Peržiūrėta 1599

Pusdienis su gandrais

Į paukščių pasaulį mane kažkada atvedė gandrai. Jie man parodė, kokį stebuklą padarė gamta sukurdama paukščius. Dėl to manau, kad bus teisinga, jei mano pirmasis reportažas bus apie gandrus.

Praeitą penktadienį, liepos 18, susiruošiau į kaimą „ant gandrų“. Iš tiesų tuo džiaugiausi, nes gandrų stebėjimas man visada ramybė, poilsis, teigiamos emocijos. Kaime kas savaitę užmetu akį į visus ten žinomus lizdus, bet lizdui, prie kurio ruošiausi eiti, skiriu daugiau dėmesio. Sodybos, kur yra lizdas, savininkui jau ketvirti metai padarau šiokį tokį sezono dienoraštį iš nuotraukų. Mielu noru tai darau, nes jis  žmogus, mylintis gandrus ir kitus paukščius, gana neblogai apie juos išmanantis, visada žinantis, kur kos paukštis pas jį sodyboje gyvena. Jis džiaugiasi nuotraukomis, o aš – galimybe stebėti gandrus.

Tą penktadienį ruošiausi ilgokai ir ramiai pasėdėti šalia lizdo. Nieko ypatingo nesitikėjau. Prieš kelias dienas buvau mačiusi gandriukų „treniruotę“. Iš to, kiek jie pakildavo lizde, tikrai neatrodė, kad jau būtų pasiruošę skrydžiui. Žemės trauka jiems šokinėjant buvo tiesiog akivaizdi. Bet atėjusi prie lizdo nuomonę šiek tiek pakeičiau, nes pamačiau abu suaugusius gandrus, ramiai besikrapštančius plunksnas gale lauko priešais lizdą. Tai, ko gero, reiškė, kad prasidėjo bandymas vaikus išjudinti iš lizdo taikant jiems bado dietą. Paukščiai žino gerų auklėjimo metodų. :) Jaunikliai kol kas stovėjo ramūs ir net nežiūrėjo į tėvų pusę. „Ne, ne, mes tai jau niekur neskrisim. Pagailės tėvai, atneš maisto...“ Laikas ėjo, tėvai tebepoilsiavo ir nerodė jokio gailesčio, jaunikliai darėsi vis neramesni. Jie jau ėmė griozti lizdo dugną, ieškodami maisto likučių. Deja, deja... nelabai ten kas buvo. Vis dar stoviniavo, žvilgsniai jau viltingai krypo į tėvų pusę, bet suaugusiems, matyt, atsibodo plunksnų gražinimas ir jie vienas po kito nuskrido nežinoma kryptim. Jaunikliai akivaizdžiai sunerimo. Jau ėmė tiesti sparnus ir iš pradžių tingiai, o paskui vis su didesnėmis pastangomis šokinėti, stengdamiesi pakilti kuo aukščiau. Vienam sekėsi tikrai gerai, ir aš laukiau akimirkos, kad jis pakils. Antrasis pakildavo tik šiek tiek, ir atrodė, kad dar kelių dienų jam reikia, norint įveikti žemės trauką. Man bežiopsant į juos, staiga pirmasis šoktelėjo iš visų jėgų ir paliko lizdą. Pirmą kartą mačiau pirmąjį gandriuko skrydį. Atrodė, tiesiog matėsi, kaip jį užvaldė skrydžio džiaugsmas. Jo buvo pilnas dangus. Jis suko ir suko ratus apie kiemą, sodą, kartais vos neliesdamas medžių viršūnių. Galų gale atskrido virš suarto lauko, už kurio neseniai stovėjo tėvai, apsuko kelis ratus apie jį ir, ko gero, nusprendė, kad laikas ištirti, kas per daiktas yra žemė. Bet nepatyręs skraidytojas nesugebejo laiku pristabdyti, šleptelėjo į miežių ir avižų lauką ir ten dingo. Po kurio laiko, tarsi periskopas, nedrąsiai išlindo balta galvelė. Gandriukas dairėsi nustebęs ir matėsi, kad nesupranta, ką jam toliau daryti. Pamačiau atskrendantį suaugusį gandrą. Maniau, jis kažkaip padės jaunikliui išsisukti iš keblokos situacijos. Bet gandras, apsukęs ratą, nuskrido. Man jau ėmė vaidentis javų laukas, pilnas pasislėpusių baubų, besitaikančių griebti gandriukui už kojos. :) Žengiau kelis žingsnius gandriuko link. Tai, matyt, padėjo jam apsispręsti ir jis kuo gražiausiai pakilo iš javų miško. Dar keli ratai man virš galvos ir jauniklis šį kartą tiksliai nusileido suartame lauke. Su nuostaba bandė kojomis žemę, ėmė snapu baksnoti grumstus. Grumstai dūrė kojas ir buvo visai neskanūs. :) Buvo keistoka, kad šalia nėra nė vieno iš suaugusių. Kiek esu mačiusi, pirmomis dienomis jie būna netoliese ir stebi jauniklius ir aplinką. Šį kartą jų nesimatė, bet užtai kas per staigmena – šalia gandriuko visai netikėtai staiga nutūpė antrasis jauniklis. Matyt, neišlaikė nervai, ir nusprendė bet kokia kaina pasiekti žemę. Ir jam pavyko. Dabar jau dviese viską tyrinėjo, klupinėdami ant grumstų. Grožėjausi jais, bet vis dairiausi suaugusių gandrų. Staiga padangėje išgirdau kleketavimą. Pakėliau galvą. Ratą suko ne du, o trys gandrai. Ko gero, pamatę kažkokį svetimą praskrendantį gandrą, lizdo šeimininkai nusprendė jam paaiškinti, kieno čia lizdas ir kokia kryptim jam skristi. Tik tada, kai svetimasis buvo nuvytas, gandrai grįžo į lizdą ir ilgai ten staipėsi vis pakleketuodami. Nusprendę, kad pakankamai pagąsdino potencialius įsibrovėlius, nusileido pas vaikus. Dabar  visa šeima buvo kartu. Mažyliai tyrinėjo naują pasaulį, o tėvai ramiai juos stebėjo. Po kiek laiko, vienas iš tėvų vėl grįžo į lizdą ir ėmė energingai jį tvarkyti. Kitas stovėjo stebėdamas vaikus. Netoliese suburzgė traktorius. Matyt, ne tik suaugęs gandras, bet ir jaunikliai jau pažinojo šito gėrio nešėjo ir gandrų draugo garsą. Pirmiausia suaugęs, o iš paskos ir jaunikliai nuskrido patikrinti, kokius skanėstus jis atidengs. Mano stebėjimai buvo baigti. Patraukiau namų link, džiaugdamasi, kad tiek daug pavyko pamatyti per keletą valandų.

Įdėjau dar trumpo, ne itin kokybiško video su gandriukais nuorodą.:

http://www.youtube.com/my_videos?o=U

Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 963

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai