Peržiūrėta 2273

Rudenėjančios gamtos keliais

Rudenėjanti gamta neleidžia snausti, vis norisi kažką naujo ar seno, bet primiršto pamatyti. O jei pasiseks – ir įamžinti. Tad du ankstyvus rytus ir patraukiau gamtos keliais, keleliais. Mat mane kojos maitina. Kiek įžengiu, tiek ir turiu.

Iš vakaro gan smarkiai nušniokštė lietus, tad ryte įšokau į čebatukus ir... pirmyn į retai kieno lankomą, šiek tiek primirštą paukščių, stirnų, lapių rojų. Ten natūralios pievos. Auga, žydi gauromečiai, dar mažai kam žinoma vaistažolė. Ją išdžiovinai – ir turi vitaminingą gydomąją lietuvišką žaliąją arbatą. Bet mane labiau domino medšarkės. Bebraidžiodama po nešienaujamą žolę, kurioje kartais paskęsdavau kaip jūros bangose, vos nesumyniau kurapkos jauniklio. Bet jis gudrus. Porą metrų paskrido, įlindo į žoles ir... Toliau vaikštau kai kur išmintais žvejų takais. Pamatau stirną, bešuoliuojančią po aukštą žolę. Tik nugara retkarčiais kyšteli. Taip ir pradingo medžių tankmėje. Gaila, kad ne aš, o ji pirmiau mane pastebėjo...

Susitinku geros širdies žveją. Jis man aprodo vietas, kur verta žiemą užsukti žvėrelių patykoti. Atsisveikinu ir pasuku link namų. Vis dairausi į Šešupės pakrantes. Ir ne veltui. Tolumoje kažkas baltas suboluoja. Iš džiaugsmo net dainelę padainavau, kai atpažinau didįjį baltąjį garnį, bestypsantį ant akmens. Su savąja technika gerų kadrų nepadariau, man toloka buvo. Bet ar tai svarbiausia? Stebėjau, kaip žuveles gaudo, paskui ilsisi, žiovauja, plunksneles kedena, snapą savo įspūdingais nagais pasikrapšto... Dar vieną, kitą paukštelį dėl savęs įsiamžinau ir parkulniavau namo, nes kiti darbai laukė.

Kitą rytą nutariau tik garnio patykoti. Bet, beeinant pakrante, pamačiau kitoje upės pusėje bebrą plaukiantį. Pasekiau jį. Ir kai sustojo užkrimsti pusryčių, bandžiau atlikti fotosesiją. Stebėjau, kaip vikriai nulaupo žievę nuo šakelių. Kai pasisotino, nuplaukė į savo namučius po krūmais. O garnys žvejojo jam įprastoj vietelėj. Tik smalsūs praeiviai, kuriems labai knietėjo žvilgtelėti į neregėtą šiose vietose paukštį, išbaidė jį. Bet jis dar sugrįš... daug kartų, kol neišskris.

Bet labiausiai nustebino žmonių bukumas. Gal abejingumas gamtai, nenoras ją pažinti. O kaip praverstų jiems Linutės „Lututė“!

Kad būtų mano valia, visiems gamtos pamokoj būtų privalomas gamtos pažinimo vadovėlis ir žurnalas vaikams „Lututė“. Tada jau užaugę vaikai, būsimieji tėvai žinotų, kaip supažindint savo atžalas su gamtos turtais. Ir ko tik aš neišgirstu, vaikštinėdama po parką... Suaugę nepažįsta net dilgėlių, o ką jau kalbėti apie paukščius. Na, aš irgi jų visų nežinau, bet tuos, kurie po kojomis painiojasi, tikrai skiriu. Garnio niekas neatpažino. Na, jis – retas svečias Šešupėje. Bet kai viena pusamžė moteris, žiūrėdama į garnį, manęs paklausė, kaip tas paukštis laikosi ant vandens, kaip jis neskęsta, tai vos neprukštelėjau į delną iš nuostabos. Sakau, jai: „Žiūrėkit, upė nusekusi, o garnys kelia ilgas kojas ir taip vaikščioja upės dugnu...“

Taip maloniai, su linksmais nuotykiais ir „įdomiais“ žmonėmis prabėgo manieji du rytai jau rudenėjančioje gamtoje.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 963

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai