Peržiūrėta 1610

Slėptuvė

Visada svajojau atsirasti kuo arčiau laukinės gamtos. Kvėpuoti ja, gyventi ja. Kad ir šviežias gamtos fotografas, jau pavargau lakstyti su fotoaparatu ar tikėtis gyvūno malonės, atsitiktinumo. Supratau, kad be slėptuvės bus sunku. Ir pradėjau jausti galimybių ribą. Problema ta, kad gyvenu užsienyje, kur viskas per daug okupuota žmogaus ir sukultūrinta. Laikina slėptuve buvo tapusi mašina. Tai gan lengvas, patogus ir paprastas variantas. Bet jis labai priklausomas nuo kelio. Aišku, gerai tam tikrais atvejais. Tačiau supratau, kad norėdamas tobulėti turiu turėti slėptuvę :).

Mano aplinkoje labai menkos galimybės turėti stacionarią iš aplink toje vietoje esančių medžiagų susikurtą slėptuvę. Mėgstu kurti ir eksperimentuoti. Patinka pasinerti į įdėjų begalybę, taip ir prasidėjo mano nešiojamos slėptuvės kūrimas. Viena iš užduočių, kurią kėliau, tai, kad ji tilptų į lengvąjį automobilį ir aš ją galėčiau panešti nors 2 km.

Iš pradžių dariausi tujines ir nendrines gulamas palapines, tupimas ir t.t. Visos jos dalinai veikė ir turėjau gan sėkmingų kadrų. Bet man vis trūko, aišku, ir dabar trūksta. Paskutinis darbas – veidrodinė slėptuvė, kuri padaryta iš plastikinio veidrodžio, pakreipto tam tikru kampu. Nusižiūrėjau šį variantą internete iš medžiotojų, bet netenkino manęs minimalizuotos jos galimybės. Tai va plastikinis veidrodis, įsigytas parduotuvėje, pasirodė per silpnas, klijai vyriam ir plastikui pasirodė netinkami. Vargau porą savaičių, kol išėjo šiokia tokia dėžutė. Korpusą teko daryti medinį, išardomą ir prie jo fiksuoti plastikinį veidrodį. Vidinė apimtis 1 kv.m, o viršaus plotas santykinai didėja. Objektyvas pritaikytas likt viduje slėptuvės, bet beveik atribotas nuo vidaus aplinkos, dėl šio sprendimo negaliu naudot trikojo, nes didžiausias judesys keičiant fotografavimo kampą tenka fotoaparatui ir man. Pasidariau specialų laikiklį, kurio ašis 3 centimetrai nuo obejktyvui skirtos skylės. Šito sprendimo dėka turiu gan platų fotografavimo kampą su gan minimaliu judesio pastebėjimu iš išorės.

Tai va pirmas bandymas :). Varžteliai, gumytės, segtukai... iškart supratau vieną didelę bėda. Beveik 40 min užtrunku, kol ją pasistatau. O apie sulankstymą jos net nesinori begalvoti. Nuo slėptuvės kokių 5 m atstumu palikau laukinės gamtos gyventojams universalaus tipo „saldainių“, kad rytas nebūtų sugaištas veltui. Pirmi, kas prisistatė, tai, aišku, buvo žvirbliai ir pora kieliukų :). Nieko egzotiško, bet nors šis tas slėptuvės testavimui. Vėliau prisistatė ir garbingesni svečiai. Kieliai, kai priartėdavo per daug arti slėptuvės ir pamatydavo save, pradėjo muštynes su savimi ir tai truko visas porą valandų su pertraukom. Nepadėjo nei mano stuksenimas atgal, bandymas sujudinti slėptuvę. Iš arti žvirbliai reaguodavo į kad ir menką obejktyvo judesį. Bet džiugino tai, kad vėliau jie pradėjo bėgti slėptis nuo to judesio už slėptuvės, vadinasi, jie jos nebijojo. Galutinė reziumė – nieko gero, nes aš vis tiek paukščiams buvau svetimkūnis jų aplinkoje. Pliusas tai, kad nelaikė manęs žmogumi ir pavojingu.

Tyrimus tęsime :). O dabar tik tiek.

P.S.: Pavyko patobulinti ir surinkimas dabar trunka apie 20 min ;).


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 921

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai