Peržiūrėta 2099

Rojaus kampelis... po vandeniu

Kur žmo­gus ga­li pa­si­jus­ti tar­si Ro­ju­je? Ko ge­ro, to­kio­je vie­to­je, kur, jo su­pra­ti­mu, ap­lin­ka ir dva­si­nė bū­se­na tė­ra tik per žings­nį nuo Aukš­čiau­sio­jo. Su­pran­tu – gi­liai ti­kin­tys šią ga­li­my­bę tu­ri Vieš­pa­čiui skir­to­se šven­to­vė­se, o man, ku­rio po­mė­gis ir dar­bas (prak­tiš­kai di­džiau­sia da­lis gy­ve­ni­mo) su­si­ję su nar­dy­mu, to­kios vie­tos yra po van­de­niu. Ne­iro­ni­zuo­ju, ta­čiau jei­gu tas van­dens tel­ki­nys dar yra ir šven­tas, tai iš­ei­tų, jog bu­vau ne tik per žings­nį nuo Ro­jaus, bet dar ar­čiau jo. Kal­bu apie Ka­vars­ko šal­ti­nio tven­ki­nį, ku­ria­me te­ko prieš tre­jus me­tus nar­dy­ti. Ta­čiau pir­miau­sia pa­žiū­rė­kim, ką po­ri­na le­gen­da ir ką aiš­ki­na moks­li­nin­kai apie šį šal­ti­nį.

Pa­go­niš­ko­ji Ka­vars­ko šal­ti­nio at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja by­lo­ja, kad se­no­vė­je to­je vie­to­je, kur da­bar sto­vi Ka­vars­ko baž­ny­čia, bu­vo me­di­nė lie­tu­vių pi­lis, o jo­je gy­ve­no ku­ni­gaikš­tis Ka­va­ris. Gar­sė­jo tas ku­ni­gaikš­tis ne­įti­kė­ti­na jė­ga, ta­čiau nuo­lat ka­riau­da­mas su ka­la­vi­juo­čiais vie­na­me mū­šy­je bu­vo su­žeis­tas ir ne­te­ko re­gė­ji­mo. Kar­tą Ka­va­rio pi­lį ap­su­po mir­ti­ni prie­šai. Ne­si­ry­žo jie kau­tis su pi­lies gy­nė­jais ir ku­ni­gaikš­čiu, to­dėl nu­ta­rė lie­tu­vius nu­ma­rin­ti ba­du bei troš­ku­liu. Il­gai pi­lė­nus lai­kė ap­sup­ty­je, ir žmo­nės iš tie­sų ėmė va­duo­tis mir­ti­mi. Tuo­met Ka­va­ris įsmei­gė į že­mę sa­vo ka­la­vi­ją ir pa­sa­kė, kad tas, ku­riam pa­vyks iš­trauk­ti gin­klą iš že­mės, pri­va­lės pra­si­verž­ti pro už­puo­li­kus ir at­neš­ti van­dens iš ša­lia te­kan­čios Šven­to­sios upės. Nie­kas ne­drį­so net pri­si­lies­ti prie ku­ni­gaikš­čio ka­la­vi­jo, ta­čiau ga­lop tai pa­da­rė vie­nas jau­nas ka­rys, ku­rio my­li­mo­ji bu­vo ką tik mi­ru­si iš troš­ku­lio. Vos tik jau­nuo­lis iš­trau­kė iš že­mės gin­klą, to­je vie­to­je iš­tryš­ko šal­ti­nio ver­smė. At­si­gė­rę jo van­dens pi­lies gy­nė­jai įga­vo ne­įti­kė­ti­nų ga­lių ir leng­vai nu­ga­lė­jo ka­la­vi­juo­čius. O ku­ni­gaikš­tis Ka­va­ris, nu­si­prau­sęs tuo van­de­niu, dar ir pra­re­gė­jo.

Kaip Ka­vars­ko šal­ti­nis ta­po Šv. Jo­no šal­ti­niu, nė­ra ži­no­ma, nors šven­to­jo gar­bei čia pa­sta­ty­tas kop­lyt­stul­pis. Per šv. Jo­no at­lai­dus su­va­žia­vę ti­kin­tie­ji ge­ria šal­ti­nio van­de­nį, nes, pa­sak krikš­čio­nių, tai yra ste­buk­lin­gas, tu­rin­tis gy­do­mų­jų sa­vy­bių van­duo, ypač daug ga­lių tu­rin­tis per Jo­ni­nes. O ir šiaip žmo­nės, įti­kė­ję šio van­dens ga­lia, daž­nai jo įsi­pi­la ir ve­ža­si na­mo. Be­je, kal­ba­ma, kad nu­si­mau­dęs ta­me šal­ti­ny­je žmo­gus at­jau­nė­ja. To­dėl dar prieš­ka­rio lai­ko­tar­piu čia bu­vo iš­be­to­nuo­tas pra­te­kan­tis šal­ti­nio tven­ki­nys, ku­ris (be­je, at­nau­jin­tas) te­bė­ra ir iki šiol.

Moks­li­nin­kų pa­aiš­ki­ni­mai ge­ro­kai prag­ma­tiš­kes­ni. Iš­ma­tuo­ta, kad šal­ti­nis nuo Ka­vars­ko kal­no į Šven­tą­ją lei­džia­si net iš 134 m aukš­čio. Tai itin kie­tas van­duo, ku­ria­me yra kal­cio ir mag­nio hid­ro­kar­bo­na­tų, to­dėl čia su­si­for­muo­ja tu­fai, dar va­di­na­mi gė­la­van­de­niais kar­bo­na­tais. 1985 m. šis šal­ti­nis pa­skelb­tas sau­go­mu gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu.

Kaip su­pra­to­te, šal­ti­nio van­duo – la­bai skaid­rus. Pa­nar­dy­ti ja­me, aišku, nė­ra jo­kių ga­li­my­bių, ta­čiau ta­me ba­sei­nė­ly­je, ku­ris, be­je, ne toks ma­žas (ma­no pa­skai­čia­vi­mais apie 30 m il­gio, 10 m plo­čio, 1,7–2,0 m gy­lio) vis­gi ga­li­ma. Jei tai bū­tų tik iš­be­to­nuo­tas tven­ki­nys – jo­kio įdo­mu­mo, ta­čiau esant apie 30 m skaid­ru­mui (!), kai tven­ki­nu­ko dug­ne pri­au­gę įvai­rių van­dens au­ga­lų – pa­ti­kė­kit, be ga­lo sma­gu. Van­den­žo­lių ten nie­kas ne­so­di­no, jos su­dy­go sa­vai­me, nes dug­ne il­gai­niui su­si­da­rė ne­di­de­lis nuo­sė­dų sluoks­nis. Gai­la, kad čia nė­ra žu­vų, ta­čiau gy­vas­ties ma­čiau. Tai ne­di­de­li van­dens vabz­džiai; de­ja, ne­bu­vau pa­si­ruo­šęs mak­ro­ob­jek­ty­vo, tad nuo­trau­ko­se jų ne­ma­ty­si­te. Ten nar­džiau prieš tre­jus me­tus, o kai vėl at­vy­kau, ba­sei­nė­lis už gau­tus iš Eu­ro­pos fon­dų pi­ni­gus bu­vo iš­va­ly­tas, at­nau­jin­tas ir vi­siš­kai tuš­čias – au­ga­lus iš­ro­vė. Bet tik lai­ko klau­si­mas, ka­da jie vėl čia su­ve­šės. Ga­lė­tų įleis­ti ko­kių nors upė­ta­kių ar­ba vė­žių – na­tū­ra­liau at­ro­dy­tų. Bet tai tik ma­no po­zi­ci­ja, vis­gi ba­sei­nė­lis skir­tas ne fo­to­gra­fa­vi­mui, o mau­dy­nėms...

Ka­dan­gi, kaip jau sa­kiau, van­duo ba­sei­nė­ly­je itin skaid­rus, ap­švie­ti­mas sau­lė­tą die­ną pui­kus, tai au­ga­lams čia geros są­ly­gos, jų yra net ke­lios rū­šys ir vi­sos žo­lės la­bai veš­lios. Be­je, fo­to­gra­fuo­ti tuos au­ga­lus esant to­kiam skaid­riam van­de­niui ir ge­ram ap­švie­ti­mui ir­gi la­bai pa­to­gu. Ki­ta ver­tus, van­duo čia la­bai šal­tas – žie­mą ar va­sa­rą jis be­maž vie­no­dos tem­pe­ra­tū­ros ir sie­kia tik apie 7–8 °C. Mir­kau, di­de­liam vie­ti­nių smal­suo­lių džiaugs­mui, šal­ti­ny­je be­veik dvi va­lan­das, kol su­ša­lau. Jei ti­kė­čiau tuo, kad iš­si­mau­džius šal­ti­ny­je at­jau­nė­ja­ma, tik­riau­siai bū­siu at­jau­nė­jęs ne vie­ne­riais me­tais.

Kai ro­dau drau­gams nuo­trau­kas iš Ka­vars­ko tven­ki­nu­ko, ne­sa­kau, kur jos iš tie­sų pa­da­ry­tos – tie­siog man įdo­mi bi­čiu­lių re­ak­ci­ja, kai imu tvir­tin­ti, jog tai Lie­tu­vos van­de­nys. Nie­kas ne­no­ri ti­kė­ti. Tie­są pa­sa­kius, skaid­res­nio van­dens tel­ki­nio Lie­tu­vo­je ne­su ma­tęs. Rei­kia ma­ny­ti, kad bū­siu pir­ma­sis na­ras, ku­ris čia nar­dė. Po kiek lai­ko gal­vo­ju vėl ta­me ba­sei­nė­ly­je pa­nar­dy­ti, tik rei­kia pa­lauk­ti, kol su­ve­šės van­dens au­ga­lai...


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 963

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai