Peržiūrėta 2734

Lukas Jonaitis: gamta pati mane pasirinko

Dvidešimt antrus metus einantis fotografas Lukas Jonaitis – jauniausias „Gintarinio žalčio“ laureatas, tačiau savo darbais stebina jau nuo pirmojo konkurso. Su gamta vaikinas bičiuliaujasi nuo mažų dienų. „Negaliu pasakyti, jog pasirinkau gamtą, greičiau gamta pati mane pasirinko“, – sako 2012 metų konkurso geriausios makrofotografijos autorius.

Smalsus tyrinėtojas

Lukas niekada nebuvo miesto vaikas, nors gimė ir užaugo Vilniuje. Vasaras leisdavo pas senelius, Nemuno kilpų regioninio parko platybėse. Čia jis sakosi turėjęs visišką laisvę, tačiau negalėjęs net pagalvoti, kad kada nors taps gamtos fotografu: svajojo tapti kosmonautu arba naru.

Būdamas aštuonerių susidomėjo paleontologija. Lakstydavo parko takeliais ir ieškodavo fosilijų. Radęs kokio nors gyvio liekanų, mėgindavo įsivaizduoti, kaip jis atrodė, kai buvo gyvas ar prieš milijonus metų. Vartydavo enciklopedijas norėdamas išsiaiškinti, kas tai galėtų būti. Smalsiam tyrinėtojui visada buvo įdomiau ką nors atrasti pačiam, o paleontologija tuo metu atrodė kažkas stebuklinga, nepaprasta. Vaikinas prisipažįsta į pirmuosius gamtinius žygius dažnai pasiimdavęs ištikimą bičiulį – savo kiemsargį šuniuką, vardu Dukas. „Jeigu ne jis, nebūčiau pamatęs tiek gyvūnų. Būdamas su Duku visuomet žinodavau, jei koks nors gyvis buvo prabėgęs netoli. Tuomet kartu lėkdavome jo ieškoti“, – šypsosi pašnekovas.

Daug laiko leidžiant gamtoje užsimezgė itin glaudus ryšys su ja, o netrukus į jaunuolio gyvenimą atkeliavo ir fotografija.

Pasaulis, kuriame gali pasijusti mažas

Pirmąjį fotoaparatą („Sony“ „muilinę“) L. Jonaičiui nupirko tėtis, o pirmasis kadras buvo skirtas boružėlei. Paskui akį patraukė voriukas, rasos lašai ir t. t. Tobulėjo pradedantysis fotografas kartu su tuo metu atsiradusiomis bendruomenėmis, tokiomis kaip „Fotokūdra“, „Dantis“, „Efoto.lt“, „Macrogamta“. „Kol fotografų bendruomenės tik kūrėsi, būdavo daugiau informatyvesnių ir įvairesnių komentarų, pasvarstymų, vertinimų. Įkeli nuotrauką ir sulauki pastabų, kas negerai su kompozicija, šviesa ar apdirbimu“, – pirmuosius žingsnius fotografijos keliu prisimena konkurso laureatas. Tobulėti tada jam padėjo ir tėtis, stengdamasis labai gerai apsvarstyti fotografijų kokybę prieš keliant į tinklalapius. Vėliau vaikinas įsitraukė į tarptautines fotografų internetines bendruomenes.

Pirmieji kadrai buvo kaip ir daugelio pradedančiųjų fotografų: trūko ryškumo, neapgalvota kompozicija, apšvietimas, objektai. Ilgainiui Lukas pradėjo atkreipti dėmesį į kiekvieną komentuotojų pastabą, skaitė žurnalus, ieškojo naudingos informacijos, susijusios su makrofotografija, tad kadrai po truputį tobulėjo. Šiandien makrofotografijos gudrybių jis mokosi iš puikių šios srities meistrų, tokių kaip Tomas Šahanas (Thomas Shahan), Igoris Sivanovičius (Igor Siwanovicz) ir kt.

„Kodėl būtent makrofotografija – sunku atsakyti. Galbūt todėl, jog tai sritis, turinti daugiau paslapčių negu kitų gyvūnų fotografija, juk čia fotografuojamų objektų gausa neišsemiama, kasdien įmanoma atrasti ką nors nauja ir nematyta. Kai pasaulyje, atrodytų, jau tiek daug ištyrinėtų dalykų, makrofotografija leidžia pasinerti į 50 procentų nepažintą pasaulį. Fotografuodamas kokį nors vabzdį, vaizdą gali išdidinti tiek, kad jis atrodys sulig žmogumi. Tai kelias į kitokį pasaulį, kai ir pats gali pasijusti mažas“, – pasakoja Lukas.

Kartais koją pakiša laikas

Makrofotografijoje sudėtingiausias pats darbo procesas: norint pasiekti geresnių rezultatų reikia ne tik daug laiko, kantrybės, bet ir būtina perprasti, kaip veikia technika, reikia analizuoti, suvokti apšvietimo principus. Taip pat svarbu bent kiek pažinti vabzdžius, vorus ir jų elgesio ypatybes. „Kiek teko fotografuoti, vienintelis dalykas, kuris pakiša koją, tai laikas. Fotografuoji, fotografuoji ir, atrodo, tiek nedaug trūksta, bet nebaigi, nes po kokių 5 valandų ištisinio fotografavimo ir komponavimo būni labai pavargęs“, – patirtimi dalijasi L. Jonaitis.

Kad makrofotografijos kadre būtų išgauta kuo didesnė ryškumo zona, reikia sujungti nuo kelių iki keliolikos ryškumo zonų. Tai nėra labai paprasta, tad pradedančiajam makrofotografui Lukas nepataria iš karto to imtis.

„Fizikai nepasipriešinsi – objektyvų sandara neleidžia išgauti ryškaus vaizdo visoje vaizdo plokštumoje, ypač fotografuojant objektus iš arti, todėl matome susiliejusį vaizdą arba tik vieną ryškią liniją nuotraukoje. Darant kelis kadrus ir iš lėto slenkant objektyvą į priekį arba atgal užfiksuojami kadrai, kurių ryškumo zona yra vis kitoje vietoje. Taip galime panaudoti kelias ryškumo zonas, kurias paskui sujungiame į vieną. Žinoma, kartais rankos judesys patrukdo, bet šiuolaikinės technologijos leidžia kiekvieną nuotrauką sulygiuoti pagal tam tikras nuotraukose esančias detales. Vėliau ryškumo zonos išryškinamos automatiniu arba rankiniu būdu“, – dėsto vaikinas.

Tokį ryškumo zonų jungimo būdą galima naudoti ne tik makrofotografijoje, bet ir norint išgauti apskritai kokybiškesnį vaizdą. Pasirinkus „aštriausią“ diafragmos f/8 ar f/5,6 reikšmę ir sujungus ryškumo zonas, galima sukurti plačią ryškumo zoną, tačiau vaizdas bus detalesnis negu pasirinkus f/16 ar f/22 diafragmos reikšmes.

Kiekvienai fotosesijai makrofotografai turi pasirengti. Pirmiausia reikia sugalvoti, kokiu masteliu bus fotografuojama, nes ne visais objektyvais galima smarkiai pritraukti vaizdą. Taip pat tenka pasiruošti fotografavimo vietą. Pavyzdžiui, fotografuodamas šokliavorius, fotografas dažnai prisirenka įvairių lapų, kad paskui galėtų savo modelius šiek tiek „paganyti“, kol tęsis fotosesija.

Prieš einant į gamtą taip pat reikia pasidomėti, kur kokių vorų ar vabzdžių yra. „Makrofotografijoje taip jau būna: kartais, jeigu nerandi vieno gyvūno, ieškai kito, o galiausiai atrandi dar kitokį. Niekada negali žinoti, kas pasitaikys tavo kelyje, todėl geriausia būti visapusiškai pasiruošusiam“, – sako Lukas.

Vorai užbūrė elgsena

Vabzdžių nepaprastai daug – jie sudaro apie 90 proc. visų gyvūnų rūšių. Tai gausiausia bestuburių gyvūnų klasė. Dažną pradėjusį domėtis ne tik vabzdžiais, bet ir voragyviais, kurių pasaulyje yra apie 70 tūkst. rūšių, tokia gausa labai stebina. Pirmuosius vaikino žingsnius makrofotografijoje taip pat lydėjo didelė nuostaba, tačiau ilgainiui jis pradėjo nekreipti dėmesio į įprastas rūšis ir ėmė ieškoti kažko nematyto. Nemažai fotografuojamų rūšių jis atpažįsta pats, kitas atpažinti jam padeda gamtininkai. Jaunasis fotografas ypač dėkingas Algirdui Vilkui, be kurio pagalbos pats nebūtų atradęs kai kurių vorų rūšių.

Nemažai žmonių vorų bijo. L. Jonaitis neslepia anksčiau jų taip pat bijojęs, tačiau šiandien dažniausi jo fotomodeliai – būtent vorai.

„Gal ir keista, bet vorai mane užbūrė savo elgsena ir išskirtinėmis savybėmis. Tiesiog tobulai išvystyti kai kurie gebėjimai jiems leidžia ne tik tinklu gaudyti grobį, bet ir skraidyti, šuoliuoti, matyti ir daryti daugybę kitų dalykų. Pamatęs vorus iš arti, pamėginęs įamžinti, supratau, jog privalau ir toliau juos fotografuoti. Tuomet visai atsikračiau vorų baimės. Matyt, viską padarė didelis noras juos fiksuoti fotoaparatu“, – atvirauja fotografas.

Mėgstamiausi Luko vorai – šokliavoriai. Jie labai išsiskiria iš kitų vorų ir akių dydžiu, ir judesiais. Vaikino nuomone, ne vienas gamtos fotografas, nukreipęs į šiuos voragyvius fotoobjektyvą, negalėtų nuo jų atsitraukti: „Pažvelgęs į šokliavorį dideliu masteliu pamatai didžiules tarsi stiklines jų akis, kurios atspindi aplinką. Šie vorai puikiai mato ir reaguoja į viską aplink. Daugelį kartų teko stebėti, kaip fotografuojamas šokliavoris sureaguoja net į menkiausią judesį šalimais – atsuka galvą, visu kūnu pasikreipia ir nusisuka į judesio pusę, tarsi būtų koks mažas šuniukas“, – juokiasi fotografas.

Kurdamas šokliavorių portretus Lukas paaukojo labai daug laiko. Šiuos voragyvius galima vadinti jo vizitine kortele. Bene ilgiausiai vaikinas ieškojo paprastojo kryžiašoklio. Tai vienas gražesnių šokliavorių: patinėlis turi ryškiai raudoną juostą, einančią aplink akis, ir baltas juosteles žemiau. Fotografo sąraše dar daug rūšių, kurias norėtų pamatyti. Ypač jis viliasi aptikti ugniašoklį, taip pat stebinantį išsiskiriančia išvaizda. Paklaustas, ką sunkiau – vorus ar vabzdžius – fotografuoti, vaikinas sako, kad ir tarp vorų, ir tarp vabzdžių yra tokių, kurių įamžinti fotoaparatu beveik neįmanoma: vieni nuskrenda vos priartėjus, kiti net neprisileidžia.

Ką makrofotografai veikia žiemą? „Laukia pavasario, – nusikvatoja Lukas. – O jei rimtai, tai tokiu laiku stengiamės rasti ką nors įdomaus, nebūtinai vabzdžių. Juk gamtos pasaulis toks gražus. Nėra nė vieno metų laiko, kai negalėtume rasti ko nors įdomaus! Anksčiau žiemą mėginau fotografuoti snaiges. Nepaprastos jų formos visuomet žavi, nors fotografuoti jas taip pat nėra lengva.“

Už podurą – „Nikon D5000“

Nors Luką kolegos fotografai vadina vorų karaliumi, tačiau tarptautiniuose makrofotografijos vandenyse sėkmę jam lėmė kolembola – podurų šeimos vabzdys, kuriam į nugarėlę buvo įsisiurbusi raudona erkutė. Už šią įamžintą „draugystę“ fotografas buvo apdovanotas „Nikon D5000“ fotoaparatu.

Didysis dviuodegis vikšras, pakliuvęs į vaikino akiratį, „Jaunųjų laukinės gamtos fotografų“ konkurse (angl. Young Wildlife Photographer) autoriui padovanojo kelionę į Suomijos archipelago nacionalinį parką ir praktinį seminarą su vienais iš labiausiai pripažintų Suomijos fotografų J. Klinga ir kt. Tas pats dviuodegis pakliuvo ir į Amerikos „Geriausių gamtos fotografijų“ žurnalą (angl. Nature Best Photography).

Kitos fotografijos, kurias pašnekovas kėlė į užsienio tinklalapius, taip pat sulaukė nemažai dėmesio. Dar ir dabar Lukas gauna laiškų iš žmonių, kurie įspūdingas jo nuotraukas nori kur nors panaudoti. Tiesa, ne visi jas naudoja sąžiningai. Visai neseniai vaikinas sužinojo, kad Amerikoje pardavinėjami puodukai, marškinėliai ir kiti gaminiai su tuo pačiu didžiojo dviuodegio vikšro atvaizdu, perpieštu iš jo fotografijos.

Fotografija – ne tik hobis

Kuo giliau L. Jonaitis brenda į fotografiją, tuo labiau joje skęsta. Pastaruoju metu vis daugiau pasirodo jo sukurtų kraštovaizdžio nuotraukų. Peizažai vaikiną seniai žavėjo, bet anksčiau jis nesijautė galintis juos fotografuoti.

Kol kas peizažo fotografija – Lukui didžiausias išbandymas, mat niekada negali žinoti, ką iškrės gamta, ar bus idealios apšvietimo sąlygos, ar ne. Be to, peizažams reikia dar daugiau laiko nei makrofotografijai ir vis naujų erdvių, reikia nuolat keliauti. Kraštovaizdžio fotografijos paslapčių pašnekovas mokosi iš Marko Adamuso (Marc Adamus), Tedo Goro (Ted Gore), Alekso Noriegos (Alex Noriega) ir daugelio kitų.

Kartais nuo miniatiūrinio vabzdžių ir vorų pasaulio pašnekovas fotoobjektyvą nukreipia ir į žvaigždes, kur kaskart atranda ką nors nauja. Pasak jo, fotografuoti naktinį dangų nėra labai sudėtinga, tik reikia žinoti tinkamus nustatymus ir fotoaparatą laikyti visiškai stabiliai. Tiesa, šiandien L. Jonaičiui tenka fotografuoti viską, mat fotografija – ne tik jo hobis. Vaikinas studijuoja fotografijos technologiją ir ketina tapti profesionaliu fotografu. Vis dėlto studijos neprislopino aistros gamtai – Lukas kiek įmanoma dažniau stengiasi ištrūkti į miškus ir laukus bei užfiksuoti kuo daugiau akimirkų.

Nuotraukos keičia požiūrį į gamtą

Jaunam fotografui kartais įdomu stebėti žmonių reakciją pamačius jo fotografijas. Kartą vienoje parodoje mergina, išvydusi vikšro portretą, tarė: „Fu, kaip šlykštu...“, tačiau niekaip negalėjo nuo tos nuotraukos atitraukti akių. „Dažniausiai žmogus, pažvelgęs į vabzdžius ir vorus iš arti, pamato, kad realybėje jie nėra tokie baisūs, o kai kurie – netgi gražūs. Tai žmones nustebina, nes jie to nesitikėjo. Po tokių akimirkų dažnai daugelis keičia savo požiūrį į gamtą“, – džiaugiasi pašnekovas.

Lukas pastebi, kad iš pirmo žvilgsnio, rodos, neišraiškingi vabzdžiai ir vorai nuotraukose tampa įdomiais personažais su savitais charakteriais: „Net ir tos pačios rūšys kartais elgiasi skirtingai ir vien pasižiūrėjęs per fotoaparato objektyvą matai, kaip skiriasi vabzdžių portretų bruožai, tarsi kiekvienam jų būtų būdingos tam tikros charakterio savybės. Tie maži veidukai primena žmonių nuotaikas. Vienas gali atrodyti piktas, kitas linksmas, juokingas.“

Iš geriausio 2012 metų „Gintarinio žalčio“ konkurso „Makropasaulio“ grupės nuotraukos žvelgiantis žiogas giesmininkas išties atrodo tikras linksmuolis, nors tuo metu, kai jį aptiko fotografas, buvo aptingęs, mat buvo rytas. L. Jonaitį iškart patraukė žiogo akyse žaižaruojantys spindesiai. Autorius savąjį modelį stengėsi nufotografuoti taip, kad jis atrodytų gyvesnis, išraiškingesnis. Fotografuodamas jis naudojo blykstę, savadarbį šviesos sklaidytuvą. Tai padėjo išgauti geresnes formas ir nebeliko ryškių šešėlių.

Daugiausiai Luko fotoherojų iš Nemuno kilpų regioninio parko. „Jei ne šios apylinkės, nebūčiau gamtos žmogus. Tiesiog jaučiu, kokią dvasią turi ši vietovė. Tai man tarsi antra gimtinė, nors gimęs esu Vilniuje. Aplinkui gausu miškų, girių, o už Nemuno – Punios šilas, iš kurio į aplinkinius miškus, matyt, atkeliauja didelė biologinė įvairovė. Būtina saugoti ir tausoti šias vietas. Vien Šilėngirėje šiuo metu gal keturis nemažus kirtimus suskaičiavau, o anksčiau vaikščiodavau vientisa giria ir neskaudėdavo širdies kaip dabar. Per daug sparčiai viskas kinta...“ – susirūpinęs pokalbį baigia L. Jonaitis.

Luko Jonaičio nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai