Peržiūrėta 1736

Mindaugas Macaitis: kas iš tos technikos, jei nebus ką fotografuoti

Jeigu meteorologai žada audrą ar škvalą, gamtos fotografo Mindaugo Macaičio neverta ieškoti mieste. Veikiausiai jis jau apsiginklavęs fototechnika ir skuba pasitikti įspūdingo gamtos reiškinio. Mūsų kraštas – ne Amerika ir tokių pritrenkiančių vaizdų, kokius pavyksta įamžinti šiauliečio mėgstamiausiam audrų fotografui iš Teksaso Kelly DeLay, konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ laureatas nesitiki, tačiau keletą kartų per metus ir Lietuvoje galima užfiksuoti neįtikėtinų atmosferos reginių.

Svarbiausia, kad būtų debesų

Labiausiai M. Macaitį žavi pikti audros debesys – patinka kontrastas tarp šviesios zonos ir audros fronto. Dramatišką dangų jis mėgsta įterpti į savo fotopeizažus: nesvarbu, ar tai būtų grėsmingas atmosferos fronto pakraštys, ar saulėtekio ir saulėlydžio apšviesta raudona debesų apačia. Tik kartais, kad spėtum sučiupti norimą vaizdą, reikia gerokai paplušėti. Bet fotografui įdomiausia yra netikėtumas ir azartas: bus ar nebus tai, ko tikiesi, privažiuosi, kur reikia, ar ne. Yra tekę ir automobiliu užklimpti, o išsikapanojus ir nieko nepešus suktis atgal. Kitąkart pasivaikyti įspūdingų debesų, žiūrėk, neleidžia užsakytos savaitgalio fotosesijos.

Kada pradėjo fotografuoti, Mindaugui sunku pasakyti: „Visi mes dabar fotografuojame telefonais, planšetiniais kompiuteriais. Pirmąjį veidrodinį fotoaparatą įsigijau 2008-aisiais, bet kelerius metus nieko gera su juo nenuveikiau. Į peizažo fotografijos subtilybes pradėjau gilintis maždaug prieš penkerius metus, tuomet ir atsirado antrasis įkvėpimas.“ Nuo to laiko būnant gamtoje visos šiauliečio mintys tik ir sukasi apie fotografavimą. Pasak vyro, fiksuoti debesis nesudėtinga – svarbiausia, kad būtų jų, o fotografuojant reikia stengtis nepereksponuoti dangaus.

Dėl debesų į kitą Lietuvos galą pašnekovas nesibeldžia, bet išgirdęs, kad sinoptikai praneša apie audras ir škvalus, meteorologų tinklapiuose vis tikrina duomenis, kurlink juda debesys ir krituliai. „Jei keliasdešimt kilometrų spinduliu žemėlapyje pamatau intensyvius kritulius, tuomet visada kyla noras patikrinti. Stebint radaro informaciją galima numatyti kritulių judėjimo kryptį. Belieka nuvažiuoti, užimti tinkamą poziciją ir tikėtis, kad sulauksi įspūdingo vaizdo“, – sako M. Macaitis.

Brokeno šmėkla

Besivaikydamas debesis ar ieškodamas įdomaus peizažo, fotografas yra susidūręs ir su retais optiniais reiškiniais. Prieš porą metų netikėtai pastebėjo Brokeno šmėklą, dar vadinamą Brokeno lanku. Šį reiškinį galima išvysti šviečiant saulei ir tvyrant rūkui. Tąkart, atsukęs nugarą į saulę, Mindaugas rūke pamatė ištęstą savo paties šešėlį, kurio galą supo spalvotas lankas. Darant kokius nors judesius šmėkla taip pat judėjo. Tokių reiškinių paprastai pasitaiko kalnuose arba skrendant lėktuvu, tad šmėkla, regima mūsų krašte, išties kėlė nuostabą.

O štai „Debesų kepurė“, kurią šiaulietis įamžino 2014-ųjų rugpjūtį, nustebino konkurso „Gintarinis žaltys“ žiuri ir gamtos fotografijos mėgėjus. „Debesų kepurė“ buvo ir sėkmė, ir nusivylimas, – prisipažįsta M. Macaitis. – Sėkmė, nes buvo itin gražus atmosferos fronto kraštas, o nusivylimas todėl, kad nepasitaikė man patinkančio pirmo plano. Debesis greitai judėjo, prastais keliais nelabai sekėsi jį aplenkti, tad ant­ro šanso neturėjau, o kitose nuotraukose jo forma jau buvo pasikeitusi.“

Panašų vaizdą vyras matė ir kiek anksčiau, tik to fronto kraštą dar buvo apšvietę saulės spinduliai. Bet kol parlėkė namo pasiimti fototechnikos, viskas išsprūdo iš rankų.

Šešios valandos su Šiaurės pašvaiste

Nors 2015-aisiais M. Macaičio debesų fronte buvo palyginti ramu – nepavyko nė žaibų nufotografuoti, tačiau net keletą kartų mūsų dangų nušvietė reta viešnia iš šiaurės.

„Pernykštė naktis iš kovo 17-osios į 18-ąją buvo tiesiog neįtikėtina. Vos tik pajudėjęs į užmiestį supratau, kad pagaliau pavyks pirmą kartą įamžinti Šiaurės pašvaistę – ir nuojauta neapgavo“, – akistatą su Lietuvoje retu reiškiniu prisimena Mindaugas. Norėdamas užfiksuoti visą grožį skirtingose vietose, tą naktį jis prasimalė apie 100 kilomet­rų aplink Šiaulius. Naktinė fotografija dėl ilgo išlaikymo labai užsitęsia, todėl Šiaurės pašvaistės fotosesija užtruko daugiau nei 6 valandas. Laikui bėgant, jos aktyvumas kito, vienu metu padangę nušvietė neįtikėtini šviesos stulpai. Galiausiai besivaikydamas retąją viešnią vyras pradūrė automobilio padangą, tad vidurnaktį jam teko prisijungti prie kitų kolegų fotografų. Namo grįžo tik apie pusę keturių ryto, bet patirti įspūdžiai dar ilgai neleido užmigti.

Šiauliečio fotoarchyve atsidūrė ir rugpjūčio, ir spalio mėnesio pašvaistės. Nors šios buvo kiek silpnesnės, bet ir jas fotografui pavyko tinkamai užfiksuoti.

„Svajoti nedraudžiama“

Palyginti ilgai Mindaugas fotografavo tik sau ir savo darbų niekur neviešino. „Gali fotografuoti ir įsivaizduoti esąs geriausias fotografas, bet jei nesidalysi nuotraukomis, nedalyvausi konkursuose – nežinosi savo vertės. Tam tikra prasme įkvėpimo fotografijai suteikė ir įsitraukimas į fotografijos bendruomenes – tiek Lietuvos, tiek užsienio“, – teigia pašnekovas.

Vyras neslepia kartą su kolega pajuokavęs, kad būtų svajonė patekti į „Gintarinio žalčio“ konkurso „Lietuvos laukinės gamtos fotografijos“ albumą: „Svajoti nedraudžiama“, – tąkart pasakė kolega. Pamenu, abejodamas paskutinėmis dienomis išsiunčiau savo peizažų nuotraukas konkursui. Po kiek laiko sužinojau, kad ne tik šešios mano nuotraukos pateko į 2014 metų albumą, bet ir laimėjau dviejų nominacijų pag­rindinius prizus.“

Pernai M. Macaitis tapo „Lietuvos kraštovaizdžio“ ir „Geriausio nespalvotojo kadro“ nominacijų laureatu, ir tai jokiu būdu ne atsitiktinumas ar nusišypsojusi sėkmė. „Gabumai visose srityse yra svarbūs, bet gerą rezultatą galima pasiekti ir dideliu darbu. Kai nufotografuoju planuotą nuotrauką šimtu procentu, kaip norėjau, tai vadinčiau ne sėkme, o įdirbiu“, – tvirtina šiaulietis.

Antros progos gali tekti laukti ilgai

Peizažų fotografijos mėgėjai itin vertina auksines valandas – palyginti trumpą tarpsnį prieš saulėtekį ar saulėlydį ir po jų. Tokiu laiku būtina atsidurti ten, kur įmanoma užfiksuoti geriausią nuotrauką. Mat proga antrai galimybei gali pasitaikyti tik po paros, o gamtinės sąlygos ir šviesa retai kada būna identiškos, tad tam pačiam kadrui pakartoti gali prireikti daug laiko.

Mindaugas pirmenybę teikia saulėtekiui: rytas, kai bunda visa gamta, – pats nuostabiausias paros laikas. „Kartą vasarą dar prieš saulei patekant išvažiavau į planinę peizažo fotosesiją prie Medvėgalio. Pakeliui dauboje iš po plono miglos sluoksnio pamačiau kyšančius medelius ir krūmokšnius, o už jų horizonte lėtai slinko tekančios saulės nudažyti raudoni debesys. Kadangi skubėjau į anksčiau suplanuotą vietą, nesustojau užfiksuoti to vaizdo. Aišku, parsivežiau neblogų nuotraukų, bet to ryto vaizdas iki šiol stovi akyse“, – neįamžintos akimirkos gailisi M. Macaitis.

Nors vakarai taip pat žavūs ir nenuspėjami. Kartą prie mažo užpelkėjančio miško ežeriuko su kolega vyras fotografavo kylantį iš už medžių mėnulį. Nė nepajuto, kaip užgeso paskutinė saulės šviesa ir ją pakeitė kylanti mėnulio pilnatis. Atviroje vietoje prie ežeriuko atrodė pakankamai šviesu, bet kai jiedu nusprendė eiti link automobilio, palikto už daugiau nei kilometro, suprato keblumų neišvengsią: „Žengę kelis metrus į mišką pasigailėjome, kad automobilyje palikome prožektorių. Vietos nepažįstamos, telefone GPS koordinatės šokinėja ir jokio platesnio takelio, pagal kurį būtų galima orientuotis. Mėnulio pilnatis neprasiskverbė pro tankias medžių šakas. Kolegos mobilusis beveik išsikrovęs, mano telefono baterija taip pat į pabaigą...“ Taip bičiuliams kilometras nepažįstamame miške, taupant telefono energiją, sekundę kitą juo pasišviečiant, stengiantis grįžti sveikomis akimis ir galvomis, virto ilgu kliūčių ruožu.

Į gyvosios gamtos fotografiją atvedė gervės

„Medžiodamas“ peizažus šiaulietis naudoja nuo 16 mm iki 600 mm židinio nuotolio objektyvus. Fotografuojant tolimesnius vaizdus teleobjektyvu galima lengvai išskirti norimus objektus ir neįtraukti nereikalingų detalių. Be to, renkantis didesnį židinio nuotolį, įamžintas rūkas atrodo tirštesnis. O fotografuojant plataus kampo objektyvu reikia gerai apžiūrėti pasirinktą vietą, nes gali labiau maišyti nepageidaujami objektai.

Lengvam pasivaikščiojimui vyrui užtenka fotoaparato ir vieno plačiakampio „zoominio“ objektyvo, sveriančių iki dviejų kilogramų. Jei planuoja užsiimti naktine ar makrofotografija, neapsieina be papildomų objektyvų ir stovo. Tuomet įrangos svoris gali išaugti iki 5–10 kilogramų. O važiuojant fotografuoti gyvosios gamtos dar prisideda sulankstoma slėptuvė ir kiti reikalingi dalykai.

Beje, gyvosios gamtos fotografija Mindaugas susidomėjo visiškai netikėtai. Vieną šiltą ankstyvo pavasario vakarą vaikščiojo prie Juodlės ežero, telkšančio gimtajame Kelmės rajone, ir staiga netoliese išgirdo klykaujant gerves. Prasibrovė pro brūzgynus arčiau užpelkėjusios ežero dalies, o ten – dvi gervės. Su turimais objektyvais pavyko padaryti tik peizažą su gervėmis, bet mintis apie gyvūnų fotografiją nebepaleido ir dar tą patį vakarą, grįžęs namo, jis pradėjo ieškoti informacijos apie teleobjektyvus.

Kol kas M. Macaičiui ši fotografijos rūšis atrodo sunkiausias žanras: „Gyvūnų, paukščių fotografija reikalauja milžiniškų gamtos žinių ir patirties. Neužtenka turėti gerą fotoįrangą norint užfiksuoti puikius kadrus. Žinoma, gera technika palengvins darbą ir padės gauti kokybiškesnį rezultatą, bet kas iš tos technikos, jei nebus ką fotografuoti?“

Koją pakišo fotoaparatas

Pasak šiauliečio, fotografuojant gyvūnus, pasitaiko labai daug akimirkų, kai tenka graužtis, kad kažkas buvo ne taip, kad padarei ne viską, ką privalėjai: gyvūnas – ne medis, nestovės kaip įbestas, vos tik pamatys, pajus, užuos žmogų, spruks kiek kojos neša.

Štai visai neseniai Mindaugas pasigailėjo, jog neturėjo fotoaparato rankoje. Važiavo su žmona pažiūrėti gervių netoli miško telkšančiose balose. Kiek pabuvę gamtoje, pasiklausę šių paukščių klyksmų ir bundančio pavasario miško, susiruošė namo. Netrukus sustojo patraukti medžio šakų nuo keliuko. Staiga pakėlęs galvą mato, kaip automobilyje likusi žmona rodo ranka miško link ir sako kažką panašaus į „gervės“. „Na, taip, gervės, prisižiūrėjom jų šiandien“, – galvoja Mindaugas. Bet žmona vėl įnirtingai rodo jo pusėn. Vyras atsisuka – ogi visai netoli iš miško elniai išlindę. Suprato, kad nėra pats geriausias skaitytojas iš lūpų, o žvėrys, žinoma, nelaukė, kol jis pasiims fotoaparatą iš automobilio.

Pernai vyrui pasitaikė gera proga iš arti nufotografuoti barsuką, bet vėl koją pakišo fotoaparatas. „Pamačiau ražienose bevaikštinėjantį barsuką. Padaręs keletą kadrų iš tolėliau, supratau, kad jis manęs greičiausiai nepastebi. Matydamas jo judėjimo kryptį nusprendžiau užeiti jam iš priekio. Atsargiai apėjau, atsiguliau į ražienas, nusitaikiau. Barsukui priartėjus spaudžiu mygtuką, o fotoaparatas rodo klaidą. Desperatiškai puolu išjunginėti ir įjunginėti kamerą, autofokusą, bet niekas negelbsti. Atjungiu objektyvą nuo aparato, prijungiu – veikia. Tačiau tuo metu besimuistantį mane barsukas demaskuoja ir parodo padus. Tą patį barsuką ar jo šeimos narį dar sutikau temstant grįždamas iš miško. Šnarėdamas per pernykščius sudžiūvusius lapus kirto mano taką. Pažiūrėjom vienas į kitą ir išsiskyrėm“, – susitikimą su barsuku prisimena Mindaugas Macaitis.

Mindaugo Macaičio nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 908

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai