Peržiūrėta 2027

Normantė Ribokaitė: fotografuoju su gera nuotaika ir meile

Normantę Ribokaitę fotografija patraukė dar vaikystėje. Ji buvo judrus vaikas, domėjosi sportu, žavėjosi gimnastika, mylėjo gamtą, gyvūnus. Tuo laiku visi ką nors kolekcionuodavo. Normantė irgi. Ieškodama sporto fotografijų išvartė krūvas „Sovetskoje foto“ žurnalų, vėliau juos keitė kiti leidiniai. Tais laikais būsimos fotografės tėvai prenumeruodavo žurnalą „Mūsų gamta“, kuriame ji rasdavo ir stebėdavo, kaip galima įamžinti vieną ar kitą gyvūną, jų nuotaikas, portretus. Jau tada N. Ribokaitė svajojo apie fotoaparatą, norėjo fiksuoti tai, kas atrodė „neįmanomai įmanoma“.

Į gamtą – kaip į darbą

Kodėl susižavėjo fotografija, konkurso „Gintarinis žaltys“ laureatei sunku pasakyti: „Manau, domėjimąsi vienais ar kitais dalykais, pomėgius, gyvenimo supratimą ir kita mums suformuoja esantis tas KAŽKAS aukštybėse. Tai gamtos dovana. Ir tas KAŽKAS – kiekvienam iš mūsų duota galimybė daryti TAI, ką sugebam atlikti geriausia.“

Gamtą N. Ribokaitė myli nuo mažumės. Gyveno ir tebegyvena gražioje vietoje prie Sartų. Netoli namų – laukai, miškai: tik norėk ir fiksuok, džiaukis kiekviena gamtos apsupty praleista minute. Kadangi noro tikrai nestigo, todėl į gamtos fotografiją ji atėjo labai natūraliai. Kai 2000-aisiais įsigijo rimtesnį juostinį „Minolta“ fotoaparatą, užvaldyta azarto fotografuodavo daug ir viską. „Kiekvieną kartą pamačiusi saulėlydį, tekinom bėgdavau į laukus jų fotografuoti. Galvodavau, kad kiekvienas mygtuko paspaudimas atneš puikių kadrų. Tai buvo begalinis užsidegimas ir noras užfiksuoti tai, ką tuo metu gamta pasiūlo gražiausia, fotojuostas vyniodavau ir leisdavau į darbą krūvomis. Tuo metu matymas ir supratimas apie gamtos fotografiją buvo vienoks. Dabar, kai pasižiūriu į pirmuosius padarytus kadrus, viduje kažkas linksmai kutena...“ – šypsosi Normantė.

Jau daug metų moteris fotografijai skiria ir savaitgalius, ir kitus laisvadienius, ir apskritai su fotoaparatu nesiskiria nė dienai. Kasdien eidama į darbą – Dusetų dailės galeriją, iki kurios apie 2,8 km, kartu pasiima ir jį: „Gyvenime būna taip: tik neturėk su savimi fotoaparato ir žiūrėk, kaip netikėtą, gerą kadrą nupučia vėjas. Todėl jis visada su manimi, – pasakoja fotografė. – Kai gamta pasiūlo gražius rytinius rūkus, keliuosi prieš ketvirtą valandą ryto, rudeniop, kai saulė teka vėliau, į darbą – gamtą keliauju prieš septintą. Taip visus rūkus, paukščius ir kitokį grožį Sartuose sugaudau eidama pakrante ir devintą valandą jau turiu bent keletą puikių kadrų.“

Normantės rytai

Pavasarį ir vasarą Normantė – tikras vyturys, tik vėlyvą rudenį ir žiemą nelabai „čiulba“ ir keliasi, kada prašvinta. Kai įstojo į gamtos fotoklubą „Žalias skėtis“, atrado gamtos fotografų svetainę „Naturephoto.lt“ ir „Gintarinio žalčio“ konkursus, rytiniai rūkai jai nebeleidžia ramiai ir ilgai miegoti. Bevartant šių svetainių puslapius, moterį žavėdavo puikūs rūkai, neįtikėtini gyvūnų portretai, makro- ir kitos puikios laukinės gamtos akimirkos. Tuo metu rytinių rūkų fotografijų ji sako ne ką teturėjusi: „Buvo keletas, bet, norint rimčiau pažiūrėti ir pateikti fotografijas į „Gintarinio žalčio“ konkursą ir kitas parodas, jų neužteko. Galvoti, kad nieko neturiu, ir toliau sau leisti ilgiau pasivartyti lovoje tiesiog nebegalėjau.“ Taigi, nubudus ir pamačius, kad rūkas už lango, prasidėjo fotografės pavasariniai, vasariniai ankstyvi pasivaikščiojimai prie Sartų, jai teikiantys puikią atgaivą sielai ir kūnui, o kitiems leidžiantys išvysti įamžintas auksines gamtos akimirkas.

Beveik visi Normantės rytiniai kadrai gimsta Sartų apylinkėse. Užburiantį „Rytą“ (žr. 14 p.), aukščiausios prabos medaliais įvertintą tarptautiniuose konkursuose ne tik Senajame žemyne, bet ir už Atlanto, fotografei pasisekė užfiksuoti 2010 m. spalio 10-ąją. Paprastai rytai su rūkais būna vėsūs ir ramūs, o tas spalio rytas buvo ne tik labai vėsus, bet ir vėjuotas. Jau atėjusi prie Sartų, moteris rado pažįstamų žvejų būrelį. Šie stebėjosi, kad tokio rūko dar nėra matę. „Rūko debesį vėjas nešiojo tai šen, tai ten, gainiojo po visą ežerą: žiūrėk, tai į pakrantę atpučia, o šis virš ežero ir vėl pakimba, sakytum, blaškosi be vietos. Kai vyksta tokie reiškiniai, belieka stebėti, pamatyti ir užfiksuoti. Labai džiaugiuosi, kad pavyko pagauti ir perteikti neramaus ryto nuotaikas“, – neeilinį rytą prisimena fotomenininkė.

Sartų žirgai pakerėjo ir japonus

Gimtosiose apylinkėse įsižiebė ir fotografės aistra žirgams. Šiuos gražius gyvūnus moteris prisipažįsta mylinti nuo mažens. Vaikystėje vasaras ji leisdavo pas močiutę kaime ir kiekvieną kartą, kai reikėdavo atvesti arklį iš ganyklos, senelio prašydavo, kad leistų eiti kartu ir ji galėtų parjoti namo. Labai mėgo joti, vedžioti, laikyti už vadelių, tiesiog buvo prilipusi prie šio gyvūno. Nė vieno gyvulio taip nemylėjo kaip arklio. Fotoobjektyve žirgai atsirado 2008-ųjų rudenį, kai moteris įsigijo skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą „Olympus“. Taip šalia Sartų gimė serija „Sartų žirgai“. Su ja N. Ribokaitė surengė dešimt personalinių parodų Lietuvoje. Pirmoji paroda tokiu pačiu pavadinimu duris atvėrė Dusetų dailės galerijoje 2011 m. vasarį tradicinių žirgų lenktynių proga.

2011-aisiais atėjo ir pirmasis Normantės žirgų fotografijų pripažinimas iš seniausio pasaulyje tarptautinio Japonijos salono AJAPS. 71-ojo konkurso žiuri patiko Sartų žirgų porelė. Kiekvienais metais į parodą Tekančios Saulės šalyje atrenkama 80 darbų iš svetur ir 50 vietinių kūrėjų darbų. Konkursui fotomenininkai iš viso pasaulio pateikia apie 8–9 tūkstančius fotografijų ir tik 130 darbų eksponuojama parodoje. Žirgai fotografei sėkmę pelnė ir 74-ajame Japonijos konkurse (2014 m.), džiugi žinia ją pasiekė ir šiemet iš 76-ojo konkurso.

Sėkmė į moters duris pasibeldė ne iš karto: „Daug laiko ir valandų praleidau ganyklose prie žirgų. Anksčiau, užuot ramiai stovėjusi ir laukusi norimos dėlionės su žirgais, tik vaikščiodavau, nerasdama sau vietos, kaip piemuo palei aptvarus, ir ne kažin ką pavykdavo norimai bei gerai užfiksuoti. Dabar gi ateinu puikios nuotaikos, kantriai nusiteikusi laukti, išlaukti, ramiu žingsniu į kairę ir į dešinę su lengvu patūpčiojimu. Žiūrėk, ir išeina puiki fotodėlionė.“ Meilė žirgui, kantrybė ir laukimas gali lemti puikius rezultatus.

Pagauti rūko vaivorykštę

Kartais tie rezultatai nustebina ir pačią Normantę. Štai kartą jai pavyko įamžinti nedažnai regimą rūko vaivorykštę, bet apie ją moteris sužinojo tik grįžusi namo. Visai netikėtai, 2013 m. kovo 27-ąją, apniukusią, skendinčią rūke dieną, vaikščiojo po laukus, plytinčius netoli namų. Fotografavo savo mėgstamus medžius, praeivius ir kitokį gamtos grožį. Tik paskui, įkėlusi kadrus į „fotošopą“, pradėjusi žaisti su spalvomis, pastebėjo, kad rūke užfiksavo vaivorykštę. Pasak kolegų fotografų, tai palyginti retai pastebimas reiškinys, o moteris šmaikštauja, kad jeigu jau pastebi, tai anokia čia retenybė: „Kai sužinojau, kad tokią bespalvę vaivorykštę galima pamatyti, vis dažniau žvalgydavausi į laukus, rūkus, kybančius virš Sartų, ir kas kartą vis pavykdavo ją pamatyti bei užfiksuoti. Teko regėti ir Dusetų apylinkėse, laukuose.“

Panaši į rūko vaivorykštę ir Mėnulio vaivorykštė, sušvintanti plieskiant mėnesienai, tačiau jos sučiupti moteris neryžta: tokioms paieškoms viena neturi drąsos, o draugai kolegos tuo metu apie jokias vaivorykštes negalvoja.

Šiandien Normantė vis dažniau dairosi ir keistų debesų. 2015 m. apniukusį liepos 18-osios vakarą, artinantis lietui, virš savų namų ji įamžino debesis, meteorologų vadinamus Mammatus. Įspūdingi, kartais net bauginantys debesys paprastai susidaro prieš audrą. Už Atlanto jie laikomi vėtros ar net uragano pranašais. Ir tąkart tik vėliau fotografė sužinojo, kad gamtoje būna toks keistas reiškinys. Dabar dažniau pasižiūri ne tik kas aplinkui ją ar po kojomis vyksta, bet ir pakelia akis į dangų.

Didžiausias mokytojas – praktika

Iki šių dienų fotošedevrų N. Ribokaitė nuėjo nemažą kelią. Pirmieji mokytojai buvo laikraščiai, žurnalai ir knygos, vėliau, kai labiau susidomėjo fotografija ir ją pamėgo, patarimų gaudavo iš dusetiškio fotografo, dabartinio kolegos Genadijaus Kovaliovo (buvęs pašnekovės darbų mokytojas K. Būgos mokykloje, dabar – gimnazija), taip pat iš dailininko ir fotografo, Dusetų dailės galerijos direktoriaus Alvydo Stausko.

Fotografuodama juostiniu aparatu, patarimų sulaukdavo iš kolegų. Įsigijus skaitmeninę „muilinę“ „Canon 640“, paskui ir veidrodinį skaitmeninį „Olympus“ fotoaparatą, perprasti visas fotografavimo subtilybes, įvaldyti techninius niuansus jai padėjo gamtos fotografas iš Švenčionėlių Algis Jakštas, kiti kolegos. Tačiau didžiausias mokytojas, kaip ir kiekviename darbe, buvo praktika.

Fotografija – ne vienintelis Normantės pomėgis. „Nuo pirmos klasės Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje lankiau sustiprinto piešimo pamokas. Buvau meniškos sielos vaikas, gana neblogai sekėsi ne tik tapyti, piešti, bet ir lipdyti. Dailės pamokų ir sporto laukdavau labiausiai. Ir dabar noras tapyti, piešti, užsiimti kūryba, susijusia su daile, kartkartėmis mane aplanko, – atvirauja fotomenininkė. – Šių metų vasarį Dusetų dailės galerijoje vyko kasmetinė tradicinė paroda „Žirgas dailėje“. Panorau sudalyvauti ir aš. Spontaniškai gimė mintis, kad savo Sartų žirgų fotografijas galiu panaudoti ir suklijuoti ant drobės, žirgų portretus nuspalvinti juodais akrilo dažais ir tokį darbą pateikti parodai „Žirgas dailėje“. Taip gimė triptikas-koliažas „Sartų žirgai“. Turiu minčių bei noro tęsti pradėtą temą.“

„Klausausi vidinio balso“

N. Ribokaitė darbuose ne tik žirgai, peizažai, bet ir žmonės, aktai. Kiekvienam žanrui reikia ir noro, ir laiko, ir energijos. „Būnant gamtoje, fotografuojant puikias gamtos dėliones, pasitinkant saulę, aplinkui girdint paukščių balsus, vidus jaučia begalinę viso šito grožio bei gėrio palaimą. Man laiko leidimas ir buvimas gamtoje yra puikus atgaivos šaltinis tiek kūnui, tiek sielai, tiek akiai, o fotografuoti žmogų ir aktą, be abejonės, yra daugiau energijos bei susikaupimo reikalaujantis procesas. O ką noriu veikti, kuo vienu ar kitu metu užsiimti, ką fotografuoti, klausausi vidinio balso. Apskritai fotografija yra vienas iš didesnių gyvenimo teikiamų malonumų, fotografuoju su gera nuotaika ir meile“, – savo pomėgiu džiaugiasi Normantė.

Geros nuotaikos fotografei galima tik pavydėti. Štai kartą jai kilo noras į Dusetų dailės galeriją įsivesti kaimynystėje įsikūrusių Tiberiados vienuolių asilę Riešutę ir užfiksuoti besižvalgančią į paveikslus. Tačiau asilė, privesta iki galerijos durų, net ir raginama pro jas taip ir neįžengė.

„Netikėtumai ir nusivylimai fotografuojant yra neprognozuojami. Kartais regis, kad bus šnipštas, o, pasirodo, puikiai... Arba atrodo, kad kadrai bus puikūs, bet kompiuteryje pamatai, kad šnipštas... Ne visada užmojai ir norai man yra pagaunami. Bet apskritai džiaugiuosi už vienokius ar kitokius gamtoje pagautus netikėtumus“, – pakilia nuotaika pokalbį baigia fotomenininkė.

Normantės Ribokaitės nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai