Peržiūrėta 2393

Luzitaninio ariono invazija Lietuvoje

Dėmesio! Pastebėję šį šliužą, būtinai nufotografuokite jį ir informuokite Lietuvos entomologų draugiją!

Prieš aštuonerius metus pirmą kartą Lietuvoje pastebėtas luzitaninis arionas, ryškus didelis oranžinis šliužas, daugelį vertė aikčioti iš nuostabos. Šiandien ši šliužų rūšis kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei.

Dar praėjusio amžiaus viduryje pastebėta, kad luzitaninis arionas sparčiai plinta Europoje rytų kryptimi. Dabar jis aptinkamas beveik visose Senojo žemyno šalyse. Lietuva – viena paskutinių valstybių, kur ši gaji invazinė rūšis atsirado. Mūsų krašte žinomos kelios luzitaninio ariono radavietės – pirmą kartą jis aptiktas 2008 m. Kaune, jau randamas Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje ir kitur, tačiau tikslesnių duomenų apie šio šliužo paplitimą šalyje labai trūksta. Dėl to Lietuvos entomologų draugija 2016-ųjų metų bestuburiu pasirinko būtent luzitaninį arioną – didelį, gražų ir labai ėdrų invazinį šliužą.

Akcijos tikslas – sutelkti Lietuvos entomologų bei kitų gamtos mėgėjų gretas ir su visų pagalba išsiaiškinti, kur dar šis šliužas išplito, o apibendrinus duomenis, informaciją perduoti LR aplinkos ministerijai, kad būtų galima parengti planą ir inicijuoti „kovą“ su šia invazine rūšimi.

Atpažinti – nelengva

Suaugęs luzitaninis arionas (Arion lusitanicus, sinonimas A. vulgaris) yra didelis (7–15 cm ilgio) oranžinės (2 pav.) arba rusvos spalvos šliužas (4 pav.), priskiriamas Arionidae šeimai. Jo vystymosi ciklas trunka vienerius metus.

Šie šliužai poruojasi vasaros pabaigoje (tuomet jie būna labai gerai pastebimi) ir netrukus rudenį padeda baltus 4 mm skersmens rutuliškus kiaušinius krūvelėmis ant žemės po lapais. Kiaušiniai ir spėję išsiristi jaunikliai peržiemoja. Dauguma suaugėlių, padėję kiaušinius, nugaišta. Pavasarį jaunikliai išlenda iš žiemojimo slėptuvių, gausiai maitinasi ir auga.

Luzitaninio ariono jaunikliai atrodo kitaip nei suaugę šliužai, todėl juos atpažinti nėra paprasta. Suaugęs luzitaninis šliužas yra gerokai (2–4 kartus) didesnis už daugumą dažnai aptinkamų kitų Arionidae šeimos Lietuvos šliužų: kislųjį (Arion fuscus) (1 pav. dešinėje), juosvataškį (Arion circumscriptus), tamsiadryžį (Arion fasciatus) ar miškinį (Arion silvaticus) arionus.

Lietuvoje gyvena ir kitos dvi didžiųjų arionų rūšys – didysis (Arion ater) ir rudasis (Arion rufus) arionai. Didysis arionas yra retas ir įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Šias tris suaugusių šliužų rūšis ne specialistai gali sumaišyti, nes reikia tyrinėti jų lytinę sistemą. Suaugęs luzitaninis arionas vizualiai panašiausias į rudąjį arioną Arion rufus, o jaunus luzitaninius šliužus galima supainioti su suaugusiais kisliaisiais šliužais (1 pav.).

Abu didieji šliužai (suaugęs ir jauniklis) yra to paties dydžio ir gali būti vienodos spalvos, o luzitaninių arionų jaunikliai turi ryškesnes, tamsesnes juostas kūno šonuose ir lyros formos piešinį ant mantijos (1 pav. kairėje). Dėl to luzitaninių arionų jauniklius lengva sumaišyti su kitų rūšių Arion genties šliužais, ypač su kisliuoju arionu (1 pav.). Juos galima atskirti pagal čiuopiklių spalvą, kuri luzitaninių arionų būna visiškai juoda, o kitų šliužų – šviesesnė. Luzitaninių arionų jaunikliai su jiems būdingais dryžiais paprastai aptinkami tik pavasarį – balandį ir gegužę, o suaugę vienspalviai šliužai – nuo pavasario iki spalio.

Nuo kitos Lietuvoje randamos didelių (gali būti didesni už luzitaninį arioną!) šliužų šeimos Limacidae atstovų (3 pav.) luzitaninis arionas skiriasi arčiau galvos ir akių čiuopiklių esančia kvėpavimo anga ir nugariniu kūno paviršiumi, neturinčiu keteros, kiek bukesniu (ovaliu) mantijos kraštu ties kūno viduriu, aiškiais juodais akių ir burniniais čiuopikliais.

Ieškokite prie namų palijus ar sutemus

Luzitaninis arionas dažniausiai aptinkamas soduose ir parkuose. Daugiausiai jų randama netvarkingose sodybose, kur gausu retai šienaujamos žolinės augalijos, ar užpavėsintuose sodų, daržų pakraščiuose. Kiaušiniai ir jaunikliai dažniausiai žiemoja komposto krūvose. Soduose šie šliužai ypač mėgsta graužti daržoves minkštais lapais ir sultingus vaisius. Parkuose randami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, upių, kanalų ar tvenkinių su vešlia žoline augalija, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Tinkamose vietose šie šliužai sparčiai dauginasi ir plinta. Viename kvadratiniame metre Lietuvoje jau rasta iki 23 individų. Dėl dydžio ir didelio individų tankio šiuos šliužus radavietėse nesunku aptikti.

Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, tad ilgai būti sausoje šiltoje vietoje jiems būtų pražūtinga. Dėl to didžiausia tikimybė juos pamatyti yra tamsiuoju paros metu, anksti ryte ar vėlai vakare arba apniukusią dieną ir po lietaus.

Plisti padeda augalininkystė

Šis šliužas vadinamas luzitaniniu arionu, nes yra kilęs iš Luzitanijos, Portugalijos regiono. Nuo praėjusio amžiaus vidurio pastebėta, kad ši rūšis aktyviai plinta Europoje rytų kryptimi. Dabar luzitaninis arionas aptinkamas beveik visose Europos valstybėse. Lietuva yra viena iš paskutinių šalių, kur jis atsirado.

Luzitaninis arionas laikomas invazine rūšimi, nes plinta dėl žmonių veiklos, kenkia žemės ūkiui, daro ekonominę žalą ūkininkams, be to, kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei. Manoma, kad jis plinta gabenant augalus ir dirvožemį, į kurį patenka šliužų ir jų kiaušinių.

Atsidūręs naujoje vietoje jis greitai prisitaiko prie esamų klimato sąlygų. Eksperimentai parodė, kad luzitaninis arionas yra atsparesnis žemoms temperatūroms ir sausrai nei kiti šliužai, greičiau dauginasi, nes trumpai bręsta (iki 5 mėn.), jo svoris labai greitai auga ir tai – itin vislus šliužas (vienas individas padeda iki 400 kiaušinių).

Įsitvirtinti naujoje vietovėje jam padeda didelis mitybinis plastiškumas. Luzitaninis arionas maitinasi labai įvairiu maistu: žoliniais augalais (ypač garšvomis ir kiaulpienėmis), išmatomis, grybais, netgi negyvais šliužais. Šios rūšies arionai mažiau patrauklūs daugeliui plėšrūnų (galbūt dėl gausių gleivių), tad jie dažniau renkasi mažesnius šliužus ir sraiges.

Ką daryti pastebėjus šliužus

Pirmiausia luzitaninis arionas buvo aptiktas Kaune, Kleboniškyje, 2008 m. 2012 m. rastas Vilniuje, 2013 m. – Trakuose, o 2015 m. – Panevėžyje ir Marijampolėje. Dar nepatvirtintos radavietės Vilniuje, Šakių rajone, Kazlų rūdoje ir Prienuose. Tikėtina, kad luzitaninis arionas Lietuvoje paplitęs kur kas plačiau. Tiriant šią rūšį kyla daug klausimų: kuriose vietovėse aptinkamas luzitaninis arionas; kokios buveinės būdingos šiai rūšiai; koks luzitaninio ariono plitimo greitis; kokie populiacijų gausumo pokyčiai; kokios šios rūšies plitimo perspektyvos?

Lietuvos entomologų draugija tikisi, kad 2016-ųjų „Metų bestuburio“ akcija padės nustatyti dabartinį luzitaninio ariono paplitimą mūsų šalyje, ir kviečia visus gamtos bičiulius pagelbėti išsiaiškinti, kuriose vietovėse šis šliužas gyvena ir kuriose negyvena. Tiek luzitaninio ariono aptikimo naujose vietovėse, tiek jo nebuvimo duomenys (kai šliužo tikslingai ieškoma tinkamose buveinėse ir išsiaiškinama, kad jo ten dar nėra) – labai svarbūs, siekiant nustatyti rūšies plitimo pokyčius, jos populiacijų gausėjimą arba nykimą.

Lietuvos entomologų draugija labai prašo visų, pastebėjusių šį šliužą, nufotografuoti jį ir informuoti el. paštu info@entomologai.lt. Duomenis apie metų bestuburį atsiuntę stebėtojai bus įvardyti metų pabaigoje planuojamoje parengti mokslinėje publikacijoje, kurios elektroninė versija bus skelbiama Lietuvos entomologų draugijos svetainėje.

Daugiau informacijos: www.entomologai.lt.

Mantas ADOMAITIS, Grita SKUJIENĖ


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 921

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai