno pasirodė ir antras suopis. Akivaizdu, kad visai netoliese susuktas jų lizdas. Mano nusižiūrėta vieta nakvynei buvo prie gretimo durpyno, todėl, nekreipdamas dėmesio į triukšmadarius, judėjau toliau. Pasinaudodamos palikto kvapo šleifu, tarsi žemėlapiu, vijosi įkyrios musės. Man jos netrukė, nes apsiaustas imituojantis medžio lapus ir skirtas susilieti su aplinka, dengė praktiškai visą kūną. Beveik atėjau. Lėtą ėjimą pekeitė sėlinimas. Pradėjo retėti miškas ir atsivėrė atviros durpyno erdvės. Stabtelėjau, kad galėčiau apžvelgti patogiausią vietą nakvynei. Akis patraukė medžių išvartos. Kaip parodė vėlesni įvykiai, gerai, kad ten nenuėjau. Pasilenkęs kuo arčiau žemės kirtau buvusį kelią darp kelių durpynų ir atsidūriau medžių guote prie pat juodo ploto pradžios. Pagalvojau, kad gal reikia paeiti dar toliau – į pačiame durpyne esančią keliolikos medžių juostą. Mano pamąstymus nutraukė besileidžiančios gervės. Atėjau pačiu laiku, nes paukščiai gerai pastebi judesį ir būtų nenurimę, kol nepasitraukčiau į mišką. Kiek pasisukioję ore, didingi paukščiai nusileido visai kitoje pusėje, už beveik 500 metrų nuo manęs. Vieta, kurioje atsidūriau, beveik idealiai tiko durpyno apžvalgai. Tik nedidelę jo dalį užstojo jau minėtų medžių juosta. Nusprendžiau niekur nebeiti ir pradėjau ruoštis pasalai. Lėtai išsidėliojau visus daiktus. Ant tokiems svoriams nepritaikyto trikojo sumontavau sunkų objektyvą ir fotoaparatą. Vistiek geresnė atrama, negu įrangą laikyti rankose. Prasidėjo nuobodžioji dalis – laukimas. Paprastai negaliu ramiai išbūti vienoje vietoje. Deja, visos aplinkybės susidėliojo taip, kad šį kartą neturėjau pasirinkimo. Svajonių objektas girdi, mato ir užuodžia iš gerokai toliau negu aš. Todėl teko priimti sprendimą, ne ateiti pačiam iki gyvūno, kaip esu pratęs, bet sulaukti jo pačio, pasirodančio iš priešvėjinės pusės. Aplink durpyną girdėjosi įvairių paukščių balsai. Kažkoks stambus kanopinis žvėris dienojo tankumyne už šimto metrų nuo manęs ir kas kelios minutės vis išleisdavo kokį nors garsą. Vėjas pūtė kita kryptimi ir jis neturėjo jokių šansų mane užuosti, išgirsti ar pamatyti. Gervės tvarkėsi plunksnas arba tiesiog ramiai stovėjo ant vienos kojos. Nebuvo jų daug – gal koks tuzinas. Turbūt todėl, kad durpynas visiškai išdžiuvo ir plėšrūnai naktį gali lengvai prieiti.Matyt, liko tik pačios ištikimiausios paukštės, jaučiančios sentimentus būtent šiai teritorijai. Vėjas visai nurimo ir medžiai beveik nejudėdami mėgavosi aukštai lapijoje žaidžiančiais vakarinės saulės spinduliais. Pati saulė tuo metu vis giliau slėpėsi priešingoje durpyno pusėje. Aplink sukosi jau nebe musių, o kraujo ištroškusių uodų patelių būrys. Per tą nesibaigiantį zyzimą ausis vis tiek pasiekė ilgai lauktas garsas – gervės pradėjo klykauti! Tai galėjo reikšti tik viena. Po poros valandų ramaus sėdėjimo, iki minimumo nukritęs pulsas, turbūt, pašoko keliolika kartų. Akys pradėjo bėgioti po atviras durpyno vietas, bet jokio judesio neužfiksavo. Prilipau prie fotoaparato vaizdo ieškiklio. Nuo vasariškos šilumos ir dabartinio susijaudinimo, iš po kepurės ant antakio atbėgę prakaito lašai sujungė mane ir aparatą į vieną kūną. Galėjau matyti už daugiau nei pusės kilometro esančius objektus, tarsi jie būtų čia pat. Pagaliau... Po kelių metų mokslinių žinių kaupimo ir praktinių daugybės šeimų paliktų veiklos pėdsakų stebėjimo be fotoaparato, drebanti ranka spaudė mygtuką, kad įamžintų jį – pilkajį vilką! Viena yra pamatyti pačiam ir visai kas kita perteikti kitiems tai, kuo gyveni. Prieš tai teko kelis kartus susitikti be fotoaparato, daug kartų pabaidyti dienojančius, kartais po to būti aplotam ar „apkauktam“. Teko ir pasikalbėti jų kalba, kai gūdžią žiemos naktį išprovokavau kaukti. O dabar buvau laimingas, kad buvo ne tik puiki kelionė, bet ir pasiekiau patį tikslą. Mano džiaugsmo nesumažino net tai, kad gyvūnas buvo toli ir kokybiško kadro padaryti nebuvo įmanoma. Vilkas, vis sustodamas pauostyti juodą durpyno žemę, pamažu praėjo pro klykiančias gerves. Pilkasis dingo toje durpyno dalyje, kurią man užstojo medelių juosta. Po minutės gervės nurimo. Pamažu nurimo ir mano emocijos. Atgavau protavimo dovaną ir mintyse pagalvojau „ar čia viskas?“. Laikas vis dar slinko tarsi sulėtintame kine. Praėjo vos 5 minutės ir gervės vėl pradėjo nerimauti. Spėju, kad kažkur ten vėl grįžo į durpyną ir todėl dabar nemačiau kas vyksta. Praėjus dar porai minučių, teko antrą kartą patirti tą jaudinančią akimirką, kurią gali padovanoti tik vilkas. Šį kartą vilkė išlindo tiesiai iš už medelių juostos, vos 150 m atstumu nuo manęs! Atsilikęs 10 žingsnių nuo jos ėjo senis vilkas. Gerokai stambesnis už liekną patelę ir jau spėjęs pražilti. Tikras pilkasis vilkas. Jie niekur neskubėjo ir leido laiką visai prie manęs. Pasiklausę miško garsų, pasidairę aplink ir, aišku, pažymėję, kad tai jų teritorija, vilkai įlindo į mišką vos 50 m nuo manęs. Pora toli nenuėjo ir atsiklaupęs ant kelių galėjau stebėti tarp retų medžių ir žolių judančią aukštai pakeltą patelės uodegą. Pačius vilkus užstojo medžiai. Tarp instinktų, refleksų ir emocijų kartais dar aplankydavo sveikas protas. Ir kažkurią iš tų akimirkų pagalvojau, kad kadrų, kaip tada atrodė, jau turiu nerealių, tai gal reiktų dar ir pafilmuoti. Nebuvau to daręs su šiuo fotoaparatu ir bendras susijaudinimas lėmė, kad viską nustatęs filmavimui, nepaspaudžiau pačio svarbiausio – įrašymo mygtuko... „Filmavimą“ pertraukė kažkoks bruzdesys dešinėje. Pasukau galvą į tą pusę ir sustingau iš netikėtumo – pro pat mane vos 10 metrų atstumu skuodė iš džiaugsmo savyje netelpantis antrų metų vilkiukas. Koks jis atrodė laimingas, inkščiantis iš džiaugsmo, kad po dienos kovos su uodais galės pasilakstyti ir pakeliauti jau gerai žinomais ir dar netyrinėtais plotais. Galės netgi atvaryti būrelį šernų ar kokią stirną prie pasaloje laukiančio tėvo. O paskui visi prie grobio džiaugsmingai uždainuos pačią nuostabiausią dainą, kokią tik miške galima išgirsti ramią naktį be vėjo. Ta giesmė yra tokia beprotiškai pirmapradė, kad ir pats pasijunti kažko didesnio dalimi. Vilkų kaukimui Lietuvoje gali bandyti prilygti nebent keletas paukščių – juodakakliai narai ir pilkosios gervės. Bet jų įspūdingi klyksmai vis tiek negali pilnai varžytis su vilkais. Vilkiukas nuolankiai apšokinėjo tėvus ir trejetas vėl patraukė į atvirą durpyną. Bene įdomiausia iš vilkų gyvenimo ir yra jų bendravimas tarpusavyje. Tokios ryškios emocijos ir visos iš karto: meilumas ir agresija, nuolankumas ir nugalėtojo laikysena, nenustygimas vietoje ir ramus žvilgsnis, įvairiausių garsų puokštė ir visiška tyla. Tokiu būdu vilkai palaiko tvarką šeimoje. Kiekvienas vilkas puikiai žino, kurioje vietoje pagal rangą jis yra. Grupelė nutolo nuo manęs per 150 metrų, kai iš miško į durpyną įžengė ketvirtas vilkas. Šis turėjo kiek tamsesnio atspalvio kailį negu likę. Tai netrukdė visiems susivienyti ir pasijusti lyg vienu. Vilkų stiprybė yra būtent šeima. Ilgai stebėjau jų žaidimus, poilsį, teritorijos tyrinėjimą. Visą tą laiką jie praleido vos 30-150 m atstumu nuo manęs. Kartą net pagalvojau „gal jie specialiai apsimeta, kad manęs nemato ir apsupę suvalgys...“ ir pradėjau dairytis artimiausio storo medžio. Kvailas mintis išvaikė regimi vaizdai. Vilkų šou niekaip nesibaigė. Visą tą laiką ne kartą galvojau „kada gi pagaliau jie mane pajus, kada bus tas kritinis momentas, kaip viskas atrodys, ar mane pajutęs vilkas ateis įdėmiau pasižiūrėti, ar visi akimirksniu lėks slėptis į mišką?“ Šie klausimai taip ir liko neatsakyti. Baigę medžioklės pradžios ritualus, visi kartu patraukė viena kryptimi į mišką. Už 20 metrų praėjo 4 vilkai, kurie per pusę valandos taip ir nepajuto manęs! Tamsa pamažu apgaubė mišką. Atėjo vilko valanda. Tai metas, kai užmiegančią žemę pradeda gaubti lengva rūko antklodė. Kai nejaukią tylą nutraukia tik strazdų giesmė, lėlių čirpimas bei virš medžių viršūnių praskrendančios slankos. Visi miško gyviai žino, kieno tai laikas. Tą akimirką aš nieko nebežinojau. Mano galvoje buvo chaosas. Vienu metu buvau savo kūne ir kartu nebetilpau į jį. Buvau žmogus, vilkas, durpyno samana ir oras aplink. Nors vilkai to nematė, visą vakarą aš šokau. Šokau su vilkais.

2016 07 17 Linas Žalys


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai