Peržiūrėta 2842

Rimantas Aitmanas: „Gamtos fotografas niekada neapgauna žiūrovo“

„Būti gamtoje, net kai nieko ypatingo nenufotografuoji, yra vertinga“, – sako Rimantas Aitmanas, konkurso „Gintarinis žaltys 2010“ nominacijos „Paukščiai“ laureatas. Pasak menininko, fotografija visada buvusi šalia jo. O gamta jį traukianti pirmiausia kaip kitoks pasaulis, kupinas dalykų, kurių paprastai žmonės nemato.

– Kada susidomėjote fotografija?

– Dažniausiai potraukis fotografuoti gamtą prabunda dar vaikystėje. Ir man taip nutiko. Iš pradžių buvo indėniškasis periodas. Maždaug nuo kokios 5 iki 8 klasės eidavome su draugais į mišką pabūti indėnais. Iš indėniško amžiaus išaugus, poreikis eiti į mišką išliko. Gamtoje visada gausu įspūdingų vaizdų, tad atsirado noras visa tai užfiksuoti.

– O kaip Jūsų gyvenime atsirado paukščiai?

– Vieną rudenį, kai buvau jau aštuntokas, radau negyvą strazdą giesmininką. Tada nežinojau, koks tai paukštis. Pasidarė įdomu. Pradėjau vartyti knygas ir aiškintis, kokia čia rūšis. Nuo to strazdo viskas ir prasidėjo. Kartais gyvenime tarsi savaime viskas vyksta ir nereikia didelių pastangų. Buvo ir draugų, kurie taip pat gamta susidomėjo. Žodžiu, dalis indėnų genties perėjo į gamtininkų gretas.

– Ar sunku buvo išmokti atskirti paukščius?

– Tą vėlyvą rudenį, kai radau strazdą, miškuose paukščių jau mažai buvo likę, tad susiradau visus tris Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“ tomus. Per žiemą perskaičiau ir laukiau pavasario. Labai rūpėjo, kaip tie paukščiai gyvai atrodo, ar juos pažinsiu. Jokio mokytojo neturėjau. Visko pats mokiausi, todėl užtrukau gal kiek ilgiau. Tačiau praktika, kai viską pats atrandi, daug vertingesnė.

– Ar niekada nekilo minčių pasirinkti profesionalaus gamtininko kelią?

– Buvo toks noras, bet nepavyko. Pasirinkau kitą kelią – studijuoti menus. Tačiau gamtos niekada nepamiršau. Nemažai teko keliauti po Lietuvą, kitus kraštus ir gamta visada buvo pagrindinis kelionių akcentas. Jeigu reikia rinktis gamtą ar kultūrą, visuomet renkuosi gamtą.

– Ar profesinės žinios praverčia ieškant unikalaus kadro?

– Labai praverčia. Fotografijoje galioja tie patys kūrybiniai principai, kompozicijos taisyklės kaip ir tapyboje ar grafikoje. Apskritai fotografija mano gyvenime visada buvo šalia. Įvairiais gyvenimo tarpsniais ji net pirmoje vietoje atsiduria. Beje, kai kitus meno mokai, tai ir pats visą gyvenimą mokaisi – tai taip pat labai naudinga.

– Ar gamtos fotografija laikytina meno rūšimi?

– Į klausimą, ar gamtos fotografija yra menas ar ne menas, galiu drąsiai atsakyti, kad tai yra menas. Šiuolaikine samprata, menas yra viskas, kas pristatoma kaip menas. Jeigu yra gera kompozicija, netrūksta originalumo, net jeigu tai reportažinė ar dokumentinė nuotrauka, tai kartu ir meninė fotografija. Ir atvirkščiai – fotografija, kuri pateikiama kaip meninė, tačiau joje vietoje kompozicinės struktūros dermės realizuota tik koncepcija, tai ji yra menas tik paties autoriaus nuomone.

– Gamta – vienas kaprizingiausių fotografijos objektų. Ar visas fotosesijas lydi sėkmė?

– Žinoma, svarbu grįžti ne tuščiomis ir turėti ką parodyti kitiems. Bet būti gamtoje, net kai nieko ypatinga nenufotografuoji, yra vertinga. Tai tam tikra meditacija. Tarsi ateini į kitokį pasaulį, matai tuos dalykus, kurių žmonės paprastai nemato. Pavyzdžiui, sėdi užsimaskavęs ir lauki norimo nufotografuoti paukščio. Atskrenda būrelis zylių ir pradeda per tave laipioti, pešioti plaukus, pirštus gnaibyti, apžiūrinėti tave. Tavęs nelaiko žmogumi. Joms atrodo, kad čia šiaip koks kupstas pūpso. Paskui zylėms sakai: eikit iš čia, skauda. Tačiau jos į balsą nereaguoja. Jeigu judesio nemato – neišsigąsta. Tai labai įdomu.

Arba fotografuoji tilvikinius paukščius gulėdamas slėptuvėje. Priartėja tikutis per kokį pusmetrį nuo objektyvo. Atsistoja tiesiai prieš jį, susitvarko plunksneles ir užmiega ant vienos kojytės nusukęs galvą į nugarą. Fotografuoti jo negali, nes per mažas atstumas fokusuoti. O tikutis ilgiausiai miega priešais objektyvą. Tada džiaugiesi galėdamas jį detaliai apžiūrėti.

– Vadinasi, paukščiai nesibaido fotoobjektyvo?

– Dažnai paukščius fotografuoju iš palapinės. Kartais į palapinę ateinu naktį, kad paukščiai nematytų. Tada nakvoju, sulaukiu ryto. Per tą laiką paukščiai su palapine apsipranta ir jos nebesibaido. Kartą pelkėje prie slėptuvės atėjo pilkoji žąsis. Žąsys – labai atsargūs paukščiai. Manoji žąsis priėjo labai arti – sustojo vos už keliasdešimt centimetrų. Aš per plyšį žiūriu į ją, o ji žiūri tiesiai į mano akį. Mato, kad kažkas blizga, bet nieko – ramiausiai pasnūduriavo gal kokias 15 minučių. Deja, nufotografuoti nepavyko, nes atėjo ne iš tos pusės, kur buvau iškišęs objektyvą.

Nors paukštis fotografo nemato, tačiau jis mato išlindusį iš slėptuvės objektyvą. Kartais, pastebėjęs judantį objektyvą, jis išsigąsta ir nuskrenda. Bet po kiek laiko paukščiai apsipranta ir į tai nereaguoja. Jie supranta, kad tai kažkoks daiktas, kuris jiems nepavojingas. Būdamas palapinėje gali garsiai kalbėti telefonu, gali net muzikos klausytis. Aišku, to nedarai, bet galėtum, ir paukščiai paprastai nebijo. Kartais atrodo, kad fotografuojant palapinėje reikia sėdėti nejudant, tylom. Kartais iš tikro taip reikia, nes net nuo tyliausio fotoaparato užrakto garso paukštis gali nuskristi. Bet neretai jie apsipranta ir į garsą visai nekreipia dėmesio. Gali kalbinti, šnekėtis su jais, pavyzdžiui, sakai: ei, tikuti, atsisuk. O jis vis tiek nereaguoja į tavo kvietimą ir toliau stovi nusisukęs. Bet kiekviena situacija vis kitokia.

– Likote ištikimas paukščiams ir žvėrių pasaulis Jūsų nepaviliojo?

– Paukščiai daugiausia pastebimi, jų daug rūšių. Sakyčiau, jie dinamiškesni, įdomesni, netgi fotogeniškesni negu žvėrys. Žvėrių rūšių palyginti nedaug. O kur dar tokie patyrimai, kai praguli fotografuodamas kokias 10–12 valandų nuo ryto iki vėlyvo vakaro ir aplinkos mastelį pradedi visai kitaip suvokti. Žiūri iš paukščio akių lygio – tavo akys gal 15–20 centimetrų nuo žemės kaip ir jo. Tada pradeda atrodyti, kad augalai aplink milžiniški, paukščiai taip pat didžiuliai. Kai pragulėjęs pusę paros atsistoji, prireikia šiek tiek laiko adaptuotis – nustembi, kad pasaulis kitoks, kad tie augalai, kurie atrodė dideli, vėl visai mažiukai ir aplinka visai kitokia.

– Kur Jūsų darbų galima pamatyti?

– Gana ilgai fotografavau tik sau ir draugams. Paskui atėjo laikas, kai supratau, kad fotografijas reikėtų eksponuoti ir platesnei auditorijai. Taip atradau ornitologų svetainę „Birdpix.lt“. Jos narys esu iki šiol. Rengiu nedideles asmenines parodas. Keletas fotografijų įtraukta į pirmąjį „Gintarinio žalčio“ albumą „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2010“. Šiemet dalyvavau ir tarptautiniame Rusijos laukinės gamtos fotografijų konkurse „Auksinis vėžlys“, patekau tarp finalininkų.

– Esate kviečiamas į konkursų vertinimo komisijas. Į ką pirmiausia, Jūsų nuomone, reikia atsižvelgti vertinant gamtos fotografiją?

– Svarbiausia yra gera kompozicinė struktūra, autoriaus darbų savitumas. Žinoma, gali būti užfiksuotas retas epizodas iš gyvūno gyvenimo, bet jeigu kompozicine prasme fotografija nekokybiška, tai ji nebegali pretenduoti į aukštą įvertinimą. Eilinio žvirbliuko nuotrauka gali būti geriau įvertinta nei erelio – viskas priklauso nuo meninio užtaiso.

– Kai kas mano, kad fotografuojant peizažą tereikia paspausti fotoaparato mygtuką. Ar tai tiesa?

– Taip atrodo, kad nieko nėra sudėtinga: atėjai, pamatei – gražu ir paspaudei. Ypač stebint saulėlydį ar saulėtekį. Toks vaizdas daugumai gražus. Rodos, tam daug pastangų nereikia, tačiau gerų fotografijų vis dėlto yra retenybė. Atrasti tinkamą kadruotę ir sukurti įtikinamą nuotrauką nelengva. Kitų žanrų fotomenininkai dažniausiai turi galimybę dubliuoti, režisuoti, manipuliuoti šviesa. Gamtoje reikia greitos reakcijos, intuicijos, kad nepraleistum tos vienintelės, tikrai nepakartojamos akimirkos. Gamtos fotografas niekada neapgauna žiūrovo. Jam reikia daug pastangų: galbūt tam tikru paros metu atsidurti tam tikroje vietoje, pagauti apšvietimo momentą, rakursą. Gamtos fotografijai svarbu daugybė sąlygų. Gyvūnus fotografuoti dar sunkiau. Aišku, paukštį ar žvėrį gali nufotografuoti kaip faktą, kaip iliustraciją. Bet tada nei pats būsi patenkintas, nei kitiems galėsi pasigirti. Kartais atrodo – ir atstumas geras, ir šviesa gera, bet vis tiek nepavyksta padaryti norimo kadro. Tai judesio fazė ne ta, tai fone kas nors netinkamo atsiranda, ko jau negali retušuoti, tai dar kažkokie niuansai.

– Prisiminkite, koks buvo pirmasis Jūsų fotoaparatas?

– „Smena“. Kaip ir, ko gero, beveik visų Lietuvoje gyvenančių mano kartos fotografų. Maniškis buvo „Smena 8M“. Pats brangiausias fotoaparatas: ir kvepėjo ypatingai, ir tokio džiaugsmo, kokį patyriau jį nusipirkęs, dabar jau tikrai nepatirsiu įsigijęs kad ir kur kas brangesnę bei tobulesnę šiuolaikinę techniką. Vaikystės įspūdžiai visada patys stipriausi.

– Tačiau gal su šiuolaikine skaitmenine fotoįranga lengviau tapti geru fotografu?

– Skaitmeniniai aparatai iš tikrųjų sudaro įspūdį, kad kokybiškai fotografuoja. Esant geram apšvietimui, idealioms sąlygoms, nesudėtinga padaryti techniškai gerą kadrą. Bet dauguma atvejų vis tiek reikia pastangų. Juostinės fotografijos laikais sėdėdavai užsidaręs laboratorijoje, kokia nuotrauka bus – labai priklausydavo nuo patirties. Visokių niuansų būdavo. Ir dabar panašiai. Procesai pasikeitė – ryškinama konverteriu, koreguojama „Photoshopu“, bet beveik su kiekviena nuotrauka reikia daug dirbti. Tačiau fotografija neturi prarasti autentiškumo. Neturi būti per didelės invazijos.

– Kokius paukščius – užsienio ar Lietuvos – fotografuoti Jums patraukliau?

– Lietuvos. Ir tikrai ne dėl patriotizmo. Tai lemia prigimtiniai dalykai. Lietuvoje nufotografuotas paukštis man daug vertingesnis už įamžintą užsienio šalyje, nes aš žinau, kaip tas paukštis elgiasi mūsų teritorijoje. Tos pačios rūšies sparnuotis net ir netolimame užsienyje gali elgtis visai kitaip. Lietuvoje jis gali būti labai atsargus miško paukštis, o ten – parko gyventojas, kurį fotografuoti labai lengva.

Užsienio šalyse gamtos fotografavimas neretai įgyja ir komercinį atspalvį. Nori fotografuoti, tarkim, kurtinius – prašom. Susimokėjęs už seansą, stacionariame namelyje patogiai įsitaisai krėsle, gurkšnoji alų ir lauki pasirodant paukščių. Patogu, bet netenki esminių gamtos fotografijos dalykų. Man tokie kadrai visai neįdomūs, beverčiai. Tai beveik tolygu fotografuoti zoologijos sode.

– O kokie paukščiai Jums mieliausi, arčiausiai širdies?

– Dar vaikystėje įspūdį padarė ilgasnapiai, ilgakojai tilvikai. Gal dėl to, kad pirmieji mano išvykimai į gamtą buvo prie pelkių. Buvau atradęs vietą, kur glaudėsi daugybė tilvikinių paukščių. Pats mėgstamiausias iš jų – perkūno oželis. Daug laiko praleidau šalia jo. Labai įdomus, mistiškas paukštis, juk jis pagoniško dievo Perkūno oželis.

– Ką patartumėte pradedančiajam gamtos fotografui?

– Sudėtingas klausimas... Jei yra tikras noras, visa kita irgi atsiras. Tik svarbu, kad gamta visada būtų pirmoje vietoje, o fotografija – antroje. Svarbu, kad fotografavimas nevirstų lenktynėmis. Nereikia iš gamtos fotografijos daryti sporto. Deja, kartais tas labai pastebima mūsų visuomenėje. Kad ir tie patys konkursai. Žinoma, yra pirmos vietos. Bet jeigu netapai prizininku ar laureatu, reikėtų reaguoti paprasčiau. Juk dalyvauti ir dalytis patirtimi jau yra naudinga. Neturėtų rūpėti vien medalis, nes tada į gamtą eini daryti konkursinių fotografijų, o pati gamta dažniausiai lieka šone.

Kažkada skaičiau vieno gruzinų alpinisto knygą. Pasak jo, alpinizmas prarado savo dvasią, kai prasidėjo lenktynės, kas pirmas įlips, kas greičiau, kas pirmas įkops ypatingu maršrutu. Kai žmonės eina į kalnus, atrodo, tai turėtų juos suvienyti, tačiau nebelikus dvasios kiekvienas žiūri savęs. Tada net atsitikusi nelaimė gali nenuslopinti lenktynių instinkto.

Taigi didžiausias patarimas gamtos fotografui būtų palinkėjimas neužsikrėsti lenktynių bacila.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai