Peržiūrėta 2223

Mindaugas Gasparavičius: man tiesiog sekasi

„Kartais pagalvoju: jei ne ta miškų supamo vienkiemio laisvės dvasia, turbūt nebūčiau taip pamėgęs gamtos...“ – prisipažįsta gamtos fotografas Mindaugas Gasparavičius – konkurso „Gintarinis žaltys 2011“ nominacijos „Augalijos magija“ laureatas. Abu fotografo tėvai kilę iš Zarasų krašto. Vaikystėje visi savaitgaliai, vasaros atostogos prabėgo kaime pas senelius, kurie sugebėjo išvengti masinės kolektyvizacijos, visuotinio varymo į tuometes gyvenvietes ir liko gyventi gamtos prieglobstyje.

Gamtos pradžiamokslis – kaimo pievose

Kitas „kaltininkas“, pastūmėjęs sostinėje gyvenantį M. Gasparavičių giliau pažinti žaliąjį pasaulį, – vabzdžiai, kurių knibždėte knibždėjo šalia senelių sodybos plytinčiose pievose. „Vabzdžius tyrinėti man visada patiko. Pamenu, kaip juos stebėdavau tupinėdamas po pievas. Tuo metu man, dar tik pradėjusiam lankyti mokyklą, vabzdžiai buvo prieinamiausias gamtos pradžiamokslio objektas. Be to, namuose turėjome Simono Pileckio knygą „Lietuvos vabalai“, – į vaikystės prisiminus leidžiasi ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras.

Didelį darbą entomologijos srityje nuveikusio mokslininko S. Pileckio leidinį Mindaugas tebeturi iki šiol ir labai brangina. Knygų lentynoje tebėra ir kiti pašnekovo vaikystę menantys leidiniai: nebeaišku kokio amžiaus aptrintais viršeliais „Vaistiniai augalai“, R. Murkaitės ir S. Karazijos „Lietuvos miškų augalai“ bei kt. Apskritai knygų apie gamtą, augalus, vaistažoles jo namuose visada būdavo. Už tai fotografas sakosi esąs dėkingas kaimynystėje gyvenusiai bibliotekininkei, kuri mielai skolindavo įvairių autorių leidinius.

Praturtėti – nepavyko

Nemažai žinių apie vaistinius augalus M. Gasparavičius sukaupė per vasaros atostogas. Tada visiems mokiniams buvo privaloma vadinamoji užklasinė veikla – reikėdavo rinkti vaistažoles ir pristatyti jas į supirkimo punktus.

„Dar ir dabar pamenu, kad už džiovintų rugiagėlių žiedlapių kilogramą mokėdavo 25 rublius. Vieną vasarą užsibrėžiau tikslą – praturtėti rinkdamas rugiagėles. Visas vasaros triūsas baigėsi 700 gramų džiovintų žiedlapių. Deja, vaistažolės pasirodė džiovintos netinkamai, todėl jų net nepriėmė...“ – karčią patirtį prisimena Mindaugas.

Tai jaunajam gamtininkui buvusi gera pamoka. Vėliau kasmet jis rinkdavo jonažoles, sėkmingai jas priduodavo ir uždirbdavo kelis rublius, o botanikos vasaros darbų įskaitą visada gaudavo be vargo. Būdamas moksleivis M. Gasparavičius netgi svajojo tapti girininku ar eiguliu, o mama savo sūnų tikėjosi tapsiant gydytoju, tad jam teko minti dar ir biologijos fakultatyvų slenkstį. Vis dėlto gyvenimas viską sudėliojo savaip – šiandien Mindaugas yra diplomuotas automobilių meistras, o duoną pelnosi iš visai kitos srities šeimos verslo.

„Smenos“ į kaimą nesiveždavo

Su fotografija M. Gasparavičius susidūrė vos baigęs pirmą klasę: už puikų mokymąsi iš mokyklos gavo pagyrimo raštą, o iš tėvų – fotoaparatą „Smena“. Pirmojo fotoaparato išsaugoti nepavyko, tačiau pirmoji fotografija giliai įsirėžė į atmintį: „Puikiai prisimenu pirmą nuotrauką. Tiesa, buvau ne jos autorius, o pagrindinis subjektas – išdidžiai stovėjau prie tėčio garažo ir laukiau, kol išskris paukščiukas. Esu iš tos kartos, kuri dar pamena raudoną lemputę vonios kambaryje, fiksažo ruošimo subtilybes, nuotraukos kontūrus, ryškėjančius vonelėje su ryškalais, iš dėdės skolintą, o paskui ir nusipirktą didintuvą, nuotraukų „glianco“ kaitinimo aparatą, „giljotiną“ su raštuotais kraštais...“

Žinių apie fotografiją mažasis fotomenininkas sėmėsi dvejus metus sąžiningai lankydamas prie pat namų veikiantį jaunųjų fotografų būrelį. Beje, į kaimą pas senelius fotoaparato nesiveždavo – labai brangino ir juo fotografuodavo tik mieste.

Į gamtos fotografiją pastūmėjo „Canon“

Vyresnėse klasėse fotografija buvo kiek primiršta, nors tada jau pasirodė pirmosios automatinio fokusavimo „muilinės“, spalvotos juostelės tapo įperkamos ir mėgėjams, o fotostudijose buvo galima ne tik išsiryškinti juosteles, bet ir atsispausdinti nuotraukas. Tačiau neilgai trukus M. Gasparavičiaus gyvenime fotografija vėl užėmė deramą vietą.

Kurį laiką vyrui teko padirbėti „Canon“ atstovybėje. Tuo metu bendrovė išleido savo pirmąjį mėgėjams skirtą veidrodinį fotoaparatą, kurį daug nesvarstydamas jis įsigijo – ir fotografijos džiaugsmas sugrįžo. „Ko gero, tada į mano gyvenimą atėjo ir gamtos fotografija. Vartant katalogus, sužavėjo profesionaliais „Canon“ aparatais darytos gamtos nuotraukos iš viso pasaulio. Tik buvo viena bėda – netgi galėdamas pirkti įrangą beveik už savikainą, vis tiek bijodavau žiūrėti į rimtesnių objektyvų kainas“, – pirmuosius profesionalios skaitmeninės fotografijos žingsnius Lietuvoje prisimena pašnekovas.

Laimei, tada išgelbėjo išperkamosios nuomos paslauga – ir aparatūros kolekcija pamažu pradėjo gausėti. Kiek vėliau juostinį aparatą pakeitė skaitmeninis, „kitinis“ objektyvas (gamintojo komplektuojamas su fotoaparatu) padėtas į šalį ir įsigytas tikras makroobjektyvas, kurį fotografas naudoja iki šiol. Pasak Mindaugo, tada prasidėjo ir jo gamtos fotografijos pakilimas.

Neretai makrofotografijos gerbėjai apsiriboja vien vabzdžių pasauliu, tačiau M. Gasparavičiaus dėmesį gamtoje dažnai patraukia ir augalai, ir ryto rasos vaizdai, ir voratinkliai, ir šerkšno ar šalnos raštai.

Savaitgalių fotografas

„Save laikau savaitgalių fotografu. Mano fotografija tiesiogiai priklauso nuo to, ar nėra svarbių darbų sodyboje, ar orai tinkami fotografuoti, ir dar daugybės kitų dalykų“, – apgailestauja negalintis daugiau laiko skirti savo pomėgiui vyras.

Jeigu fortūna visas aplinkybes sudėlioja palankiai, tada jis susikrauna didelę kuprinę ir patraukia, kur akys veda. Rankose – fotoaparatas su teleobjektyvu, kuprinėje makrokomplektas, o jau tada viską lemia tai, už ko užkliūva skvarbus žvilgsnis: „Ką matau – tas ir tampa mano gamtos fotografijų personažais. Jei reikėtų išskirti įdomiausius objektus, tai būtų gervės, šilagėlės ir, žinoma, grybai.“

Lieka be grybų

Grybai Mindaugą pasiglemžia vasarai pasukus rudeniop, kai vabzdžių jau nebėra, gervės išskrenda, o pievose belieka vos vienas kitas žiedelis. Eidamas į mišką šių gamtos gėrybių jis paprastai nešasi ir visą makrofografijos komplektą. Kartais taip įsitraukia į fotosesijas, kad pintinė lieka beveik tuščia. Tačiau valandos, praleistos gulinėjant su fotoaparatu kad ir šalia šungrybio, nenueina perniek. Štai šiemet jo grybų nuotraukos išrinktos pačiomis įdomiausiomis portalo „15min.lt“ surengtame konkurse „Įspūdingiausias mano rastas grybas“.

„Manau, kad man tiesiog sekasi – sekasi, kad laisvais savaitgaliais pasitaiko geras oras, sekasi pastebėti išskirtinesnį vaizdą, sekasi pateikti nuotraukas į tas kategorijas, kur mažesnė konkurencija (galvoje turiu „Gintarinio žalčio“ konkursą). Tačiau didžiausia mano sėkmė – žmona. Esu jai dėkingas už supratingumą ir galimybę įgyvendinti savo svajones fotografijoje. Tik ji viena žino, kiek egzotiškų kelionių „nuplaukė“ į mano fotokuprinę, kiek arbatos ir sumuštinių priruošta išleidžiant mane rytais į gamtą...“ – atvirauja pašnekovas.

Pelkėje apsigyventi nepavyko

Prieš kelerius metus, kai šiek tiek pabodo po pievas vaikytis gerves, M. Gasparavičius rimčiau pradėjo domėtis vandens paukščiais. Šią žiemą atsitiktinai sutapo jo ir Mariaus Čepulio (su šiuo gamtos fotografu žurnalo skaitytojai galėjo susipažinti praeitame numeryje) planai dėl plaukiojančių slėptuvių gamybos. Ilgai susirašinėję ir viską aptarinėję abu pasigamino gana skirtingas slėptuves.

„Kaip savąją pavyko panaudoti Mariui – visi matome svetainėje „Naturephoto.lt“. Mano manymu, jo darbai verti Metų gamtos fotografijos vardo. O štai maniškė kol kas džiūsta prie klėties, nes... dingo pelkė, kurioje planavau „apsigyventi“, – juokiasi Mindaugas.

Iš tikrųjų tai nebuvo tikra pelkė – tik kelių hektarų patvenkta teritorija, kurioje neliko vandens, nes kažkas išardė bebrų užtvanką. Kitą tinkamą vietą savo slėptuvei išmėginti fotografas sakosi jau radęs, tačiau svajonę apie vandens paukščius teko atidėti kitiems metams.

Kaip sodyboje „išdygo“ Perkūnas

Be gamtos fotografijos, kuria pastaruoju metu susižavi vis daugiau žmonių, M. Gasparavičius turi ir palyginti retų pomėgių. Žvarbiais ir lietingais savaitgaliais, kai su fotoaparatu gamtoje nėra kas veikti, vyras griebiasi drožybos.

„Medžio drožyba į mano gyvenimą, galima sakyti, atėjo „iš reikalo“. Močiutės sodyba yra apsupta šimtamečių medžių, kurie kartais ima ir nuvirsta. Norėdamas suteikti jiems naują gyvenimą, nusprendžiau pamėginti ką nors išdrožti, o kartu ir papuošti aplinką“, – rodydamas nuotraukas pasakoja fotografas.

Jeigu ateina laikas kokį padžiūvėlį versti, pjauna kelmą ne kaip visi normalūs žmonės pažeme, o porą metrų aukščiau. Ima į rankas grandininį pjūklą – ir prie darbo. Beje, visi drožiniai sukurti gamtos motyvais.

Pirmi bandymai nenuvylė, tad dabar sodyboje jau apsigyveno didžiulis vėžlys, lokys, savo vietą rado daugybė smulkesnių medinukų. O štai prieš kelerius metus iš po žemių išdygo rūstusis Perkūnas. Pasak Mindaugo, šis personažas sodyboje atsirado ne šiaip sau – jis išdrožtas iš beržo, į kurį trenkė žaibas. Beržas buvo aukščiausias ir storiausias medis kieme, todėl jam ir kliuvo. Per visą medžio aukštį perėjęs išlydis tarsi marškinius atsegė beržo žievę. Kitąmet medis, žinoma, jau nesužaliavo ir virto savo skriaudėjo skulptūra.

„Liaudies meistru savęs nelaikau, bet pasibaisėjusių savo drožiniais taip pat nepastebėjau...“ – šypsosi senelių sodybą puoselėjantis Mindaugas.

Mindaugo Gasparavičiaus nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai