Peržiūrėta 2059

Rimantas Nalivaika: gamta – antrieji mano namai

Gamtos fotografo Rimanto Nalivaikos fotoobjektyvas dažniausiai nukreiptas į paukščius ir žvėris. Peizažų jo fotokolekcijoje nepalyginamai mažiau, tad konkurso „Gintarinis žaltys 2013“ nominacijos „Lietuvos kraštovaizdis“ pelnyti laurai jam buvo didelis netikėtumas. Vis dėlto daugiausia šioje nominacijoje balų pelniusios vyro nuotraukos „Vorų menas“ nereikėtų laikyti atsitiktine sėkme.

Fotografija užkrėtė „Smena“

Fotografijos keliu pirmuosius žingsnius Rimantas žengė dar būdamas moksleivis. Besimokydamas šeštoje klasėje pradėjo lankyti fotografijos būrelį. Pirmas fotoaparatas buvo „Smena-8“. „Žinoma, tokiu fotoaparatu nenufotografuosi nei paukščio, nei žvėrelio, bet fotografija „užkabino“: įdomu buvo ryškinti juostas, spausdinti fotografijas. Buvo visko: ir džiaugsmo, ir nusivylimų, ir ašarų, kai nesisekdavo“, – pirmuosius fotografijos pradžiamokslio metus prisimena R. Nalivaika.

Fotografinės patirties Rimantas pradėjo semtis dar tais laikais, kai net ir turėdamas pinigų negalėjai nusipirkti elementaraus teleobjektyvo, kuris tiktų gyvūnams fotografuoti. Kiek džiaugsmo buvo, kai pagaliau jo rankose atsidūrė išsvajotasis 300 mm objektyvas „Tair“. Literatūros apie fotomedžioklę taip pat trūko. Vienintelė knyga – Jono Grigaliūno „Girioje prie marių“. Tai buvo savotiška abėcėlė, vadovas paukščių fotografams.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs R. Nalivaikos, kaip fotografo, kelias, jei jis nebūtų sutikęs savo kraštiečio fotografo Algio Jakšto, kuris padėjo bristi į gilesnius fotografijos vandenis ir paskatino kiek kitaip pažvelgti į pačią fotografiją. A. Jakštas Švenčionių apylinkių fotografus subūrė į neformalųjį fotografų klubą „Fotomanija“. Netrukus atsirado pirmosios parodos, kiek vėliau po savo skėčiu pakvietė Rytų Aukštaitijos krašto gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“, į savo gretas priėmė „Naturephoto.lt“ ir kitos fotografų bendruomenės, duris atvėrė gamtos fotografijos konkursai.

Svarbiausia – nesutrikdyti gamtos tylos ir ramybės

Meilę gamtai Rimantas atsinešė iš vaikystės. Nuo ketverių metų augo Švenčionių aukštumos pakraštyje prigludusiame Medišonių kaime. Čia pat, vos už poros šimtų metrų, miškas, iki Sėtikio, Bėlaičio, Bėlio ežerų taip pat visai netoli. Kai tik būdavo minutė laisvo laiko, klajodavo miškuose arba skubėdavo prie ežerų. Labiausiai, žinoma, magėjo pamatyti paukščius, žvėrelius. Ypač patiko pavasariais stebėti, kaip nubunda gamta, ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl ir kaip sprogsta medžiai. Ne veltui vyras rinkdamasis profesiją pasuko miškininko keliu.

Visi gamtoje vykstantys procesai jam įdomūs iki šiol: kad ir kiek protingų knygų, straipsnių ar žurnalų perskaitytum, kartkartėmis imi ir susiduri su dar nematytu reiškiniu. Tačiau stebėdamas gamtą vyras visada būna labai dėmesingas ir atsargus.

„Gamta buvo ir yra antrieji mano namai, kur visada galiu mėgautis tyla ir ramybe. Būdamas gamtoje visuomet laikausi principo – nesutrikdyti tylos ir ramybės“, – sako R. Nalivaika.

Kadaise briedis kėlė baimę

Fotografo atmintyje gilų įspaudą paliko pirmasis susitikimas su stambiu laukiniu žvėrimi. „Iki šiol prisimenu tą vaizdą: matau netoli pirties einantį tėvą, o jam iš paskos keliauja... briedis. Nors tai buvo dienos metas, bet man, penktokėliui, toks vaizdas buvo ne tik gražus, bet ir kėlė baimę“, – šypsosi pašnekovas.

Šiandien briedžiai – vieni mėgstamiausių fotografo žvėrių. Dažni jo fotografijų personažai yra ir elniai, stirnos, stumbrai. Vyras yra įamžinęs netgi laisvėje gyvenantį vilką. Gamtoje šį itin didelį slapuką jam teko stebėti tris kartus. Du kartus Rimantas buvo be fotoaparato, o trečiąkart jam pasisekė nufotografuoti vilką Ignalinos rajone. „Ieškojau briedžių, besėlindamas pasukau galvą į dešinę pusę ir pastebėjau lauku atsliūkinantį pilkąjį, vėjas buvo palankus. Slėpdamasis tarp medžių, priartėjau prie gyvūno dar apie 20 metrų. Pamaniau, kad vilkas pasuks manęs link, bet jis nubindzeno savais keliais. Nors atstumas buvo didelis, tačiau man pavyko jį nufotografuoti“, – susitikimą su retai pastebimu ir fotomedžiotojų labai geidžiamu plėšrūnu prisimena R. Nalivaika.

Norint įamžinti objektyvo labai vengiančius gyvūnus, vien sėkmės nepakanka – reikia didžiulio užsispyrimo, už kurį gamta toli gražu neskuba atsilyginti įdomiais fotokadrais. Štai kad ir kanadinė audinė. Jos užsimaskavęs fotografas tykojo ne kartą, kol galiausiai geležinė kantrybė davė vaisių. Ne veltui gamtininkai šį žvėrelį vadina „sunkiai pagaunamu objektu“.

Rimantas mielai fotografuoja įvairių rūšių gyvūnus, tik peizažų tarp jo nuotraukų gerokai mažiau. Ir visai ne todėl, kad nepastebėtų tų gražių gamtos akimirkų. Dažniausiai patys nuostabiausi gamtos nutapyti vaizdai būna tada, kai jis važiuoja fotografuoti paukščių ar žvėrių. „Didžiausias netikėtumas buvo, kai tapau nominacijos „Lietuvos kraštovaizdis“ nugalėtoju, – prisipažįsta konkurso „Gintarinis žaltys 2013“ laureatas. – Vadinasi, kartais gal ir be reikalo skubėdamas nenufotografuoju vieno ar kito peizažo, bet nemėgstu blaškytis: jei turiu numatęs tikslą, tai ten ir važiuoju.“

Slėptuvė – ne trobelė ant vištos kojelės

Fotografuodamas žvėris ar paukščius, R. Nalivaika nenaudoja jokių viliojimo būdų. Tiesiog stengiasi rasti tinkamą vietą. Taip fotografuoti sunkiau, bet ir aplankiusi sėkmė malonesnė. Kolegų sėkme vyras taip pat visada džiaugiasi, nevengia ir savo įrengtomis slėptuvėmis pasidalyti, tačiau ne su visais, o tik su tais, kurie, kaip ir jis, saugos gamtos ramybę ir neišbaidys paukščių.

Anksčiau, ruošdamasis fotografuoti kurtinių ar tetervinų tuoktuvių, į slėptuvę eidavo naktį. Atvažiavęs į mišką, automobilį pastatydavo saugiu atstumu nuo slėptuvės ir tyliai sėlindavo link numatytos vietos. Kas bent kartą bandė tamsią naktį rasti miške slėptuvę, tas žino, kaip kartais tai sudėtinga. O dar tie žingsniai... Rodos, kiaurai perveria nakties tylą. Užvaldo jaudulys, kad paukščiai išgirs kažką einant, ir dings. Pasak Rimanto, tokiomis akimirkomis svarbiausia – nugalėti įtampą, o kad nerastų slėptuvės, kad ir pačią juodžiausią naktį, dar taip nėra buvę. Vis dėlto bėgant metams įpročiai keičiasi. Dabar į slėptuves švenčioniškis važiuoja anksčiau ir tūno jose maždaug nuo 17 val. vakaro iki 11 val. ryto.

Gamtos fotografui reikia puikiai žinoti paukščio ar žvėries įpročius, elgseną ir t. t. Tik tada gali tikėtis sėkmės, o sėkmė – gana įnoringa dama. „Kartais mažmožis visą pasiruošimą fotosesijai gali paversti niekais, – patirtimi dalijasi fotografas. – Būna, kad įrengdamas slėptuvę keliais metrais nepataikai. Nors pagal visus požymius, tarkim, tetervinai, turėtų būti čia, o jie ima ir pasitraukia į šalį. Slėptuvė – ne trobelė ant vištos kojelės, nepasuksi, kur nori.“

Jeigu paukščiai Rimantą „pergudrauja“ ir tuoktuvių įamžinti nepavyksta, fotografas dėl to per daug nesigraužia. Visas nesėkmes atperka buvimas gamtoje, galimybė stebėti jos nubudimo akimirkas, kai prieš saulėtekį visa gamta apmiršta, o saulei patekėjus viskas vėl atgyja.

Ruošiantis tetervinų fotosesijai, pirmiausia reikia atlikti žvalgybą. Nemažai kilometrų tenka nuvažiuoti, kol randamas jų tuoktuvių centras. Vieta slėptuvei parenkama šiek tiek atokiau nuo jo. Tuoktuvių fotosesijos ceremonija prasideda vos ne naktį. Tetervinai taip pat turi savo žvalgą, kuris pirmasis pasirodo tuokvietėje ir apie save praneša šnypšdamas.

Kartą slėptuvėje tetervinas fotografą buvo „įkalinęs“: „Ankstyvą rytmetį, kai vyko jų tuoktuvės, pirmas atskridęs tetervinas – žvalgas – nusileido beveik į mano slėptuvę. Pagalvojau, kad paukštis tuoj užsuk į vidų, tačiau jis išdidžiai praėjo pro šalį ir kažkur dingo. Teko pusantros valandos sustingus tupėti ir laukti. Galiausiai išgirdau šnypštelėjimą. Pasirodo, tetervinas tupėjo už keleto metrų nuo slėptuvės... Fotoaparatas buvo mano rankose, tada tą gudruolį ir nufotografavau.“

Buvo dvi medžioklės – liko viena

Kadaise fotomedžioklė nebuvo vienintelė Rimanto aistra. Palyginti anksti jis pradėjo domėtis tikra medžiokle. Maždaug nuo aštuntos klasės keldavosi anksti ryte, kulniuodavo 5 kilometrus į Švenčionis ir su medžiotojais važiuodavo į medžioklę. Nors egzaminus medžiotojo bilietui gauti galėjo laikyti dar 1978 m., tačiau po vienos medžioklės labai pagailo sumedžiotų stirnų ir medžiotoju jis tapo tiktai praėjus trylikai metų. Intensyviai medžiojo šešiolika metų. Vėliau pasidarė sunku šauti į žvėrį, kurį taip dažnai matydavo ir per fotoaparato vaizdo ieškiklį. Taip jo gyvenime liko tik fotomedžioklė. O ji visada kupina netikėtumų. Kad ir kaip, rodos, gerai pažintum gamtą, ji vis tiek geba pateikti staigmenų.

Kartą Rimantui teko nešti kudašių nuo puikius motiniškus instinktus turinčios vištvanagės, kuri aršiai gynė savo lizdą. Rado fotografas aukštai sukrautą lizdą ir nutarė pasižvalgyti. Pasirinko už maždaug 10–15 m augančią eglę ir kariasi aukštyn, apsiginklavęs fotoaparatu, nieko bloga nesitikėdamas. Staiga – šaižus įspėjamasis vištvanagės balsas ir puolimas. „Spėju veidą užsidengti ranka, bet po pirmos atakos kepurė lekia žemyn. Tuoj pat ir antra ataka. Pradedu mojuoti ranka ir šaukti. Tai šiek tiek padeda, bet nutariu laimės daugiau nebandyti ir leidžiuosi žemyn. Pasiekęs žemę pajuntu, kaip linksta kojos. Širdies gilumoje pasidžiaugiu, kad viskas baigėsi gerai“, – nedraugingą vištvanagės sutikimą puikiai pamena R. Nalivaika.

Galėjęs gana liūdnai baigtis nutikimas neatgrasė fotografo nuo šių plėšriųjų paukščių. Priešingai – vištvanagis Rimantui yra vienas gražiausių, gracingiausių plėšrūnų, „medžiotojas iš prigimties“. Fotografuodamas paukščius R. Nalivaika yra ir „žemę po kojomis praradęs“. Birvėtos tvenkinyje, sėlindamas prie vandens paukščių su plūduriuojančia slėptuve, staiga kad niurktels. Laimei, spėjo viena ranka įsitverti nendrių ir išsikapanoti ant slidaus kranto. Tokiomis akimirkomis vyras visada pirmiausia stengiasi saugoti fototechniką: „Pats tai išdžiūsi, blogiausiu atveju – peršalsi, o šiuolaikinei fototechnikai tokios maudynės – priešlaikinė mirtis.“

Laimei, ir tąsyk aparatūra buvo išgelbėta, antraip nebūtume išvydę jo „brakonieriaujančio pilkojo garnio“, besipešančių tetervinų ir besipliekiančių kurtinių, tikro kėkštų oro mūšio, gracingų ilgakojų tilvikinių paukščių, šleivakojo opšraus ar slėpynių žaidžiančio tauriojo elnio.

Rimanto Nalivaikos nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai