Peržiūrėta 2885

Renatas Jakaitis: „Natūralus laukinis miškas – tai mano stichija“

Kas vasarą veržiasi į tolimus šiltų kraštų paplūdimius ir gaivinasi egzotiškais kokteiliais, o gamtos fotografas Renatas Jakaitis į jokias triukšmingas kurortų pramogas nemainytų savo fotoaparato ir akimirkų, praleistų gamtoje, greta įvairiaspalvių paukščių ar slapukų žvėrių ir žvėrelių. Tūkstančiai rytmečių, saulėlydžių, bemiegių naktų, žiemą vasarą paskirtų laukiniams žvėrims ir paukščiams, nelieka be atlygio. Daugiau nei dešimt metų gamtą fotografuojančio fotografo nuotraukomis iliustruota gausybė įvairių leidinių, surengta ne viena paroda, pelnytas ne vienas apdovanojimas. Konkurse „Gintarinis žaltys 2010“ geriausiais nominacijų darbais pripažintos dvi Renato Jakaičio fotografijos, o viena jų – pavadinimu „Pilkis“ – sukėlė tikrą sensaciją tarp gamtos fotografų.


– Sklinda kalbos, kad miškuose praleidžiate daugiausia laiko iš Lietuvos gamtos fotografų. Ar tai tiesa?

– Fotografijai skiriu labai daug laiko – beveik visą savo laisvalaikį ir iš tiesų labiausiai mėgstu fotografuoti objektus, kurie susiję su miškingomis teritorijomis. Vis dėlto nė kiek neabejoju, kad Lietuvoje yra žmonių, labiau už mane atsidavusių gamtos fotografijai.

– Esate aplinkosaugininkas, Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojas. Ar galėtumėte fotografavimą pavadinti antrąja savo profesija?

– Pagal išsilavinimą esu ekologas, tačiau darbas labiau susijęs su aplinkosaugine kontrole. O gamtos fotografija, manyčiau, jau senokai tapo ne hobiu, o antrąja ar net trečiąja profesija, kadangi esu ir ornitologas.

– Kaip užsikrėtėte „paukščių liga“?

– „Paukščių liga“ apie 1996–1997 metus užkrėtė pažįstami ornitologai. Išmokti atskirti paukščių rūšis nebuvo sunku, nes žvėrims ir paukščiams esu neabejingas nuo pat vaikystės.

– Kas paskatino pasirinkti profesionalaus gamtininko kelią?

– Potraukio gamtai neturėjau iš ko paveldėti – nei tėvai, nei seneliai nebuvo gamtininkai. Nebuvo ir jokių nutikimų, kurie būtų pakeitę mano gyvenimo būdą. Tiesiog laukinei gamtai, miškams jaučiu potraukį nuo pat gimimo, natūralus laukinis miškas – tai mano stichija.

– Šiandien fotoaparatas – neatsiejamas ornitologo įrankis. Tačiau Jūsų kolekcijoje ne vien sparnuočių nuotraukos. Konkurse „Gintarinis žaltys“ laurus pelnė užfiksuota šerno ir gervės draugija, dar kone dešimt mūsų miškų žvėrių kadrų puošia konkurso albumą „Lietuvos laukinės gamtos fotografija“. Ką fotografuoti sudėtingiau – paukščius ar žvėris?

– Iš prigimties esu labiau žvėrių, o ne paukščių fotografas. Objektus fotografijai renkuosi sezoniškai – pavasarį paukščiai, rudenį ir žiemą žvėrys. Manau, kad gamtos fotografai, mėginę fotografuoti žvėris, vienbalsiai pritars – žvėris fotografuoti sunkiausia. Daugelis paukščių yra dieniniai gyvūnai, nepatyrę tokios didelės agresijos iš žmonių kaip žvėrys. Be to, paukščiai dalį savo gyvenimo būna prisirišę prie konkrečių vietų – lizdaviečių, tai labai palengvina jų paiešką. Žvėrys – nuo senų laikų nuolat persekiojami ir medžiojami, dėl to pasidarę labai baikštūs, atsargūs ir į atviras vietas išeina tik tamsoje. Beje, žvėrys, skirtingai nei paukščiai, turi dar vieną fotografui labai nepatogų savisaugos mechanizmą – itin jautrią uoslę. Mano nuomone, padaryti gerą paukščio ar žvėries fotografiją neišmanant fotografuojamų gyvūnų biologinių ir elgsenos ypatumų beveik neįmanoma.

– Konkurse „Gintarinis žaltys 2010“ pelnėte apdovanojimą už unikaliausią metų kadrą – pernai rugpjūtį Alytaus rajone įamžintą vilką. Lietuvoje vilką, gyvenantį laisvėje, yra nufotografavę tik keli žmonės. Kaip Jums tai pavyko?

– Beveik visas Lietuvoje laisvėje gyvenančių vilkų fotografijas pavadinčiau neplanuotu atsitiktinumu. Galima labai norėti, planuoti, mėginti, bet padaryti gerą, kokybišką vilko nuotrauką – beveik neįmanoma. Tam, sakyčiau, reikia paskirti visą savo gyvenimą! Ir mano atveju buvo tik neplanuotas atsitiktinumas. Kad tose apylinkėse slampinėja vilkas – žinojau. Bet jį susitikti, pirmam pastebėti ir prie jo prisėlinti apie 30 metrų atstumu – net nesvajojau. Vilkas buvo labai įnikęs į savo reikalus, sekė kažkieno pėdsakais ir atsitokėjo tik tada, kai priartėjo prie manęs ir išgirdo fotoaparato užraktą. Stabtelėjęs mane įdėmiai nužvelgė ir po to metėsi bėgti.

– Prieš kelerius metus per šalį keliavo pirmojo serijos „Iliustruotoji Lietuvos gamta“ fotoalbumo paroda „Gervė – mūsų ilgesio paukštė“. Rengdami leidinį, drauge su kitais gamtos fotografais šiuos paukščius per fotoobjektyvą akylai stebėjote kelerius metus. Gervė – laimės, taikos simbolis. Ar iš tiesų gervės – taikūs paukščiai?

– Jau ne vienerius metus fotografuoju gerves ir buvau įsitikinęs, jos – tikrai taikūs, draugiški paukščiai. Tačiau šiais metais fotografuodamas gerves išvydau tai, ko tikrai nesitikėjau – aršias dviejų lygiaverčių patinų peštynes dėl patelės ir teritorijos. Peštynės buvo labai žiaurios ir truko gerą valandą su pertraukomis. Visą tą laiką gervės nuolat pašokdamos į orą viena kitą kapojo snapais, draskė kojomis. Vienai buvo nuplėštas geras gabalas odos nuo kojos, o kitai išmušta akis. Vėliau keletą dienų ši kova kasdien vis atsinaujindavo, tačiau ne taip smarkiai, kol galiausiai vienas patinas pasitraukė.

– Turite sukaupęs nemenką vieno rečiausių Europos giesmininkų – meldinės nendrinukės fotokolekciją. Šie paukščiai peri tik keliose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Kaip pavyksta šį retą migruojantį giesmininką „prikalbinti“ pozuoti?

– Meldinė nendrinukė yra vienintelė Europos žvirblinių paukščių rūšis, priskirta prie globaliai nykstančių rūšių. Šiuo metu žinomos tik 5 šalys, kuriose ji peri. Tai Baltarusija, Lenkija, Ukraina, Rusija ir Lietuva. Paukštis labai išrankus buveinėms. Jam perėti būtini atviri, šlapi ir maisto medžiagų turtingi viksvynai, o tokių vietų dabar labai reta. Pastebėti meldinę nendrinukę nelengva, ypač kai šalta, tada jos gieda tyliau ir pasislėpusios giliai viksvynuose. Norint jas pamatyti, tenka kviestis giesmės įrašais ir apsišarvuoti kantrybe. Daugelis mano meldinių nendrinukių fotografijų padarytos viliojant balsu arba prisėlinus prie aistringai giedančio ir budrumą praradusio patinėlio.

– Jau daugiau nei 10 metų dalyvaujate įvairiuose gamtos stebėsenos projektuose. Kokius gerus ir sunerimti verčiančius mūsų gyvosios gamtos pokyčius išskirtumėte?

– Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, neigiami natūralios gamtos pokyčiai vyksta dėl nuolat intensyvėjančios ūkinės ir rekreacinės veiklos, plečiamų urbanizuojamų teritorijų, augančio besaikio gamtos išteklių vartojimo. Dėl to mažėja arba visai nebelieka natūralių gamtinių buveinių, blogėja jų būklė ir kartu nyksta organizmų rūšys, tiesiogiai susijusios su natūraliomis buveinėmis. Man, kaip gamtininkui, dėl to labai neramu.

– Viena iš Jūsų pareigų – gamtos inspektorius. Ar dažnai tenka drausminti gamtos niokotojus?

– Su tais piliečiais, kurie negerbia nei savęs, nei gamtinės aplinkos, nuo kurios priklauso visų mūsų likimas, „kariauju“ jau 10 metų. Gana dažnai tenka nagrinėti įvairius aplinkosauginius pažeidimus, auklėti ir bausti pažeidėjus. Tai pati nemaloniausia mano profesijos sritis. Ir liūdniausiai tai, kad natūralios aplinkos niokojimo atvejų tik daugėja.

– Dirbate Nemuno kilpų regioniniame parke, į kurio teritoriją įeina Punios šilas. Ar dažnai lankotės jame?

– Džiaugiuosi, kad likimas atvedė į Nemuno kilpų regioninį parką. Šis parkas iš kitų Lietuvos regioninių parkų išsiskiria kraštovaizdžio vaizdingumu, išraiškingumu ir savitumu. Svarbiausias regioninio parko akcentas – Nemunas, išvingiavęs Didžiąsias kilpas, ir jo išgraužtas platus slėnis su aukštais, stačiašlaičiais upeliukų slėnių ir raguvų išraižytais šlaitais.

Punios šilas – mano mėgstamiausias Lietuvos miškas. Jame praleidžiu daugiausia laiko vykdydamas įvairius gamtinius tyrimus, ūkinės ir rekreacinės veiklos kontrolę, fotografuodamas miško kraštovaizdį, fauną ir florą. Šis šilas – pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikęs miškas. Dėl savo unikalaus sengirės kraštovaizdžio, didelės buveinių, retų ir saugomų floros bei faunos rūšių įvairovės Punios šilas yra vienas vertingiausių Europos miškų. Tokių yra išlikę labai nedaug. Gamtos fotografui šiame šile išties yra ką veikti. Jau esu sukaupęs nemažą fotografijų archyvą, kurio dalis keliaus į planuojamą išleisti albumą apie šį mišką.

– Ar tik ne Punios šile padaryti įdomiausi jūrinio erelio kadrai? Ar šis paukštis lengvai sukalbamas fotomodelis?

– Tiesa. Pirmas kokybiškas jūrinio erelio fotografijas padariau Punios šile žiemą. Jūrinis erelis – labai atsargus, protingas ir sunkiai fotografuojamas paukštis. Visus tris žiemos mėnesius per speigus ir atodrėkius tykojau šio didingo paukščio specialiai fotografuoti paruoštoje ankštoje ir šaltoje slėptuvėje, o jis man už pastangas „atsidėkojo“ viso laba galimybe padaryti tik keletą fotografijų. Štai tokia kartais būna gamtos fotografijos kaina.

– Kiek ilgiausiai teko laukti dėmesio verto kadro ar norimo įamžinti gyvūno?

– Savo svajonių fotografijos galima laukti visą gyvenimą ir nesulaukti. Daugelis meniškai ir kokybiškai unikalių fotografijų padaromos tik kartą gyvenime be galimybės pakartoti.

Kalbėdamas apie kryptingą ir nuolatinę vienos rūšies gyvūno fotografiją, galiu paminėti keletą atvejų. Jau daugiau nei 5 metus Punios šile mėginu padaryti gerą tauriojo elnio fotografiją ir tik pernai, po kelerių metų darbo, tai pavyko. Praėjusią žiemą norėjau pakartotinai nufotografuoti jūrinį erelį. Du mėnesius sėdėjau slėptuvėje prie jaukinimo aikštelės, o erelio sulaukiau tik vieną kartą ir tai labai trumpam, tad geros fotografijos padaryti taip ir nepavyko.

– Kartą prasitarėte, kad teterviną ar kurtinį, ko gero, paprasčiau nufotografuoti nei paslaptingą „vištelę“ jerubę. Kodėl?

– Tetervinai ir kurtiniai garsėja įspūdingomis, triukšmingomis ir labai aktyviomis tuoktuvėmis, kurios vyksta kiekvieną pavasarį ir beveik tose pačiose nedidelėse teritorijose. Visa tai žinant ir tinkamai pasiruošus šiuos paukščius nesudėtinga stebėti. Jerubės – visai kas kita. Joms iš tolo pastebimos ir girdimos pavasarinės tuoktuvės visiškai nebūdingos. Tai nuolat miško tankmėse tūnantis, tylus ir atsargus paukštis, turintis labai puikų maskuojamą apdarą. Kartais norint nufotografuoti šį paukštį iš tiesų tenka nertis iš kailio.

– Prieš porą metų teko imtis neįprastos veiklos. Šakių rajone darėte šlaitus, kuriuose lizdus galėtų kastis bitininkai – vieni gražiausių Lietuvos paukščių. Mūsų šalyje tai labai reta rūšis. Ar pavyko prisikviesti šių spalvingų sparnuočių?

– Lietuvoje pirmą kartą bitininkai pradėjo perėti 2009 metais. Pirmasis bitininkų mėginimas perėti buvo sudėtingas. Todėl aš ir dar keletas fotografų, ornitologų nusprendėme jiems pagelbėti, įrengėme perėti tinkamas buveines – stačius, atvirus smėlio šlaitus. Taigi, fotoaparatą teko iškeisti į kastuvą. Mūsų pastangos tikrai nenuėjo perniek – iškastose duobėse urvus lizdams išsikapstė penkios bitininkų poros. Šie paukščiai rausiasi iki 2 metrų ilgio urvus, iš pradžių jie būna tiesūs, paskui daromas posūkis. Tokį lizdą įsirengti tikrai nelengva, tačiau jis saugus – joks plėšrūnas nepasieks kiaušinių ar jauniklių. Bitininkai – iš tiesų labai gražūs ir spalvingi paukščiai. Jau treji metai jie reguliariai peri mūsų šalyje ir jų populiacija didėja, tačiau Lietuvos paukščiais juos dar anksti vadinti.

– Jūsų paukščių kolekcija labai gausi. Ar dar yra Lietuvoje koks sparnuotis, kurio kadro neturite?

– Visų Lietuvos paukščių fotografijų kolekcijos dar nesu surinkęs. Tokio tikslo ir neturiu. Paukščių fotografijoje man svarbesnis kūrybiškumas ir kokybė, o ne didelė rūšių įvairovė.

– Fotografuodami laukinius gyvūnus net ir patyrę gamtininkai susiduria su pavojais. Ar Jums yra pasitaikiusių tokių akimirkų?

– Per visą savo fotografavimo karjerą pavojingų akimirkų esu turėjęs labai nedaug. Pavojų daug daugiau tyko miestuose, o ne laukinėje gamtoje. Tiesa, kartą teko atlaikyti vištvanagio, ginančio savo lizdą, antpuolį, paragavau jo nagų aštrumo. Keletą kartų turėjau sprukti nuo šernės, ginančios savo naujagimius, buvau net į medį įvarytas. Per savo įkyrų smalsumą buvau pagainiotas briedės, saugančios savo jauniklį. Jau minėjau, kad turėjau gana artimų kontaktų ir su vilkais, bet iš jų jokios agresijos nesulaukiau.

Gamtoje, ypač fotografuojant žvėris, būna labai netikėtų akimirkų. Kartą mane buvo užpuolęs... stirniukas. Neseniai atsivestą, dar sunkiai vaikščiojantį stirniuką aptikau vaikštinėdamas po mišką. Jis pamatęs mane nebėgo, bet „pasislėpė“ – atsigulė ir tiesiog atsuko man užpakalį. Mėginau stirniuką fotografuoti ir iš vienos pusės, ir iš kitos, bet jis nuolat nusisukdavo. Galiausiai mažyliui baigėsi kantrybė ir jis atsistojo. Nė kiek neabejojau, kad tuoj nubėgs, tačiau didelei mano nuostabai – stirniukas puolė mane, dūrė savo berage kakta man į koją ir įlindo į avietynus. Tokio elgesio visiškai nesitikėjau, ilgokai stovėjau sutrikęs ir išsižiojęs iš nuostabos.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai