Peržiūrėta 1742

Kelios minutės iš įvykių miške...

Daugelis galvoja, kad jei nuvažiuoji į mišką ir jame pabūni visą dieną, tai daugiau į jį gali nevažiuoti, nes tada daug pamatai, daug sužinai. Deja... Sutikite, jog taip galvojantys žmonės labai klysta. Juk visą dieną net ir toje pačioje vietoje būnant, kiekvieną minutę vis kažkas įvyksta, o ką jau kalbėti apie visą mišką!
Vieną rudens popietę tūnojau slėptuvėje ir laukiau pasirodančių danielių. Rudens vidurys, tad dabar pats šių žvėrių rujos įkarštis. Laukti nenuobodu, nes girdžiu danielių keistus riaumojimus, aplinkui cypsi didžiosios zylės, vis surėkia triukšmadariai kėkštai, o sausus stuobrius ar „sergančias“ medžių šakas snapu tarškina miško kalviai geniai. Visą šį nuostabų gamtos vaizdą pagyvina lyg lėtą šokį šokdami krentantys nuo medžių jau pageltę lapai...
Gyva... Čia viskas gyva! Ir tai patvirtina staiga ant žemės, netoli jau seniai nukirsto medžio kelmo, nusileidęs vidutinis margasis genys. Jis, matyt, pamatė gardų kąsnelį ir nutūpęs bandė juo pasisotinti. Keli kirčiai į kąsnelį ir genys dairosi. Vėl kirčiai ir vėl apsidairo. Kodėl? Ar raibas paukštelis žvalgosi kito kąsnelio ar, tiesiog, bijo, kad kas iš jo rasto skanėsto nenugvelbtų? Ir matau, čia pat nusileidžia senolio ąžuolo užaugintų gilių suviliotas kėkštas. Tik... Jis išgąsdina genį, kuris nepatenkintas kėkšto draugija pasipučia, išskleidžia sparnus ir puola nieko blogo nelinkintį kėkštą. Šis nieko nelaukia: pašoka iš vietos, paskubomis nutveria ant žemės gulinčią gilę ir neša kudašių tolyn.
Dar nebuvau tokio vaizdo mačiusi. Ir gražu, ir įdomu, ir dar kartą įsitikinau, kad kiekvienas kovoja už save...

Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 921

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai