Peržiūrėta 1677

Plunksnočių miško paslaptis

Plunksnočių miškas

 

Jūs turbūt visi dar pamenate, kaip paskutiniame savo reportaže pasakojau apie kelionę pas Joną Barzdėną šilagėlių padabot. Galbūt dar pamenate ir kas pastūmėjo tokiai aferai... Teisingai... Mindaugo Kirstuko (toliau tekste – Gerb. M.K.) straipsnis apie šilagėlių naikinimą. Jonas sugebėjo įrodyt, kad jo šilagėlės saugios, tai nutariau patikrint, ar taip jau blogai su šilagėlėmis pas Gerb. M.K., jo minėtoje šiauriausioje Lietuvos vėjalandžių augavietėje.

Taigi, su Gerb. M.K. sutariame, kad tinkamiausias laikas ekspedicijai – ilgasis Velykų savaitgalis.

Išaušo Velykų sekmadienio rytas... Tiksliau, aš galvojau, kad išaušo, nes atsikėlęs 3.30 ir išėjęs laukan, kiek nustebau... Paskui tik prisiminiau, kad dar tik balandžio pabaiga. Na, kol šeimyna saldžiai sapnuoja, turėsiu laiko pasibastyt. Kita vertus – anksti kėlęs ir anksti vedęs – nesigailėsi. Nesigailėjau ir aš – kelionė nusimatė tolima – ištisi 62 kilometrai Aukštaitijos kelių. Pakeliui stabteldavau prie objektų, kurie retai patenka į objektyvą, ypač naktį. Nufotografavau Antazavės bažnyčią, apšviestą mėnulio šviesos (kažkaip labai simboliška – Velykų naktį fotografuot dažniausiai užmatomą bažnyčią), Obelių malūną, Rokiškio aikštę (labai gražu ten, senokai jau bebuvau). Stabteliu Rokiškio „Statoile“, užsipilu sklidiną baką gero dyzelino (kelionė, kaip jau minėjau, tolima), sklidiną maxi puodelį capuccino, ir į malonaus darbuotojo klausimą „Tai jau ant lydekių varot?“ atsakau „Ne visai“. Žinoma, kur dar gali varyt maskuojamąja apranga apsirėdęs pilietis, pirmąjį rytą po lydekų žūklės draudimo pabaigos? Jei būčiau pasakęs – „Šilagėlių fotkyt“, tai, matyt, ir būčiau likęs Rokiškyje – na, toje ligoninėje. Atsisveikinu palinkėjęs tvirtų kiaušinių ir tada, netikėtu skambučiu verčiu Gerb. M.K. iš lovos, pasakęs, kad jau laukiu sutartoje vietoje, beigi klausausi, kaip kukuoja pirmoji šiemet užgirsta gegutė. Gerb. M.K. pagalvojęs, kad man „ne visi namie“, vistik šoka į kaliošus ir spaudžia link manęs. Po kelių minučių tviskanti „kregždė“ jau riaumoja tuščiame kelyje „Rokiškis–Čedasai“. Pasilabinęs ir pasipuošęs kovine uniforma Gerb. M.K. veda link šilagėlių (beje, net jei Gerb. M.K turi fotoaparatą, tai niekada nesideda į jį akumuliatoriaus, taip neva tai taupydamas fotoaparato užrakto resursą... akumuliatorių įkrauna ir palieka namie – jei kas pamatys su Canonu rankose, tai palaikys rimtu fotografu, o fotikas liks kaip naujas :) ) – vaizdas iškart nuliūdina – kiekvienam dar likusiam kerui tenka bent po tris duobeles – vienos pernykštės, kitos dar visai šviežios. Iš tūkstantinės plantacijos teliko keliolika kerų, ir panašu, kad po kelerių metų šią augavietę galima bus išbraukt iš vėjalandžių arealo. Su Gerb. M.K. netgi randame aiškių įrodymų, kad šilagėles iškasa moteriškė, avinti mažo dydžio batelius, valganti „vištieną su ryžiais“ iš Norfos bei užgerianti dietiniu Pepsi. Jei kada tokią sutiksite, galite drąsiai jai sakyt – „žinau, ką tu padarei aną pavasarį“. Taip berenkant įrodymus, mūsų dėmesį patraukia triukšmas pušyne – matome daug voverių, lakstančių medžių viršūnėmis. Žinau, kad rusai turi kažkokį posakį apie voveres, kuris susijęs su ilgalaikiu ugninio vandens vartojimu. Bet mes su Gerb. M.K., berods, ne rusai, o ir alkoholis bus tik vakare, taigi turime vilčių, kad voverės tikros. Nusprendžiame prieit arčiau ir pasižvalgyt. Voverės, nekreipdamos į mus dėmesio, duodasi po medžius kaip išprotėjusios. Suskaičiuojame ištisus tris vienetus, iš kurių, pasak Gerb. M. K., dvi yra blogietės, o viena gerietė (o gal atvirkščiai, nebepamenu). Tokio lakstymo piktai iššieptais dantimis neteko matyt nei man, nei kolegai, taigi metu makroobjektyvą, bėgu pasiimt televyko, ir prasideda fotomedžioklė. Labiausiai ramybės neduodantis klausimas buvo „Kada gi nors viena nukris?“. Nukrito. Gan greit. Pasak Gerb. M.K., iš „beveik aštuonių metrų aukščio“. Atšokusi nuo storo samanų kilimo, vėl šovė į medį tolimesniems pasilakstymams. Nuo stovėjimo užvertus galvas, paskaudo sprandus, o fotografijai sąlygos buvo sudėtingos (labai sunkus televykas), todėl nenoromis palikome voverių nerštavietę geresniems laikams. Kelis kadrus iš kelionės pridedu, o tuos, kurie galvojo, jog važiavau dėl šilagėlių, galiu nuramint – važiavau pasimatyt su geru Draugu, o šilagėlės ir voverės buvo tik skanus desertas Velykų rytui...


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai