Peržiūrėta 3337

Kodėl reikia šauti karalių?

Su gervių klyksmais, nuo pageltonavusių berželių kapsinčia rasa, banguojančiomis, besidraikančiomis rūkų gūniomis nuslinko nuvilnijo dar viena Tauriųjų žvėrių ruja. Kartu su ja nutilo gamta, nuaidėjus paskutiniams girgsinčių, klyksinčių, tvarkingomis rodyklėmis į pietvakarius nukreiptų žąsų trikampių akordams, baigėsi migracinis padangių klegesys.

Man ir keletui mano bičiulių rudeninis elnių šėlsmas – tai visą rugsėjį trunkanti Didžioji gamtos rudens šventė. Šiais metais mėgavausi trimis dešimtimis (kartu sudėjus) puikiausių rytų ir vakarų stebėdamas nepakartojamus koncertus. Kiek juose jėgos, kiek aistros, kiek ištvermės ir pulsuojančios energijos, gali pasakyti tik tas, kuris gyvai tai regėjo – matė šėlstančius elnius, girdėjo jų balsus, kartais ilgesingus kaip serenados, kartais piktus ir grėsmingus kaip karo himnai. Penkiolika nuostabių po žvaigždėtu rugsėjo dangumi praleistų naktų – neįkainojamas turtas. Prisiminimai apie jas laiko nesuryjami.

Jei paklausite, ar tikrai taip gera ir patogu naktį rudenėjančiame miške, – aš nenustebsiu. Visi to klausia. Klausia, matyt, nepagalvodami. Jei pagalvotų, viskas taptų aišku ir paprasta. Ar jauku, kai užmiegi regėdamas per lengvo vėjelio sūpuojamas medžių viršūnes persišviečiantį žvaigždėtą rugsėjo dangų? Ar tikrai gera, kai visą naktį lopšines tau traukia nuo meilės apsvaigę elniai, o jiems ilgesingais balsais pritaria gimtąsias pelkes susiruošusios palikti gervės? Ar malonu, kai gali pilna krūtine traukti patį gaiviausią, iki sotumo deguonies prisodrintą orą, pagardintą nesuskaičiuojama daugybe rudeniškų gamtos aromatų – grybų, pažeme besidraikančių voratinklių, krintančių lapų, elnių šventės kvapų... Tokios naktys – ir bažnyčia, ir meditacija, ir kas tik nori vienoje vietoje. Komplektas, nuo kurio mintys pasidaro aiškios, skaidrios ir nesavanaudiškos... Būtent tokios mintys ir paskatino parašyti šį straipsnį, būtent tokią naktį, pasišviečiant mažu elektriniu „jonvabaliu“, šie žodžiai nugulė ant popieriaus lapo.

Matyta daug žvėrių – elnių, briedžių. Ir jaunų, ir senesnių. Kreivų ir paliegusių, stiprių ir galingų. Kai kurie jų – tikri miško karaliai. Šių stebėjimas teikia dar didesnį malonumą ir kelia pasigėrėjimą, tačiau kartkartėmis nejučia apninka mintys – kiek daug medžiotojų norėtų šį karalių matyti ne čia, miške, o savo namuose ant sienos. Ir aš medžiotojas. Dar ne taip seniai ir mano mintys buvo visiškai tokios pat. Net sakydavau: jei pamatysiu rekordinį stirniną, tai tikrai nebesuksiu sau galvos dėl jo amžiaus.

Daugybė valandų, praleistų stebint žvėris, privertė iš naujo susidėlioti savo vertybes ir prioritetus. Aukštyn kojomis apvertė kai kurias visuotinai pripažintas tiesas, kuriomis ir pats iki tol aklai tikėjau. Ar tikrai reikia medžioti karalių? Ar reikia gerbti medžiotoją, sugebėjusį pergudrauti ir atėmusį iš gamtos galingiausią miško žvėrį? Ar gerbtumėte medkirtį, nupjovusį galingiausią miško ąžuolą?

Žinau, kad yra selekcija, jos taisyklės ir t. t. Bet taip pat žinau, kad taisyklės nepasmerks, jei sumedžiosi žvėrį per patį jo apogėjų, nepaisydamas to, kad jis dar dvejus ar trejus metus būtų buvęs miško karalius. Pagarba medžiotojui, šaunančiam selekcinį, išsigimusį, silpną ar nusenusį žvėrį. Deja, dažniausiai taip elgiamasi tada, kai nepavyksta aptikti trofėjinio.

Neraginu visų tuoj pat „atsiversti“ ir netikiu, kad tai įmanoma. Siūlau tiesiog pamąstyti, padiskutuoti su kolegomis prie medžioklės laužo. Ar tikrai trofėjaus vertę lemia balai? Ar tikrai didesni ragai ant sienos verti didesnio pasididžiavimo, teikia daugiau įspūdžių medžiojant žvėrį ir t. t. Gal vis dėlto tegul sulaukia tas galingiausias miško elnias keturiolikos, briedis dvylikos metų iki to laiko, kai jau bus verta jį sumedžioti. Iki to laiko, kai miške jau bus kitas karalius...

Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“ Nr. 5 (153)/2011

Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 932

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai