Peržiūrėta 2757

NATUREPHOTO.LT pavasaris 2015: Šimonių giria

Nors beveik baigiasi antrasis pavasario mėnuo, tačiau tikros pavasariškos šilumos, gražaus oro, smaragdine žaluma pasipuošusių medžių bei žolynų taip ir nesulaukiame. Vis nesiliaujantys vėjai, vėsuma, dargana ir net sniegas pramaišiui su perkūnija – tokiu oru bepigu kokiam diegliui įsimest ar peršalimą pasigaut. Štai dėl šių priežasčių į pavasarinį gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT bendruomenės susitikimą neatvyko gal bent ketvirtis žadėjusių tai padaryti kolegų. Na, aišku buvo ir tokių, kurie Šimonių girią sumaišė su Švedija (juk ta pačia raide prasideda!) ir iš ten jau nebesuskubo į susitikimą atvykti. Taigi štai – balandžio 17 dienos pavakariu sugužame į sodybėlę girios pakraštyje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog pavakarį atvyko tik pusė išvykos dalyvių, likusiems gal pamaišė penktadienio darbai, gal visoje Lietuvoje iškritęs sniegas, tad jie atvyko tik šeštadienį.

Kodėl Šimonių giria? Tam yra keletas priežasčių. Pirmiausia tai pati giria, garsėjanti ne tik savo dydžiu ir grožiu, bet ir gausiu gyvūnijos bei augalijos pasauliu. Šimonių girios plotas 13 500 ha. Miškas kompaktiškas, apie 16 km ištįsęs iš vakarų į rytus, apie 10 km − iš šiaurės į pietus. Vyrauja pušynai, kurie sudaro apie 60 procentų girios, toliau beržynai (24 procentus), eglynai (apie 13 procentų) ir kiti medynai (juodalksnynai, baltalksnynai, drebulynai apie 3 procentus). Girioje gausu ežerų, pelkių, ją vagoja nuostabūs upeliai. Antra – tai besiformuojanti klubo tradicija, jog atbundant gamtai pavasarį reikia sutikti gamtoje, vis kitoje vietoje, kitoje girioje, stengiantis susipažinti su ja, praturtinti savo akiratį, visiems kartu patirti atradimo bei pažinimo džiaugsmą ir, be abejo, kažką įdomaus nufotografuoti. Na ir trečia: kur mes leistume savo laisvalaikį, kur tenkintume savo gamtos fotografijos poreikį, jei neturėtume tokių nuostabių miškų? Tad kaip atvykus į mišką, nepabendrauti su jo šeimininkais miškininkais, nepasidalinti vieniems su kitais savo žiniomis, nepraplėsti akiračio? Nors į girią važiavome nesitikėdami jokio komforto, tačiau mūsų ten jau laukė paruošti ir prišildyti nameliai, iškūrenta pirtis ir Anykščių miškų urėdijos miškininkų nuoširdumas, vaišingumas bei globa. Klubo vardu dėkoju urėdui Sigitui Kinderiui, Danutei Kinderienei, Svėdasų girininkijo girininkui Donatui Tuskai, Mikierių girininkijos girininkui Laimiui Trumpickui ir pavaduotojui Vladui Maslinskui.

Tad penktadienio vakaras: renkamės, susipažįstame su laikinais savo namais Šimonių girios pakraštyje, džiaugiamės vieni kitais, bičiuliaujamės su miškininkais, ruošiame planus rytdienai. Kadangi miško planais ir preliminariomis žiniomis apie jį mus aprūpina miškininkai, pagrindas po kojomis yra. Štai girininkas Donatas T. įsisodinęs į mašiną keletą mūsiškių, visai netoliose parodė gražuolį stirniną ir briedį. Gera pradžia. Šeštadienis. Penkta valanda ryto. Kas gerai išmiegojęs, kas kolegų knarkimo prisiklausęs – keliamės ir kas kur pasklindame po mišką. Pirma išvyka yra veikiau susipažinimas su mišku, nei tikėjimasis kažkokių apčiuopiamų rezultatų bei sėkmės. Miškas didžiulis, vyrauja pušynai, tad žvėrių nėra gausu, o ir kur jie dabar susitelkę – kas žino? O kur mūsų geidžiamiausias objektas vilkai ir lūšys – iš viso nieks nežino. Kur nori – ten laksto, mūsų norai jiems nė motais. Pirmas rytas nebuvo kupinas malonių siurprizų: Darius B. ir Marius Č. apkeliavo ir išžvalgė nemažus miško plotus, tačiau įsimintinų susitikimų nepatyrė. Pats apėjau gal dešimt kilometrų ratą miške. Sutikau tik voverę. Žvėrių pėdsakų čia maža, dominuojanti rūšis – barsukas. Tiesa, radau prieš keletą dienų vilko paliktus pėdsakus ir visai šviežias, gal net šios nakties išmatas. Girdėjau ulduką, užtikau burbuliuojantį teterviną, tikėjausi ir jį patį pamatyti, tačiau artėjant link tuoktuvių vietos tetervinas nutilo. Kiek daugiau pasisekė Mariui K.: nufotografavo stirniną ir briedį, matė dar keletą briedžių pėdsakų, daugybę ūdros veiklos žymių – bent jau nenuobodžiavo.

Įdienojus grįžtame į stovyklą, kur renkasi ir likusieji kolegos. Ir ne vien kalbomis bei dešrelėmis esame sotūs: ir aplink sodybvietę kunkuliuoja gamtos gyvenimas – netoliose užduduoja kukutis, veikiau net du. Jonas K., Kastytis V., Virginija Ž. ir Lina K. išeina trumpam pasivaikščioti ir parsineša uralinės pelėdos nuotraukas. Pasirodo gyvena visai šalia mūsų namų! Užbėgant į priekį reikia pasakyti, jog sekmadienio rytą Darius B. uralinę pelėda girdėjo ir kitoje miško vietoje – gal jos jau pilnateisės ne tik Biržų, bet ir Šimonių girios šeimininkės?

Vakarėjant vėl kas kur imam skirstytis. Girininkas Donatas T. vėl sukviečia į savo automobilį šešetą mūsiškių „sunkiasvorių“ ir pasiūlo pasivėžinti po apylinkes. Viskas baigiasi „laimingai“: automobiliui viso labo nukrenta ratas. Su atvykusiu pakaitiniu automobiliu komanda vyksta toliau, tačiau briedis šį kart nepasirodo. Vargais negalais jiems pavyksta prisėlinti tik prie šilagėlių... Marius Č., pasivaikęs po Svėdaso ežerą baublį, nusprendžia vakaroti pas barsukus: vakaras gražus, vieta puiki, barsukai nesvetingi. Marius K. skelbia ūdros fotografavimo vietos aukcioną. Laimi Renatas J., tačiau ūdra nepėsčia – vietoj savęs atsiunčia didžiąją antį. Marius K. ir Darius B. klajoja Jaros pakrantėmis, tačiau nuotraukų neparsineša. Mane su Lina M. Mikierių girininkijos šeimininkai Laimis T. ir Vladas M. vėžina po mišką. Aplankome įspūdingą barsukų koloniją ir čia pat netikėtai Laimis T. medyje virš galvos užtinka dienojančią naminę pelėdą. Prasukame per mišką gerą dešimtį kilometrų, tačiau žvėrys nesirodo. Na, gal viena kita stirna ir kiškis. Tiesa, baltųjų kiškių šiame miške apstu. Netikite? Renatas J. man paliūdys.

Visi pamažu grįžtame į sodybą, kur vėl laukia iškūrenta pirtis. Visi savaitgalio gamtoje dalyviai susirinko, tad kalbos (ir ne tik) liejasi per kraštus, vakarėlis tęsiasi iki paryčių. Renatas J. ir Saulius V., kurie ryte ruošiasi rimtai pafotografuoti, nakvynei pasistato palapines prie tvenkinio. Na, bet kur čia išsimiegosi: iš vienos pusės aidi Valdimanto G. ir Romo P. traukiamos ukrainietiškos čestuškos, iš kitos visą naktį nesustojamai pupsi lututė. Na, bet kas turėjo rytui planų gamtoje, sugulė dar nė aušt nepradėjus. Lina M. vėliau teigė, jog naktį negirdėjo nieko knarkiant, tik pati nežino, kam dėkot: ar karštai pirčiai, ar nuovargiui, prisotintam puikiais įspūdžiais.

Kam anksti ryte galvos neskaudėjo, tas į mišką išgužėjo, bet tokių buvo nedaug. Nusprendžiu apvažinėti mišką ir detaliau su juo susipažinti, žvėrių pėdsakų paieškoti ir pagal juos laikymosi vietas nustatyti. Nukeliauju tikrai nemažai, bet tepamatau stirnas ir kiškius. Dominuojantys pėdsakai – barsukų. Na, dar briedžių, stirnų, danielių, kur ne kur šernų, elnių. Vilkai ir lūšys slapstosi. Giliai giliai miške, braudamasis gūdžiomis vietomis bekele aptinku paslėptą... Renato J. džipą. Tiek vat tos sėkmės. Artėjant dešimtai valandai jau lyg ruošiuosi grįžti į stovyklą, kai nuaidi skambutis. Lina M.: „Remigijus D. ruošiasi jau namo važiuoti, bet nenori išvažiuoti tau kai ko neparodęs“. Suprantu be žodžių – paėmė lūšį. Pagaliau. Jau geri metai, kaip mūsų komanda įvairiuose Lietuvos miškuose jau visai lipa jai ant kulnų. Ir kažkas turėjo būti pirmas (tiesa, matė jau ne vienas ir ne du iš mūsų, ne kartą ir ne du, bet vis va nuotraukų nėra). Na, dabar kamštis iš butelio iššautas ir pasipils... lūšys. Parlekiu ir akurat – lūšis Remigijaus fotoaparate yra. Ir toli ieškot nereikėjo, vos pora-trejetą kilometrų nuo mūsų sodybos.

Pamažu visi renkasi iš miško. Tai nuostabias miško upelio pakrantes išbraidę (Jonas B. ir Rimantas N.), tai pelkes išmaišę (Renatas J. ir Saulius V.), tai tiesiog sodybos apylinkėse paklajoję (Jonas B., Kastytis V, Lina K.), bet jau nieko geresnio, nei kad lūšis, ir tikėtis buvo naivu. Tiesa, nepasikuklino Aistė M. ir visai netoli vietos kur karaliai pėsti vaikšto nufotografavo gal būt geriausią savaitgalio kadrą – pelėną su kiškiakopūsčio lapeliu dantyse. Va taip: yra ir lūšis, ir jos dažniausias grobis.

Vidurdienis. Romo P. ir Mariaus K. skaudančia galva išvirtos kopūstienės srėbimas ir kelionė namo. Nors ir kaip nesinori, nors ir kaip širdį maudžia, bet pamažu, pamažu gretos retėja, mūsų mažėja, laikas ir namo traukti. Geriausias svečias, tas kuris ilgai neužsibūna. Na, gal mes su Lina M. ir Tomu K. kiek ir per ilgai užsibuvom, bet kad iš svetingų, vaišingų ir nuoširdžių girininkų Donato T., Laimio T. ir Vlado M. rankų ištrūkt negalėjom...

Užuojauta tiems, kurie labai norėjo bet atvykt negalėjo. Ačiū tiems, kuriems skaitant šias eilutes per kūną malonūs įstabių prisiminimų šiurpuliukai perbėgs, o gal net ašara akių kamputyje sublizgės... Ačiū mielieji. Iki kitų susitikimų Lietuvos giriose ir miškuose!


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai