Peržiūrėta 1200

Lapioko kerštas



Visada pavydėjau ir pavydžiu žmonėms, mokantiems rašyti. Miela, malonu skaityti Romo, Linos straipsnius, „Čepulio klajones“. Man tas neduota. Liežuviu malt dar galiu kažkiek, bet raštu tą patį išdėstyti – mirtis...

Bet pabandysiu, stipriai nekritikuokit. Viskas prasidėjo standartiškai, kaip ir kiekvienam „klajūnui“. Rytas, pusryčiai. Aišku, eilinį kartą neįvertinau per savaitę pailgėjusios dienos, viskas turėjo vykti bėgte ir tai susivėlinau. Kavos puodelis jau iš degalines, gerai netoli važiuoti. Pasistačiau mašiną ir pėsčiomis iki nusižiūrėtos miško aikštelės. Jau artėjant prie miško pradėjo snyguriuot, o dabar visai pūga kyla. Matau, aikštelėje ganosi trys stirnos, dvi gervės, ir suprantu, kad vis tiek pabaidysiu. Pasiruošiu fotiką, bandau nusistatyti, šviesos arti nulio... Apsisprendžiau „šaut“ į
gerves, daugiausia spėjau tik į uodegas. Įsitaisau krūmuose ir tikiuosi, kad bent kiek panašus į didelį kupstą. Sniegas kiek aprimo, net ir šviesos kažkiek atsirado. Prie medžiotojų bokštelio nusileido keturi krankliai, šernų maisto likučiais papusryčiauti. Ramiai sau lesinėjo, kol iš krūmų neišlindo lapiokas. Labai jau skaniai, matyt, jam tie krankliai atrodė. Bet kranklys, kaip kranklys. Gal pusvalandį tyčiojosi iš lapės pastangų. Vaizdas buvo kaip kranklių rytinės mankštos ar tiesiog lapės erzinimas. Pagaliau ir lapiukas suprato, kad nieko iš to neišeis. Pastovėjo, pažiūrėjo į kranklius ir pasielgė gan žmogiškai. Atėjo į  patį kranklių stalo vidurį ir padėjo „krūvelę“. Tyčiojatės – šekit ir nubinzeno į mišką. Krankliai, matyt, neišlaikę tokio įžeidimo irgi pakilo ir nuskrido...

Nuotraukos, aišku, nieko gero, eilinį kartą suveikė Merfio dėsnis, įsitaisiau per toli ir šviesos maža...


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 916

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai