Peržiūrėta 1927

Kęstutis Čepėnas: „Dirbu ne dėl vieno gražaus kadro“

Kai Kęstutis Čepėnas į laukinius gyvūnus žvelgia per fotoobjektyvą, jam svarbiausia ne geras kadras, o ieškojimas, netikėtumas, kurį gali patirti tik laukinėje gamtoje, kur niekada negali būti tikras – pavyks ar nepavyks. Nuosekliau fotografuoti vyras pradėjo maždaug prieš penkiolika metų: „Kai daug keliauji, atsiranda poreikis fiksuoti. Pradžioje fiksuoji bet ką, tačiau pastaruoju metu man labiau patinka tą daryti kryptingai. Dirbu ne dėl vieno gražaus kadro, o dėl tęstinio, serijinio rezultato.“ Ko gero, būtent kryptingumas K. Čepėnui lėmė laurus Lietuvos laukinės gamtos fotografijos konkurse „Gitarinis žaltys 2014“.

Jau daug metų fotografas nemažai laiko skiria Lietuvoje itin retam gyvatėdžiui. „Apie gyvatėdį galima ir knygą parašyti. Tai vienas pačių įdomiausių ir rečiausių plėšriųjų paukščių. Bet man jis patinka ne dėl retumo, o dėl ypatingo grožio“, – susižavėjimo gyvatėdžiais neslepia Kęstutis.

K. Čepėno „Gyvatėdžiui su gyvate“ neliko abejinga ir Lietuvos ornitologų draugija, už šį darbą skyrusi nominacijos „Paukščiai be sienų“ prizą.

Daugiausia šių paukščių fotografas yra įamžinęs Baltarusijoje. Kad nusigautum iki gyvatėdžių, ne vieną kilometrą dar beveik naktį turi maknoti per pelkes tvyrant gegužės–birželio rūkams. Reikia ir į medį ropštis, kad juos nufotografuotum ir pamatytum jų lizdavietes, o čia jau be specialių kab­lių neapsieisi.

„Kai pirmą kartą gyvenime lipau su paskolintais rankų darbo kabliais į medį, man tai buvo didžiausias iššūkis. Niekada gyvenime nebuvau to daręs ir niekas nepamokė: užrišo kab­lius ir sako – lipk. Buvau šlapias iki paskutinio siūlo, kol įsikabarojau į tą medį. Bet buvo verta. Iš arti pamatyti tą paukštį su grobiu – gyvate ar žalčiu – nepakartojamas vaizdas“, – artimesnę pažintį su gyvatėdžiu prisimena Kęstutis. Dėl šių paukščių vyrui teko ir ne vieną parą pelkėj praleisti, mat kartais gyvatėdžiai peri vos kelių metrų aukštyje.

Pagrindinį nominacijos „Paukščiai be sienų“ apdovanojimą pelniusias „Stulgių peštynes“ K. Čepėnas taip pat užfiksavo buvusiose LDK istorinėse žemėse – Turovo pievose, plytinčiose netoli Pripetės upės. Pavasariais čia susitelkia didžiuliai tilvikinių paukščių būriai, iš kurių bene labiausiai išsiskiria stulgiai. Šiems dabartinėje Lietuvoje taip pat retiems paukščiams būdingos labai savotiškos tuoktuvės: poravimosi metu pievose stulgiai turi savo takus, kur jie laksto, gainiojasi vieni kitus, ieško patelių, pešasi tarpusavyje dalindamiesi teritorijas.

Dosnios šios žemės fotografui ir girių slapuko briedžio fotokadrų. „Su kitu gyvūnu, žiūrėk, nieko neišeina, o va briedis su manimi šnekasi“, – šmaikštauja fotografas.

K. Čepėnas yra išmaišęs daugybę kraštų, leidęsis į jūrų gelmes, užkopęs net iki paties Elbruso, tačiau kaip fotografui jam patrauklesnės stepės ir tundra. Gal todėl, kad stepėse, pusdykumėse, tundroje ar net aukštapelkėse patirta daugiausia įdomių pasimatymų su gyvūnais. Vienas paskutinių tokių susitikimų jo laukė krašte, kur medžiojamos baltosios pelėdos. Apie įspūdžius, parsivežtus iš šio atšiauraus krašto, pasakoja pats Kęstutis Čepėnas.

KUR MEDŽIOJAMOS BALTOSIOS PELĖDOS

Barou (Barrow) – šiauriausia Jungtinių Amerikos Valstijų inuitų eskimų gyvenvietė Aliaskoje. Dabartinį pavadinimą ji gavo 1825 m. Prieš tai maždaug 1 500 metų šį regioną vietiniai vadino Ukpeagvik. Inuitų kalba tai reiškia vieta, kur medžiojamos baltosios pelėdos. Dar ne taip seniai jas čionykščiai gyventojai iš tikrųjų medžiojo dėl maisto. Aš taip pat čia atvykau medžioti baltųjų pelėdų. Tik medžiosiu jas taikiai – stebėdamas ir fotoaparatu fiksuodamas šių įspūdingų paukščių svarbiausias trumpos vasaros akimirkas.

Nenuspėjamos arkties skrajūnės

Kai ankstyvą liepos 1-osios rytą orlaivis atsiplėšė nuo Ankoridžo (Anchorage) oro uosto ir pasuko Barou link, kiek įsitempiau. Kolegos ornitologai Arūnas, Marius ir ramusis Rasmuntas nieko dorai nežinojo, kas tas Barou. Tačiau mane, prieš kelerius metus keliaujantį po Viktorijos salą Kanadoje, birželio mėnesio tundra pritrenkė savo gyvybingumu – per savaitę ji sužydo ir paskendo paukščių giesmėse. Kiekviename tundros lopinėly pulsavo gyvybės pritvinkusi amžino įšalo žemė (plačiau apie tai pasakota straipsnyje „Poliarinių lapių vasara“, „Žurnalas apie gamtą“, 2012 m. Nr. 4). Dabar skrisdamas į Barou tokio stipraus jausmo greičiausiai nepatirsiu. Nebent baltųjų pelėdų tikrai bus.

Baltosios pelėdos, kaip rašo tyrėjai, labai nenuspėjamos: vasarą, kai gausu lemingų, jų gali būti nuo kelių iki keliasdešimt porų, o kai lemingų mažai, paukščiai gali visai neperėti ir neturėti jauniklių. Būtent taip man nutiko, kai lankiausi Viktorijos saloje prieš kelerius metus – nemačiau nei praskrendančios, nei tupinčios baltosios pelėdos. Vietiniai inuitai tada gudriai primerkę akį siūlė atvykti kitais metais: girdi, bus daug lemingų, bus ir baltųjų arkties skrajūnių. Bet argi priskraidysi kasmet į tokią tundrų tolybę...

Vasarinės tundros ekstazė

Barou oro uostas – kaip maža kišenytė. Vasarai įpusėjus, nutirpus sniegui, purvas, dulkės po kojomis šiugžda net pačiame oro uoste. Per keleivių ir juos sutinkančių minią, kur dauguma – mums kiek egzotiški eskimai, turi kone irtis išėjimo link – visai nekaip Amerikoj. Paimam lagaminus, klusteliu pirmą pasitaikiusį vietinį, kur mūsų viešbutis, o šis, pasirodo, esąs vos už 200 m nuo išėjimo.

Miestelyje gyvena daugiau kaip 4 tūkst. gyventojų – tai didžiausia, toliausiai į šiaurę nutolusi čiukčių bendruomenė visose JAV. Tačiau vaizdas bičiulius kiek pribloškia: dulkėti keliai, namai ant polių, aplink juos kiemuose jokios tvarkos: vienas ant kito suversti seni sniego motociklai, keturračiai, krūvos visokių sulaužytų daiktų. Toks pats vaizdas beveik prie kiekvieno namelio. Pravažiuojantys dideli „Pick up“ džipai kelia dulkių debesis, paskandinančius retus praeivius.

Tačiau mūsų viešbutukas švarus, gražiu ornitologiniu pavadinimu „Karališkosios gagos“ (tikrasis šių paukščių pavadinimas lietuvių kalba yra skiauterėtosios gagos, tačiau jis ne taip gražiai skamba kaip tiesioginis vertimas). Čia pilna gamtinių simbolių, paukščių suvenyrų, paveikslų, žurnalų, yra ir knyga-dienoraštis, kur paukščių stebėtojai pažymi, ką, kur ir kada matė. Tik įžengėme į viešbutį, o Marius jau spėjo sužinoti, kad vos už 50 m nuo viešbučio ant kapinaičių medinių suklypusių kryžių dažnai matoma tupinti baltoji pelėda.

Oras puikus, saulė vasarą nenusileidžia, energijos per kraštus, tad nieko nelaukdami sėdam į ką tik išsinuomotą džipą – ir į tundrą. Čia tik trys keliai ir trys kryptys: vienas palei Čiukčių jūrą, kitas nuo jūros stačiu kampu į žemyną, o trečias – skersai per visą gyvenvietę. Pirmųjų tundros egzotikos įspūdžių pakerėti, beveik ištikti ekstazės Marius drebančiom rankom kartu su Arūnu varto „Sibley“ paukščių vadovą ir užsikirsdami vardija naujas, pirmą kartą matomas rūšis. Net ir užkietėjusiems ornitologams, pirmą kartą atsidūrus tundroje vasaros pradžioje, kai paukščių įvairovė bene didžiausia, protas, švelniai tariant, kiek suminkštėja. Kai atslūgs pirma krūtinę užspaudusi atradimų banga, bus galima ramiau važiuoti jūros pakrante, o dar po valandžiukės kitos sukti į tundros gilumą.

Birželio gale paukščių čia pilna visur: ant jūros, virš jūros, bėgiojančių tundros žemaūgėse žolėse ar plaukiojančių bevardžiuose ežeriukuose. Ir visur jie jaukūs, žmogų prisileidžiantys per žingsnį kitą. Toks paukščių jaukumas pritrenkia.

Paukštis – vaiduoklis

Nors savo bičiuliams tiesiai šviesiai neminėjau, kad mane į Barou atviliojo baltosios pelėdos, tačiau Arūnas tarsi gudrus poliarinis lapiukas kaipmat mane perkanda: „Tai dėl baltųjų geltonakių čia mus atitempei?“ Ką jau beslėpsi. Dar prieš kelerius metus „National Geographic“ rašė, kad visoje pasaulio tundroje nėra geresnės ir prieinamesnės vietos, kur galėtum pamatyti šią šiaurinių platumų karalienę.

Valanda po valandos riedam per bekraštę tundrą puikiais keliais, nutiestais nuo vienos prie kitos gamtinių dujų išgavimo ar perpumpavimo stočių. Gamtininkams, ypač paukščių stebėtojams, tai idealios sąlygos tundriniams paukščiams stebėti.

Judam lėtai, vos spėju įjungti antrą pavarą, o bičiuliai jau, žiūrėk, šaukia: „Stok, stok, stok!“ Ir mūsų desantas, apsiginklavęs žiūronais ir monokliais, išdygsta keliuko pakrašty. Stebim vis naujas tilvikinių, plėšikų, žąsų ar ančių rūšis.

Bet kurgi pelėda? Gėda pelėda – nėra pelėdos. Ir čia, ir ten, ir toliau, ir arčiau žvalgomės. Nematyti. Jaučiuosi klaikiai. Šitiek kilometrų keliauta, ir metai, rodos, tinkami. Baltųjų pelėdų simboliai, nuotraukos, paveikslai įrašų knygose tiesiog akis svilina. Pagaliau ir vietovės pavadinimas – vieta, kur medžiojamos baltosios pelėdos... Paukštis – vaiduoklis, ne kitaip.

Laikas bėga, valanda veja valandą, dešimtys kilometrų tundra nuriedėta, o baltosios pelėdos nė kvapo. Bet mano bičiuliams ji nelabai rūpi. Marius ją šiemet matė žiemą po daugelio metų vėl užklydusią į Lietuvą, Arūnui ir taip viskas nuostabu, o Rasmuntas, mažiausiai iš mūsų pakvaišęs dėl paukščių ir bent kol kas nepakliuvęs į ornitologinių tinklų žabangas, nelabai ką ir nutuokia apie baltąjį vaiduoklį. Tik vienas aš kone visą sunkiąją „fotobazuką“ į kitą pasaulio galą atsiboginęs likau ant ledo. Tiesą sakant, net ir jo šiuo metu čia nėra. Čiukčių jūroje ledas nutolęs nuo kranto keliolika kilometrų. Darosi išties neramu, nes už poros dienų turėsim grįžti į Ankoridžą.

Sutinkam jaunus studentus botanikus, renkančius tundroje medžiagą savo užduotims. Ir tie dar užberia druskos ant žaizdos. Sako, kartais matantys baltąją pelėdą, tupinčią ant elektros stulpo, bet nedažnai, o praktiką čia atlieka jau keletą mėnesių. Tai tiek tos paguodžiančios tikrovės. Kaip, ko gero, pasakytų istorikas A. Bumblauskas, tikri baltosios būtovės slėpiniai.

„Kažką matau“

Prabėga dar kelios valandos, ir aš nebetveriu: „Vyručiai, ieškom tikslingai baltosios tundros karalienės, kas pamatys, suras, to mašinos nuomą padengsiu!“ Mano motyvacija, atrodo, sudomina. Marius su Arūnu entuziastingai linkteli galvą ir pažada monokliu atidžiai žvalgyti neaprėpiamas platybes, o Rasmuntui pasiūlymas – kaip vanduo nuo žąsies.

Galbūt kai kam atrodo, kad tundra tiesiog lygi, kerpėmis išklota plokštuma, tačiau iš tikrųjų ji išraižyta mažesnių ar didesnių pakilumų, lomų, įdubose telkšančių įvairaus dydžio vandens telkinių. Vidurdienį temperatūra pakyla iki +12 °C, įšilęs oras pradeda mirguliuoti ir matomumas suprastėja.

„Kažką matau“, – netrukus prabyla Marius. Už gero kilometro ant kalvelės viršaus boluoja neryški balsva dėmė. Panašu į pelėdą, o gal tik kokia šiukšlė, atpūsta vėjo. Nors Barou miestelis netvarkingas, tačiau buitinių atliekų niekas nemėto kur pakliūva. Viskas tvarkoma, utilizuojama pagal aukščiausius standartus, tad tundroje žmonių paliktų šiukšlių neturėtų būti.

Visą turimą optiką ir keturias poras akių nukreipiame nurodoma kryptimi. „Lyg ir ji, ką manot?“ – klausiu. Mažas taškelis nukrenta šalia kito pūpsinčio taškelio. Tikrai ji! Gal net lizdas, nes antrasis taškelis neužsibūna – po akimirkos pakyla ir dingsta raibuliuojančiose oro bangose. Džiaugsmingai sveikinu Marių. Jis ne mažiau patenkintas, galėdamas sutaupyti savąjį biudžetą.

Tiesiu taikymu pėsčiomis patraukiame per tundros šlapynes prie matyto taško. Brangūs fotožaisliukai keliauja į kuprinę, žiūronai ant kaklo – ir pirmyn. Einame zigzagais bandydami išvengti vandens prisigėrusių samanų ir kerpių, mat gilesnės ir šlapesnės vietos be guminių mums neįveikiamos. Priekyje lakstantys tundriniai ir juodakrūčiai bėgikai gailiais balseliais patvirtina, kad esame jų lizdų teritorijose. Panosėje nusileidžia keletas apvaliasnapių plaukikų, lyg norėdami mus nuvilioti, gražiai pozuoja irdamiesi vandens balutėse. Žvalgydamas teritoriją praskrenda smailiauodegis plėšikas, o mes metras po metro iriamės pirmyn kaskart sustodami, pakėlę žiūronus prie akių vis labiau įsitikindami, kad priekyje raibuliuoja ne bet kas, o tundros gražuolė.

Tas nelemtas automatinis fokusavimas

Entuziazmas kyla kassyk sustojus, bet praktiškasis Rasmuntas praneša, kad brendame jau veik iki kelių ir jis toliau mus lydėsiąs tik akimis. Arūnas jam pritaria. Aš sumoju Rasmunto paprašyti, kad kai atsižiūrės į pelėdą, nulėktų į Barou parduotuvę nupirkti guminių batų. Taigi toliau, nepaisydami lediniame vandeny permirkusių kojų, iriamės dviese su Mariumi.

Ir štai mus pasitinka baltas kaip sniegas, geltonomis akimis poliarinės pelėdos patinas. Nutupia visai netoli ant kupsto, keketuodamas įspėja, kad jei taip drąsiai irsimės jo lizdo link, gali tekti turėti rimtų reikalų. Bet mes irgi nepėsti: tiek kelio sukarta, tiek nervų sugadinta – nepasiduosim, turim pamatyti jo lizdą.

Iki lizdo likus dar apie 150 m kelią pastoja gilus ir platus griovys, žinoma, sklidinas vandens, ir galiausiai tampa neįveikiama kliūtimi. Anapus griovio gerai įžiūriu lizde tupinčią patelę. Prigludusi stebi mus. Susižvalgom ir nutariam daryti lanką – gal rasime ne tokią gilią brastą.

Pasiseka. Ne taip toli pavyksta apeiti neperbrendamą griovį ir pro pat Mariaus galvą įspėdamas skutamuoju skrydžiu pralekia patinas. Likus maždaug 50 m iki lizdo ant vienos iš sausesnių kalvelių atsitupiam, išsitraukiu fototechniką ir pradedu montuoti. Viena ausimi girdžiu, kaip Marius spragsi savuoju „Canonu“, nukreiptu į netoli esantį, bet kurią minutę pasiruošusį pulti pelėdos patiną.

Padaręs keletą kadrų, suprantu, kad kažkas negerai automatiniam fokusavimui: aparatas niekaip negali sufokusuoti objekto. Nuimu objektyvą, tikrinu kontaktus. Varge! Vienas fotodėžutės kontaktinės plokštelės varžtas iškritęs, kitas atsilaisvinęs. Laimė, Rasmuntas buvo paskolinęs peiliuką su la-a-abai smulkiu kryžminiu atsuktuvu, tad viską susuku, lengviau atsipučiu, sujungiu teleobjektyvą, nusitaikau ir... niekas nesikeičia. Automatinis fokusavimas neveikia!

Galva plyšta, smegenys tuoj ištrykš pro akis. Viską dar keletą kartų nuosekliai pakartoju – geriau nepasidaro. Jau anksčiau, dar fotografuodamas tilvikus, antis, jutau, kad automatinis fokusavimas vis sunkiau gaudo objektą, o dabar ir visai nustojo veikti, galutinai pasiruošęs mane sužlugdyti. Tai antras kartas, kai padėtis tampa beviltiška.

Prieš kelerius metus Namibijoje 500 mm teleobjektyvas mistiniu būdu atsikabino nuo dėžutės (žinoma, anokia čia mistika – blogai sujungiau su dėžute) ir tėškėsi į akmenį. Plastikas skilo į dvi dalis, išlindo laidai, ir tai nutiko pačią pirmą iš dviejų savaičių, planuotų praleisti Afrikoje, dieną! 20 km važiavom ieškoti „meistrų“, kas galėtų padėti. Tuomet stebuklingai pavyko viską sutvarkyti garaže. Juodukui automobilių šaltkalviui iki šiol esu be galo dėkingas. Bet dabar iššūkis kitoks, o rezultatas dar liūdnesnis.

Lizde – penki jaunikliai

Sumontuoju teleobjektyvą ant trikojo ir pradedu eksperimentuoti. Keičiu parametrus – nepadeda. Staiga pastebiu, jeigu automatinio fokusavimo taškas ne centre, o perkeliamas į šonus ar kraštus, aparatas pradeda fokusuoti. Šis „atradimas“ išgelbėja, ir imamės darbo.

Tupime ramiai su Mariumi susiglaudę. Pelėdos po keliasdešimt minučių aprimsta, įninka į savo rūpesčius ir į mus beveik nekreipia dėmesio. Patinas nuskrenda medžioti, patelė, atsukusi galvą į mus, šildydama lizde jauniklius, nepatikliai stebi aplinką ir mus. Nepraėjus nė valandai patinas nusileidžia su grobiu į lizdą, perduoda jį patelei ir pats kaipmat pasitraukia į šalį. Nutupia netoli, kiek pakeketuoja ant mūsų nekviestųjų ir nuskrenda tolyn.

Pradeda nežmoniškai gelti permirkusias kojas. Nutariam šiandien daugiau pelėdų šeimynos netrukdyti, bet kildami neatsispiriam smalsumui prieiti prie lizdo. Padarom kelias penkių nuostabių mažapūkių gal 4–6 dienų pelėdžiukų nuotraukas ir greit pasišalinam. Juolab kad ir patinas taip atakuoja, jog net nekyla klausimas, kaip baltosios pelėdos geba apsiginti nuo tundros plėšrūnų – poliarinių lapių ar net vilkų. Nė 50 m nespėjus nutolti nuo lizdo, patelė grįžta šildyti savųjų mažylių, o patinas įžūlius svečius, keliaujančius automobilio link, dar ilgokai lydi.

Kitą dieną jau vienas praleidžiu pusdienį prie pelėdos. Patinas dažniau nei kas valandą atskrenda su grobiu. Nors, pasak tyrėjų, pagrindinis baltųjų pelėdų maisto šaltinis – lemingai, tačiau ir pirmą, ir antrą dieną pastebiu, kad patinas neša visai ne lemingus, o vien paukščius: tundrinius, juodakrūčius, raibakrūčius bėgikus, kartais plaukiką, laplandinę startą, sėjiką ar net ančiuką. Dažniausiai jo auka – jaunikliai, bet pasitaiko ir suaugusių paukščių. Perduoda grobį patelei ir tuojau pat pasišalina.

Tikri ornitofagai

Po 10 dienų, su bičiuliais aplankęs Denalio, Klarko ežero, Katmajaus ir kitus nacionalinius parkus, grįžau į Barou. Šįsyk vienas: labai knietėjo sužinoti, ar pelėdos išmaitina visus pelėdžiukus vien sumedžiotais paukščiais, ar praėjus kiek laiko jų mityba pakito, ir šiaip traukė dar kartą čia atvykti. Vėl dvi dienas, galima sakyti, paras, praleidau šalia baltosios pelėdos lizdo.

Šįkart oras labai permainingas: nuo Čiukčių ar Boforto jūros slenka šalčio migla, temperatūra nuo +15 °C staiga nukrinta iki 0 °C ar žemiau ir suriečia į ožio ragą. Tada ristele per tundrą dumiu atgal į mašiną, sušylu, užkandu ir vėl atgal pas pelėdas.

Po 10 dienų radau visus penkis pelėdžiukus. Jaunikliai buvo neatpažįstamai pasikeitę: vyriausieji – pilki, jau turintys antrąjį pūkų mezotelio sluoksnį, energingai vaikštinėjo po kalvos viršūnėje esančią lizdo teritoriją. Pats didžiausias buvo nutolęs 30 m nuo lizdo ir atgal negrįžo, tačiau tėvai jo nepamiršdavo ir visada atnešdavo maisto. Patelė jau dažnai nešildydavo jauniklių, o medžiodavo šalimais, nuo lizdo nutoldama ne daugiau kaip 200 m. Dažniausiai tupėdama ant žemės trumpu šuoliuku pačiupdavo kokį užsižiopsojusį paukščiuką ir skrisdavo lizdan. Kartais, atidavusi grobį, snapu pakedendavo jauniklių pūkus, o kartais, ypač papūtus šiauresniam vėjui, mažiesiems tapdavo tikru prieglobsčiu. Po motinos krūtine ar sparnais mažieji jausdavosi saugiai. Patinas, priešingai – klajodavo toli, neretai ieškodamas grobio kaip postą pasirinkdavo elektros stulpą, nuo kurio kaskart smigdavo žemyn pastebėjęs auką.

Ir dabar jauniklius tėvai maitino vien paukščiais, jokių lemingų. Tikri ornitofagai, tarsi kokie vanagai.

Paskutinį kartą fototechniką supakavus į kuprinę ir pradėjus artėti kelio link, patinas, anksčiau manęs niekada nepersekiodavęs, kai neiškentęs vis lėkdavau sušilti, dabar visą laiką lydėjo: vis paskrenda į priekį, nutupia ant žemės, man priartėjus, vėl pakyla ir nutupia tolėliau. Įsėdus į mašiną nusileido ant stulpo šalia kelio, o automobiliui pajudėjus nuplasnojo lizdo link.

Kęstučio Čepėno nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai