Peržiūrėta 1728

Kaip Brazilijoje Oncės ieškojau

Šie metai paskelbti tarmių metais. Dažnas žemaitis, išgirdęs anekdotinius mano pasakojimus, kad džiunglėse gyvena labai gražios Oncelės, tikrai suklustų, o pažįstamas aukštaitis nuo Dusetų prisimintų kaimyną Antaną, visų vadinamą Unce, ir turbūt pagalvotų, iš kur jų ten, toj Brazilijoj, galėjo atsirasti!? Ir vienas, ir kitas, negavę doro paaiškinimo, jei kuoktelėjusiu manęs ir nepavadintų, tai, be jokių abejonių, taip pamintytų. Bet kad Brazilijoje once (onca) vadinama didžiausia Amerikos laukinė katė jaguaras – tikrai ne mano kaltė. Beje, lotyniškai jaguaro vardas taip pat panašiai rašomas – Panthera onca.

Pamatyti labai nesitikėjau

Kai liepos antroje pusėje susiruošėm į pietryčių Braziliją – Mato Groso (Mato Grosso) valstiją, neturėjau nė mažiausių iliuzijų išvysti jaguarą Pantanalyje, didžiausioje pasaulio šlapynėje, užimančio apie 190 tūkst. km². Man didžiosios katės ir anksčiau nelabai noriai rodydavosi, tad reklaminiuose bukletukuose perskaitęs „geriausia vieta pasaulyje pamatyti jaguarus“, mintyse visada pridėdavau – tik ne man...

Brazilijos paukščių rojuje

Po kelių turiningų dienų puikiajame Rio de Žaneire, pasimėgavę Atlanto bangomis garsiame Kopakabanos (Copacabana) paplūdimy, po kelių perskridimų ir visą dieną trukusio kratymosi poprasčiu ir vieninteliu per Pantanalį vingiuojančiu dulkėtu keliu, vietinių vadinamu Estrada Transpantaneira, pervažiavę daugiau nei 110 medinių tiltų, kurių keletas buvo tokios būklės, kad vairuotojas saugumo sumetimais prašydavo išlipti ir pėstiems juos pereiti, naktį atvykstame į Porto Žofrė (Pôrto Jofre) pousadą (užeigos namus) – „garsiausią vietą Amerikoje jaguarams stebėti“. Išvargę po kelionės džiaugiamės pagaliau galėdami padėti galvas ant minkštos pagalvės ir kaipmat užmiegame.

Ketvirtą ryto iš lovų išverčia siaubingas triukšmas – atrodo, visą kalakutų fermą kažkas šalia paleido... Idiotai – pagalvoju – taip anksti tuos paukščius išleido. (Esu girdėjęs, kad fazendose vietiniai laiko daugybę naminių paukščių.) „Kelkis, – nepatenkinta sako žmona Vilma, – čia tokie kaip tu (suprask – paukščiautojai) seniai galvas užvertę pro žiūronus į rėksnius žiūri, mane jau nuo trečios jie prižadino.“

Praveriu duris vos pramerktomis, dar nuo miego aplipusiomis akimis ir pirma mintis, šovusi galvon, – aš čia dar tikrai sugrįšiu. Visiškai neperdedu. Žodžiais nenusakomas paukščių margumas, gausumas – kaip įbestas sustingstu tarpdury išvydęs jų spalvų ir dydžių įvairovę, išgirdęs balsų kakofoniją. Nieko panašaus anksčiau patirti neteko. Pasakyti – aros, tukanai, tukanetai, papūgos, trupialai – vadinasi, nieko nepasakyti... Tikras Brazilijos paukščių rojaus sodas čia pat, tiesiai prieš akis, tarsi žiūrėtum kokį „koncentruotą“ mokomąjį dokumentinį filmą apie Brazilijos gamtą.

O tas „bjauriąsias“ triukšmadares būtina paminėti – jos to tikrai nusipelnė. Tai kiek kalakutus primenančios čakinės čačalakos. Laikrodžio galėjau ir neturėti: 3:44 ryto – ir maestro Gamta su nepranokstamomis solistėmis čačalakomis (beje, pavadinimas tiksliai apibūdina jų „giesmę“) pradeda aušros koncerto pirmąją dalį...

Kur vanduo – ten ir gyvybė

Mūsų nakvynės namai ant Kujabos (Cuiaba) upės kranto, kurio mažame uostelyje stovi ir turistų laukia, atrodo, niekada nemiegantys, nepavargstantys ramūs ir paslaugūs gidai – motorinių valčių vairuotojai, upių upelių žinovai, jaguarų pėdsekiai ir taip toliau... Pirmą rytą mūsų išlydėti atvyksta pats pousados šeimininkas. Paspaudžia ranką, palinki sėkmės, nes, anot jo, mus turėtų būti visiškai apleidusi sėkmė, jeigu nepamatytumėte jaguaro... Puikus nuteikimas!

Taigi ryte po skanių labai ankstyvų pusryčių sėdame į valtį ir plaukiame geriausiais, lygiausiais džiunglių keliais – upėmis ir upeliais. Kur vanduo – ten ir gyvybė: gausu garnių, kormoranų, tulžių penkios rūšys, sparnus besidžiovinantys žalčiakakliai. Aukščiau šakose tupi plėšrieji, daugiausia vanagai, pesliai, dažni nedideli žuvimi mintantys suopiai žuvininkai. Didžiuliame medyje lizdą susisukęs Pantanalio simboliu laikomas žabiru – įspūdingo dydžio gandrinių šeimos paukštis. Smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse po vieną ar didelėmis grupėmis gulinėja kaimanai – krokodilų giminaičiai. Medžių lajoje gidas parodo ant žalių lapų grobio tykančias iguanas, kurios visiškai neišsiskiria iš aplinkos spalvų.

Po kurio laiko pakrantėje išvystame labai bendruomeniškas didžiąsias, arba brazilines, ūdras. Tikros plaukimo virtuozės puikiais kostiumais – tamsiai pilku blizgančiu kailiu su šviesiai ruda netaisyklingos formos dėme pasmakrėje. Mūsų nuotaika pakili: stebėti šiuos gyvūnus ne tik vandenyje, bet ir krante – nemaža sėkmė. Matėme ūdras ir kitomis dienomis, tačiau jau tik vandenyje. Kartais jos pasirodydavo prie pat valties, o panirusios galėdavo lengvai nuplaukti kelis šimtus metrų. Po kurio laiko, žiūrėk, jau vėl vandens paviršiuje priekiniuose plaukmenyse laiko sugautą piraniją ar kitą žuvį, kurių rūšių čia suskaičiuojama daugiau nei du šimtai. Gulėdamos ant nugaros čia pat savo grobį ūdros ir sudoroja.

Uodegos galas – visas dienos jaguaras

Mūsų gidui Vilsonui kalbant su „centriuku“ išgirstu vienintelį suprantamą žodį – „onca“. Šį žodį jis pakartoja dar keletą kartų, mirktelėjęs akį, apsuka valtį – ir du galingi „Yamaha“ varikliai godžiai skrosdami kakavos spalvos vandenį pasileidžia visu greičiu pirmyn. Stengiuosi būti kiek galima ramus, gal kiek ir abejingas, nes pamatyti kažką TOKIO mažai tikiuosi.

Lekiam upių vingiais gana ilgai. Nuo pakrančių pakeliame pulkus garnių, kormoranų. Tik staiga už upės posūkio, priekyje – dvi turistų valtys, visų žvilgsniai nukreipti į vieną tašką krante... Visi įsiaudrinę, raiškiai gestikuliuodami, dalijasi ką tik matyto vaizdo įspūdžiais su šalia sėdinčiais kaimynais.

Žiūrim ir mes. Žiūrim, žiūrim... tačiau nieko nematom. Staiga tankioje lapijoje sekundėlei išvystu margą užpakalinę koją ir tokio pat margumo uodegos galą. Valandėlę čia dairomės: paplaukiam tai į priekį pasroviui, tai prieš srovę, mikliai tai atsistojam, tai vėl sėdam, kraujas galvon suplūsta, bet... mano vieno matytas uodegos galas – tai visas dienos jaguaras (iš ne vilties net surimuoju...).

Dar viena likimo sviesta kačių išdaiga. Tfu – kaip visada, nėra ko stebėtis ir per daug išgyventi – karma tokia... Yra ir be oncių į ką pasidairyti. Tai tokia pirmos dienos kelionės oncelės takais pabaiga. Ryt bus kitas rytas, tuo pačiu laiku prie valties vėl lauks Vilsonas... Mūsų viltis ir nusivylimas.

Pagaliau...

Beje, upių ten daugybė: Pikiri (Piquiri), Tres Irmaos, San Pedrinho, Cahiri, Corixo – visos jos priklauso Paragvajaus upės baseinui. Vienos tęsiasi kelis šimtus kilometrų, kitos ilgesnės ar daug trumpesnės. Visos jos susisiekia intakais, tad mūsų vairininkas per kitas dienas minėtomis upėmis mus plukdydavo, kad tik onceles pamatume, na ir, žinoma, – pasižvalgytume po neįžengiamų džiunglių tankmę, kurioje knibždėte knibžda gyvybės, tvyro patys įvairiausi kvapai ir t. t. Beje, manoma, kad Brazilijoje, apytiksliais skaičiavimais, augalų ir gyvūnų galėtų būti apie keturis milijonus rūšių!

„O Dieve, koks grožis, koks didelis įspūdingas žvėris. Negaliu patikėti!“ – staiga sušunka žmona. Stovime neplačios upės vidury: viename krante tarsi sustingusios iškėlusios galvas kažką įdėmiai stebi kapibaros. Kartais kaip paršiukai sukriuksi – aiškiai siunčia įspėjimo ženklą visai grupei. Kitame krante... tarsi viskam abejingas žygiuoja įspūdingo dydžio jaguaro patinas. Pagaliau...

Pantanalyje gyvena patys didžiausi jaguarai. Čia jie net perpus didesni negu Pietų, Centrinėje ar Šiaurės Amerikoje. Mūsų matytas patinas buvo apie 160 cm ilgio, uodega – gal 70 cm. Patinai gali sverti iki 120 kg. Tai labai stiprūs plėšrūnai, daugiausia mintantys kapibaromis, kaimanais, upių vėžliais ir jų kiaušiniais. Jaguarų grobiu gali tapti ir džiunglių „paršiukai“ pekariai, taip pat tapyrai, elniai. Nevengia šie žvėrys pulti ir naminių galvijų, ypač jauniklių, dėl to fermeriai jų nemėgsta, naikina užnuodyta mėsa, kilpomis ir pan. Beje, per parą ieškodami tinkamo grobio patinai gali nukeliauti iki 30 km.

Oncės medžioklė

Vieną pavakarę tapome jaguaro medžioklės liudytojais. Šukuodamas upės pakrantę nuo nedidelio skardžio jaguaras užuodžia kapibaras. Jų šeimyna su trimis mažais jaunikliukais tyliai, nujausdami pavojų, prisispaudžia prie dumblėto kranto visai prie vandens. Jaguaras, visas išsitempęs, prisiplojęs prie žemės, tankioje lapijoje žingsnis po žingsnio sėlina prie grobio. Šlaito pakraštyje pro tankią žalią žolyną iškiša galvą tiesiai virš kapibarų. Gidas įspėja pasiruošti – tuoj bus oncė šuolis žemyn. Žvėris akimirką uždelsia – ir kapibarų šeimyna sušoka į vandenį bei visa jėga pradeda plaukti prieš srovę.

Kapibaros, didžiausi pasaulio graužikai, yra ne tik geros plaukikės, bet ir iškilus pavojui gali puikiai nardyti. Maži jaunikliai, matyt, to nesugeba, nes bandydami užlipti motinai ant nugaros iš visų jėgų mėgina tolti vandens paviršiumi nuo kranto. Jaguaras dviem šuoliais nusileidžia nuo šlaito, staiga prieš mus liuokteli į vandenį ir žaibiškai vejasi už vos 3–4 metrų nuo jo besimurkdantį ir nuo šeimynos atsiliekantį mažylį. Tą sekundę kapibaros patinas, mūsų akimis, atlieka tikrą žygdarbį – stengdamasis apginti savo vaiką, jis, atrodo, praneria tarp mažylio ir jaguaro, nuplaukia į krantą, vietą, kur ką tik prieš akimirką įšoko į upę jaguaras, ir skardžiu balsu bando nukreipti plėšrūno dėmesį nuo jau beveik prisivyto jauniklio. Oncė akimirką sudvejoja, pradeda į šonus kraipyti galvą ir, visų mūsų netikėtumui, apsisuka bei ima plaukti kranto link, kur jį skardžiu balsu vilioja kapibaros patinas. Šiam to tik ir reikėjo – patinas šoka į vandenį, neria ir iškiša galvą jau už gerų 50 metrų nuo jaguaro. Oncė, nusiyrusi į krantą, nusipurto vandenį ir patraukia toliau pakrante lyg niekur nieko... Nuėjusi 200 metrų apsisuka, priglunda žolėje ir vėl seka akimis, kur kapibarų šeimyna pasitraukė. Išgąsdinti mirtino pavojaus jaunikliai vėl sugrįžta į tą patį krantą – jie dar prasti plaukikai. Na, o mes visi valtyje laukiame šios dramos atomazgos. Tėvai nerizikuoja, jaučia, kad pavojus dar nepraėjęs, leidę kiek pailsėti jaunikliams, vėl šoka į stiprios srovės upę ir sėkmingai ją perplaukę šį kartą išsigelbėja.

***

Šešis kartus rytą vakarą plaukdami matėme šias nuostabias kates. Kartais jos smėlėtoje upės saloje „degindavosi“ vidury dienos, kartais matydavome jas stovinčias ir tykančias upės pakrantėje galimos aukos. Beje, paprastai upės pakrantės nuguldytos, rodos, amžinai miegančiais arba besišildančiais kaimanais. Neretai šalia jų ganosi ir kapibaros, bet jei pakrantės įtartinai tuščios, o dar iš džiunglių glūdumos atsirita amžinai viską pastebinčios makakos klyksmas – žinok, čia greičiausiai medžioja jaguaras – Amerikos džiunglių karalius.

Autoriaus nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 915

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai