Peržiūrėta 1883

Olegas Kurasovas: „Man svarbiau sukurti meninį kadrą“

Olegas Kurasovas, fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys“ nominacijos „Makropasaulis“ laureatas, paklaustas, kodėl fotografuoja gamtą, nedvejodamas atsakė: „Esu uždaras žmogus, su gamta man lengviau bendrauti nei su žmonėmis.“


– Papasakokite trumpai apie save.

– Gimiau Zarasuose, gyvenu Vilniuje. Teko dirbti daug įvairių darbų, bet jau apie 15 metų turiu kelis projektus internete anglų kalba, iš jų ir valgau duoną. Turiu mylimą žmoną ir mažą dukrytę. Mėgstu keliauti ir tinginiauti (šypsosi – red. past.).

– Ar seniai pajutote polinkį į fotografiją?

– Fotografuoju nuo vaikystės. Pradėjau kaip ir daugelis – nuo fotobūrelio. Pirmasis fotoaparatas buvo „Smena 8M“. Kurį laiką fotografavau mažai, o nuo 1998-ųjų, nusipirkus skaitmeninį fotoaparatą, aistra fotografijai vėl įsiplieskė. Rimčiau, galbūt, sakyčiau – techniškiau, gamtą pradėjau fotografuoti nuo 2004-ųjų. Tada, paieškojęs internete kokybiškų makrofotografijos darbų iš Lietuvos, beveik nieko neradau. Džiugu, kad dabar ir pas mus vis daugiau žmonių domisi makrofotografija.

– Kaip per tokį palyginti trumpą laiką pavyko pasiekti tokių fotografijos aukštumų?

– Nemanau, kad daug ko pasiekiau, dar yra kur augti. Jeigu vertinčiau pats save, tai, ko gero, geriausiai nusimanau apie fototechniką ir nuotraukų apdorojimą „Photoshopu“.

– Ar fotografuojate tik gamtą?

– Ne, ne tik. Fotografuoju beveik viską – ir studijinį portretą, ir architektūrą, mėgstu ir gatvės žanrą... Bet kadangi fotografija – tik hobis ir nors esu sukaupęs nemažai brangios fototechnikos, į viešumą pateikiu tik gamtos darbus, ir tai toli gražu ne visus. Visa kita fotografuoju sau ir draugams.

– Kas atvedė į makrofotografiją? Juk pažinti vabzdžius, atskirti jų rūšis – sudėtingas užsiėmimas.

– Tiesą pasakius, labai mažai ką suprantu apie vabzdžius ir beveik neskiriu jų rūšių. Buvau gegužės mėnesį Lietuvos makrogamtos mėgėjų susitikime ir pasijaučiau visiškas neišmanėlis. Taip, man labai gėda, dabar užsiimu savišvieta. Šiaip man svarbiau sukurti meninį kadrą, o koks vabzdys pakliuvo į kadrą – lieka antrame plane.

Makrofotografija sužavėjo tuo, kad po kojomis kompozicijos ir šviesos prasme galima rasti gražių scenų, nereikia važiuoti už šimtų kilometrų.

– Vis dėlto turite mėgstamiausią vabzdžių pasaulio atstovą?

– Tai boružė (šypsosi – red. past.). Esu ne kartą stebėjęs įdomių vaizdų su boružėmis.

– Konkursui „Gintarinis žaltys 2010“ pateikėte nemažai darbų. Daug jų pateko į konkurso albumą. Kuris iš konkursinių darbų Jums pačiam mieliausias?

– Kažkodėl darbai, kurie man pačiam patinka, kitus žiūrovus palieka abejingus, o tie, kuriuos aš laikau archyvuose net po kelerius metus ir neprisiliečiu, paskui sulaukia dėmesio. Taigi man labiau patinka tie keli, kurių vertinimo komisija į konkurso finalą ir albumą neatrinko.

– Ar ketinate dalyvauti kitame „Gintarinio žalčio“ konkurse?

– Nors jau esu užsiregistravęs, bet dar nežinau. Mano moto – geriau paskutinis nei antras. Tad bijau nelaimėti... Juokauju, žinoma.

– Esate sukūręs puikių peizažinių fotografijų. Daug kam atrodo, kad fotografuoti kraštovaizdį – juokų darbas: spustelėjai mygtuką ir turi. Tačiau kai kurie gamtos fotografiją laiko vienu sudėtingiausių fotografijos žanrų. Ką Jūs apie tai manote?

– Kiekvienas fotografijos žanras turi savo sunkumų. Fotografuojant kraštovaizdį sunkiausia neskubėti. Reikia iš pradžių „įkvėpti aurą“ ir pajusti vientisumą su gamta, o ne skubėti pleškinti, kol rūkas neišsisklaidė ar graži šviesa nedingo... Man dažnai nepavyksta.

Aišku, yra ir kitų sunkumų. Nusižiūri gražią vietą, paskui važiuoji daug kartų skirtingu paros ir metų laiku, kad pagautum būtent TĄ kadrą.

Dar Lietuvoje peizažus sunku fotografuoti dėl to, kad nėra kalnų. Nuo pakilumų išeina gražiausi kadrai.

– Jūsų darbai žinomi ir užsienio fotografijos mėgėjams. Esate dalyvavęs ne viename konkurse ir gerai įvertintas. Turbūt konkuruoti su pasaulio fotografų bendruomene – nelengvas iššūkis?

– Konkuruoti nesunku, tik reikia nepamiršti, kad skirtingose šalyse vertinama savaip, visur savas mentalitetas. Ir dar daug kas priklauso nuo subjektyvios teisėjų nuomonės. Jeigu nori, galima prisitaikyti prie tam tikrų vertintojų ar tam tikros šalies komisijos narių, pažiūrėti, kaip ir ką jie vertino pernai, peržiūrėti jų pačių darbus ir t. t. Dar reikia žinoti, kas dabar populiaru ir vertinama, o kas gali būti populiaru po kelerių metų. Pavyzdžiui, didžiausią piniginį prizą esu gavęs už rudeninio lapo nuotrauką, kurią visai specialiai nerinkęs nusiunčiau tik tam, kad susidarytų keturių galimų siųsti nuotraukų skaičius.

– Koks metų laikas Jums labiausiai patinka?

– Vasara. Vasarą šilta, daug gyvūnijos ir augalų. Be to, dar domiuosi infraraudonąja fotografija, o vasara su IR gražiausiai žaluma išeina.

– Ką manote apie Lietuvos gamtos fotografiją, palyginti su užsienio gamtos fotografija?

– Lygis, manau, labai aukštas, tik trūksta žmonių ar organizacijų, kurie galėtų pristatyti Lietuvos fotografus ir jų darbus pasauliui. Reikia suktis patiems. Vakaruose dažniausiai užtenka tik gerai fotografuoti – ir tave pastebės. Pas mus fotografui reikia ne tik mokėti spausti mygtuką, bet ir turėti vadybininko įgūdžių, kad apie tave sužinotų.

Skaičiau interviu su žinomu užsienio fotografu, kuris sakė: „Reikia aplankyt ir pafotografuoti Lietuvą, nes tai graži šalis, bet labai mažai ten fotografuojama.“ Lietuvoje fotografuojama daug ir gerai, tik mūsų fotografų darbai nepasiekia pasaulio.

– Kur galima pamatyti Jūsų darbų?

– Skausmingas klausimas, nes dažnai užduodamas ir aš nelabai turiu ką atsakyti. Beveik nustojau teikti darbus internete. Fotoportaluose populiarus tas, kuris giria kitus, rašo daug komentarų, o aš neturiu tam noro ir laiko. Tad manieji RAW archyvai guli neišdėlioti kompiuteryje... Mano macro.lt saitas – „under construction“ (angl. pertvarkomas – red. past.) gal jau kelerius metus, vis nerandu laiko baigti.

– Ar yra fotografas, kurį laikote autoritetu?

– Autoritetų neturiu, aišku, yra fotografų, kurių nuotraukos patinka. Iš pasaulinių makrofotografų tai Vladas Blinovas (Vlad Blinov) iš Baltarusijos. Iš Lietuvos fotografų patinka peizažistas Ernestas Brendelis (Ernest Brendel).

Apskritai nepasakyčiau, kad aš domiuosi kitų fotografų darbais. Man svarbiau suprasti, kodėl šis ar anas darbas tapo žinomas ir pabandyti atskleisti tą temą savaip.

– Kas sunkiausia fotografuojant?

– Padaryti kadrą, kuris būtų įdomus ne tik tau pačiam. Užkabinti stygas žiūrovo sieloje, kad jis patirtų kokius nors jausmus.

– O kokie kadrai Jums patys brangiausi?

– Kai pirmą kartą pavyksta užfiksuoti man nematytą vabzdį ir gamtos reiškinį. Prisimenu, kaip džiaugiausi pirmąkart rytą radęs laumžirgį su rasos lašais...

– Ar fotografuodamas esate patyręs įdomių ar juokingų nutikimų?

– Kartą ankstyvą rytą nuvažiavau į užmiestį, surinkau lauke savo didžiulę makrokonstrukciją: fotoaparatą, tris blykstes, laikiklius, atšvaitus... Renkuosi parametrus. Eina pro šalį dvi bobutės, sustoja, žiūri ir tyliai kalbasi. Tada viena ryžtasi prieiti ir atsargiai, stovėdama porą metrų atokiau, klausia: „Ar jūs čia radiaciją matuojat?..“


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai