Peržiūrėta 5703

Marius Čepulis: ornitologija ir gamtos fotografija – neatsiejama gyvenimo dalis

„Esu nuo Šiaulių, dabar gyvenu sostinėje. Turiu daugybę hobių, kurie laikui bėgant keitė vieni kitus, tačiau du pomėgiai, tiksliau – dvi aistros, – neatsiejama mano gyvenimo dalis jau daugelį metų – tai ornitologija ir gamtos fotografija“, – sako Marius Čepulis, konkurso „Gintarinis žaltys 2011“ laureatas.


Meilę paukščiams įžiebė mėlynoji zylė

Gamta M. Čepulį traukė nuo ankstyvos vaikystės. Ir šiandien gyvi prisiminimai apie stirną rasotoje pievoje, vėžius, besiropščiančius iš dubens, vikšrą, ropojantį lapo kraštu. Kiek vėliau tėvai ir seneliai mažajam gamtos tyrinėtojui nuolat priekaištaudavo, neva šis lakstąs paskui varnos uodegą. „Rimtai lakstyt pradėjau septintoje klasėje. 1984 metų kovo 22-ąją – apniukusią, bet jau pavasariu kvepiančią dieną – krūme pamačiau linksmą, nuostabiai gražų paukštelį – mėlynąją zylę. Tada ir įsimylėjau paukščius“, – šypsosi jaunas vyras.

Dėl aistros ornitologijai, arba, kaip šmaikštauja pats Marius, – ornitofilijos, jis yra dėkingas ir tėvams, mat namuose dėl stebuklingo sutapimo kaip tik buvo V. Logmino knygutė „Lietuvos paukščiai“. Jaunasis gamtininkas iš šio leidinio išmoko visas mūsų šalies paukščių rūšis trimis kalbomis – lietuvių, rusų, lotynų. Vėliau, įkvėptas ornitologo knygos, sparnuočius pradėjo stebėti, rašyti dienoraščius ir galiausiai – žieduoti. Net bėgdavo iš pamokų, kad spėtų uždėti žiedą baltabruvio strazdo jaunikliams, kol šie dar nepaliko tėvų lizdo, išmaišydavo nendrynus ieškodamas lingių.

Nemuno deltoje – kaip namuose

Baigęs mokyklą M. Čepulis įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Įgijo zoologijos magistro laipsnį ir tapo kvalifikuotu ornitologu. Dirbo Ekologijos institute, tyrinėjo migruojančius paukščius Nemuno deltoje ir visoje Vakarų Lietuvoje. Nuo tada į Nemuno deltą važinėja jau 18 metų. Pasak fotografo, čia jis rado daugybę įdomių vietų. Domėjosi ne tik vandens paukščiais, bet ir viskuo, kas gyvena prie vandens. Iš pradžių, kol jo dar nebuvo pasiglemžusi sparnuočių fotografija, vaikinas labai mėgo fotografuoti vandenį, atspindžius, peizažus, lašelius.

„Nemuno delta įdomiausia, žinoma, pavasarį, jau nuo vasario mėnesio, kai prasideda paukščių migracija. Kovą– balandį vienos fotosesijos metu galima nufotografuoti iki 30 paukščių rūšių“, – sako fotografas.

M. Čepuliui puikiai pažįstamos užliejamos pievos ties Žalgirių mišku, Sakučių mišku, ties Sausgalviais, Rusnės sala, ties Mingės kaimu, Kintų tvenkiniais. Pasak pašnekovo, tuo metu čia galima važinėti tiesiog keliukais ir fotografuoti per automobilio langą. Paukščiai prisileidžia fotoaparatais apsiginklavusius smalsuolius, tačiau būna įsitempę ir pasirengę dingti, vos automobilis sustoja, todėl Marius mieliau renkasi statyti slėptuves, dar sutemus jose pasislėpti ir stebėti paukščių gyvenimą, kai jie nieko nesibaido ir elgiasi natūraliai. Paukščiams perint fotografas čia beveik nesilanko. Jei ir užsuka, tai tik į jų poilsio vietas. Vasarą ir rudenį jam įdomesnės marių pakrantės, Kniaupės įlanka.

Nemuno deltą pašnekovas vertina ne tik dėl didžiausios paukščių įvairovės, bet ir dėl to, kad čia yra vietų, kur neužklysta joks žmogus ir galima pabūti vienam. „Tokiose vietose žinau, kur koks paukštis gali slėptis, žinau, kaip prie jo prieiti arba ką daryti, kad jis pats prieitų. Kai ten atvažiuoju, jaučiuosi kaip grįžęs namo. Ten galiu palikti visą įrangą, daiktus ir būti visiškai ramus, jog niekas jų nenugvelbs. Tik į Nemuno deltą kasdien neprivažinėsi, tam reikia atskirai ruoštis ir ne vienai dienai“, – apgailestauja M. Čepulis.

Nuo Užbaikalės iki Kubos

Ekologijos institutą kvalifikuotam ornitologui teko mesti, nes atsirado šeima ir reikėjo pradėti dirbti „normalų“ darbą. Iš pradžių M. Čepulis pardavinėjo ginklus, vėliau įsiliejo į šeimos verslą ir jau 13 metų yra vienas iš įmonės vadovų. Ištrūkti į gamtą pavykdavo vis rečiau, o ornitologija buvo kiek primiršta. Susidariusią tuštumą užpildė kelionės su smagia kompanija, pasivadinusia „Ežiukai rūke“. Per palyginti trumpą laiką aplankyta nemažai Rusijos – Uralas, Užbaikalė, Baikalas, Sajanai, Altajus, apkeliautas Krymas, vaikščiota po šiaurinės Indijos kalnus.

Kad nenutoltų nuo gamtos, vyras ją parsinešė į namus. „Namuose tuo metu, be dviejų vaikų, dar smagiai laiką leido apie 20 rūšių gyvūnų: žuvytės, vorai, skorpionai, gyvalazdės, iguanos, varanai, žalčiai, papūgos, šinšilos, krankliai, varnos, meškėnas. Na ir, aišku, mažiausiai 2 katinai ir 4 šunys. Vienu metu kambaryje miegojau su 17 šunų ir 2 katėmis“, – juokiasi Marius. Pasižiūrėti nedidelio Čepulių šeimos zoologijos sodo net ekskursijos eidavo.

Namuose teko auginti ir laukinius gyvūnus. Dažnai pažįstami atnešdavo paukščių jauniklių. Kai kurie iš jų iškart žūdavo, kai kurie sėkmingai užaugo, pavyzdžiui, varna, kranklys, suopis. Gamtininkas prisipažįsta, kad nuo to laiko skeptiškai žiūri į gyvūnų auginimą namuose, išskyrus žuvyčių, šunų ir kačių. Laikui bėgant, M. Čepulis negalėjo skirti pakankamai dėmesio savo augintiniams, todėl nemaža jų dalis iškeliavo į kitus namus arba į gamtininkų stotį.

Kiek vėliau į Mariaus gyvenimą atėjo šokiai, slidinėjimas, snieglenčių sportas, nardymas. Prasidėjo kitokios kelionės. Su nardytojais apkeliauta Polinezija, Mikronezija, Filipinai, Maldyvai, Kenija, Marokas, Kuba. Raudonojoje jūroje didžiąją dalį rifų vyras žinojęs mintinai ir net pažįstamų žuvų turėjęs.

„Būtent tada vėl prisiminiau fotografiją. Pradėjau rimtai domėtis ir bandyti suprasti, kaip tokie žmonės kaip, tarkim, Renatas Jakaitis padaro tokias nerealias nuotraukas. Ėmiau eksperimentuoti – fotografuoti žiemą po vandeniu, bandyti rasti savo kelią. Ir va, sena meilė nerūdija – grįžau pas paukščius“, – pasakoja M. Čepulis.

Jau beveik treji metai jis fotografuoja kiekvieną laisvą minutę. Visą savaitę planuoja, stebi orus ir, kai tik pasitaiko proga ir netrukdo darbai, – lekia pasėdėti kur į pelkę paniręs iki kaklo vandenyje.

„Padaryk taip, kad paukščiai patys ateitų“

Kaip ir daugelio, M. Čepulio pažintis su fotografija prasidėjo nuo „Smenos“. Dar būdami paaugliai drauge su broliu ryškino nuotraukas užsidarę vonioje. Stebėjo, kaip, tarsi didžiausias stebuklas, rausvoje prieblandoje ant popieriaus ryškalų vonelėje atsiranda vaizdas. Vėliau, pasirodžius spalvotoms juostelėms, Kairių botanikos sode „Zenitu“ pamėgino nufotografuoti kelias gėlytes ir nuo tada fotoaparato iš rankų nepaleidžia jau daugiau nei 17 metų.

„Prisimenu, kaip nekantriai laukdavau, kol atspaus nuotraukas, kiek būdavo džiaugsmo ir nusivylimų. Fotografija tuo metu buvo tik vaizdo fiksavimas. Per daug nesigilinau į patį procesą, į nuotraukų kokybę. Kaip nustebau, kai kažkas pasakė, kad kuo didesnis f skaičius, tuo didesnė ryškumo zona“, – atvirauja fotografas.

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms, iš pradžių M. Čepulis fotografavo tik P („Program“) režimu. Didysis lūžis įvyko pradėjus nardyti ir fotografuoti po vandeniu. Ten nori nenori reikėjo geriau susipažinti su fotoaparatu ir naudoti daugiau nei vieną procentą jo funkcijų. Už tai vyras yra dėkingas savo pirmajai nardymo mokytojai Tatjanai Novikovai – nuostabiai povandeninio pasaulio fotografei.

Išlipus į krantą, fotografija Mariui nušvito kitomis spalvomis. Jis pradėjo tyrinėti kitų fotografų darbus, pastebėjo, kaip smarkiai skiriasi darbų kokybė, ryškumas, spalvos. Perskaitė daugybę knygų, straipsnių, gaudė bet kokią informaciją, kaip ir ką reikia daryti.

„Supratau, kad patogiu zuminiu objektyvu sunkiau išskirti objektą iš aplinkos. Teko įsigyti padoresnę techniką. Kiekvieną laisvą minutę praleisdavau Vingio parke per fotoieškiklį medžiodamas paukščius, bet nuotraukos vis tiek nebuvo tokios, kokių norėjau“, – neslepia vyras.

Atsakymus į savo klausimus tikėjosi rasti įstojęs į paukščių fotografų klubą „Birdpix.lt“. Ir rado. Nežinomybės šydas po truputį pradėjo skleistis. Pašnekovas prisipažįsta, kad pagrindinės taisyklės jį išmokė Eugenijus Kavaliauskas: „Padaryk taip, kad paukščiai patys ateitų pas tave, o ne juos vaikykis.“ Tai padarė didžiausią įtaką Mariaus supratimui apie gamtos fotografiją.

Mėgstamiausi fotomodeliai – vandens paukščiai

Rimtai fotografuoti paukščius, suprasdamas, ką ir kaip reikėtų daryti, M. Čepulis pradėjo tik 2011-ųjų pavasarį. Iki tol sakosi fotografavęs viską ir nieko. Tiesa, anksčiau labai mėgo peizažinę fotografiją. Kad šioje srityje Marius ne naujokas, liudija ir jo darbas „Mėlynosios nendrės“. Už šią nuotrauką šiemet autorius pelnė pagrindinį konkurso „Gintarinis žaltys“ nominacijos „Gamtos menas“ prizą.

Peizažinę fotografiją prisipažįsta dabar apleidęs, tačiau ateityje ketina ir vėl prie jos grįžti, jei tik tam galės skirti pakankamai laiko. Šiandien, ko gero, daug kas pasakytų, kad labiausiai M. Čepulis mėgsta fotografuoti erelius: daugybė gamtininko fotoaparatu įamžintų šių plėšriųjų sparnuočių šmėžuoja interneto svetainėse, konkurso „Gintarinis žaltys“ albume „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2011“ spausdinama įdomi jų fotosesija. Tačiau, pasak autoriaus, šie paukščiai tiesiog painiojasi jam po kojomis, tiksliau – priešais objektyvą.

„Iš tikrųjų mėgstamiausi mano fotomodeliai – vandens paukščiai. Kažkada norėjau nufotografuoti visas kragų rūšis. Jie man patys gražiausi iš vandens sparnuočių. Nors apskritai fotografuoju ne dėl kolekcijos, o tiesiog dėl to, kad „dūšia atsigautų“, kaip sako vienas iš kolegų“, – pasakoja gamtos fotografas. Pašnekovas neslepia, kad vykusiais kadrais visada malonu pasidalyti su bičiuliais ir kolegomis, tačiau įdomiausia fotografuojant yra prieiti prie paukščio ar kito gyvūno, jį apgauti, būti šalia nepastebėtam. Kartais fotografas net nepatogiai pasijunta, tarsi brautųsi į jų intymų gyvenimą.

Grožėtis giedančiomis mėlyngurklėmis – į Skandinaviją

Didelio skirtumo tarp vandens ir sausumos paukščių fotografavimo M. Čepulis nepastebi: „Fotografuojant ir vienus, ir kitus reikia žinių bei pasiruošimo. Geriau pažįstu vandens paukščius, todėl dažniau juos ir fotografuoju. Be to, prie vandens sparnuočių galima prisiartinti naudojant plūduriuojančią slėptuvę, kurios jie visiškai nesibaido. Matyt, paukščiai dar nesuvokia, kad žmogus gali plaukioti. Tiesa, fotografuojant vandens paukščius, paprastai būna daugiau erdvės ir šviesos, nei, tarkim, miške. Galima išgauti gražesnį foną, užfiksuoti atspindžius, suteikiančius kadrui žavesio.“

Paprašytas palyginti gamtos fotografiją Lietuvoje ir svetur, Marius nedvejodamas sako, kad viskas priklauso nuo to, ką fotografuoji. Štai devynbalsė ar kiti maži žvirbliniai paukščiai – visur vienodai bailūs. Tačiau yra keletas gyvūnų rūšių, kurios visiškai nesibaido žmogaus Vakarų Europoje, o Lietuvoje prie jų ir per kelis šimtus metrų neprieisi.

„Kartais mūsų krašte gyvosios gamtos fotografai, skirtingai nei kolegos savo šalyse, iš tiesų devynis prakaitus turi pralieti dėl to paties siekio. Tačiau žiūrovas mato tik galutinį rezultatą – nuotrauką. Ar ji padaryta sumokėjus 100 eurų ir įsitaisius šildomoje slėptuvėje su tualetu, ar kelias savaites sekus ir tyrinėjus gyvūno elgseną, šąlant ir šlampant – žiūrovui vis tiek tai ta pati nuotrauka“, – teigia fotografas ir prisipažįsta, kad pats mielai keliauja į Norvegiją ar Suomiją, nes Lietuvoje nėra tokių vietų, kur galėtum iškart grožėtis keturiais giedančiais mėlyngurklių patinukais.

Tėvo pėdomis

Gyvūnai ir fotografija nesvetimi ir M. Čepulio atžaloms. Su sūnumi fotografas neseniai grįžo iš kelionės po Suomiją ir Norvegiją, kur kartu fotografavo meškas ir paukščius. Mariui Čepuliui jaunesniajam patinka fotografuoti, jis pradeda suprasti, kaip ir ką reikia daryti. Kai kada ir tėvą pavyksta aplenkti. Jaunuolis nuolat prašosi kartu važiuoti į paukščių fotosesijas. Jo neatgrasė ir ilgos valandos, praleistos ankštoje slėptuvėje. Kelis kartus jaunajam fotografui yra tekę kartu su tėvu slėptuvėse išgulėti po 5 valandas. Nieko, iškentėjo.

Vyresnioji dukra labiau domisi šunimis, o jauniausioji, kuriai jau beveik treji, nepraeina nė pro vieną vorą ar vabalą, pirmoji pastebi visus paukščius ir visas muses.

Didžiausia svajonė – pasiklysti miške

Kiekvienas išėjimas į gamtą pašnekovui yra nuotykis. Keletą kartų vyras buvo taip įklimpęs pelkėje, kad jau atrodė nebeišsikapstysiąs. Kartą pasislėpusį tvenkinyje sargas jį palaikė brakonieriumi. Atsekė pėdsakais ir norėdamas priversti pasirodyti šaudė į orą būdamas 15 metrų nuo slėptuvės. Galiausiai ketino išrūkyti garsine granata, jei šis nebūtų išlindęs.

Gamtoje būta visko, tačiau įdomiausios fotografui akimirkos, kai paukščiai tupia ant slėptuvės, kai juos galima ranka paliesti, o šie net neįtaria, kad už poros centimetrų – vienas didžiausių plėšrūnų: „Stebi, kaip prie tavęs pasislėpti atplaukia juodakakliai kragai, sustingsti, kai kielė ima tvarkytis plunksnas tupėdama tau ant galvos arba kai erelis bando nutūpti ant fotoobjektyvo...“

M. Čepulis prisipažįsta turįs svajonę – pasiklysti miške. „Ji dar neišsipildė – vis randu kelią...“ – šypsosi fotografas.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 912

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai