Peržiūrėta 2701

Jonas Kazlauskas: „Gamta – atsvara, kontrastas mano kasdieniniam gyvenimui“

Jonas Kazlauskas konkurso „Gintarinis žaltys“ nominacijos „Lietuvos kraštovaizdis“ laureatu tapo neatsitiktinai – jau seniai jis labiausiai domisi kraštovaizdžio fotografija. Pasak fotografo, tikro miestiečio, gimusio, užaugusio, mokslus baigusio ir dirbančio Vilniuje, į gamtos fotografiją jį atvedusios devynios kurapkos.

– Kaip atradote fotografiją? Gal pamenate pirmąją savo nuotrauką?

– Kada tiksliai pradėjau fotografuoti, dabar jau sunku prisiminti, o tuo labiau – kokia buvo pirma nuotrauka. Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, pradėjau nuo rusiškos „Smenos“, po to buvo „FED“, „Liubitel“, „Zenit“ aparatai. Namuose ryškinau juostas, dariau nuotraukas. Išbandžiau ir skaidres, ir spalvotą fotografiją. Viską dariau labai mėgėjiškai. Žavėjausi Lietuvos fotografų darbais „Nemuno“ žurnale, kartais nusipirkdavau čekų fotožurnalų, kurių buvo galima rasti spaudos kioskuose. Gaila, kad tuo laikotarpiu niekas nepastūmėjo daugiau domėtis fotografija ir susidomėjimas užgeso.

Gal prieš šešerius metus su skaitmenine „muiline“ bandžiau fotografuoti gamtos ir kelionių vaizdus, bet labai nusivyliau kokybe. Pradėjau domėtis fototechnika, įsigijau savo pirmąjį veidrodinį aparatą ir taip vėl įklimpau į fotografiją. Fotografavau viską. Atsiradus internetinėms fotografijų svetainėms pradėjau jose dalyvauti, klausiausi kritikos ir supratau, kad reikia mokytis fotografijos. Padėjo universiteto kurso draugas fotografas, parodė, į kurią pusę eiti. Dabar tam kelyje ir esu. Vis mokausi, domiuosi fotografija ir fotografuoju.

– Kodėl patraukė gamtos fotografija?

– Kažkaip savaime gamtos fotografija labiausiai įtraukė. Dar fotografuodamas rusiškais fotoaparatais išbandžiau makrofotografiją, šiek tiek domėjausi drugiais. Prieš dešimtmetį, kai iš daugiabučio persikėlėme gyventi į atskirą namą, kartu su žmona susidomėjome paukščiais, kurie gyvena aplink. Prisimenu, pirmą labai sniegingą žiemą pamatėme devynias kurapkas, kurios traukė gatve Vilniaus centro pusėn. Juokėmės, kad turbūt eina apsipirkti į prekybos centrą. Tai ir paskatino domėtis gamta, ją fotografuoti.

– Jūsų nuotraukose – peizažai, paukščiai, žvėrys, augalai, vabzdžiai. O ką labiausiai patinka fotografuoti?

– Teisingai pastebėjote – fotografuoju viską. Labiausiai domiuosi kraštovaizdžio fotografija. Pastaruoju metu jai skiriu daugiausia dėmesio. Bet paukščiai, žvėrys taip pat traukia, jaučiu malonumą juos fotografuodamas. Tai daugiau atsitiktinės nuotraukos, nes ieškodamas įdomesnio kraštovaizdžio susiduri ir su paukščiais, ir su žvėrimis, pamatai vertą dėmesio makroobjektą.

Peizažą labiausiai patinka fotografuoti todėl, kad juo gali parodyti momentinį gamtos grožį ir atskleisti savo požiūrį į jį. Gyvūnų fotografijoje viskas daugiau priklauso nuo tavo žinių, kantrybės ir atsitiktinumo. Peizažas, gal ir makrofotografija labiau reikalauja matymo ir kūrybos.

– Daug kas gamtos fotografiją atrado kaip puikų pretekstą pasprukti nuo miesto šurmulio, kai kam – tai net savotiška meditacija. O Jums?

– Kasdieninė mano veikla nėra susijusi su gamta. Esu miestietis, įpratęs gyventi mieste. Gamta yra atsvara, kontrastas mano kasdieniniam gyvenimui. Tai poilsis, laisvalaikis, pažinimas.

– Ar dažnai ištrūkstate į gamtą?

– Deja, ne taip dažnai, kaip norėčiau. Daugiau pavasarį ar vasarą, kai anksti švinta, o vakarai ilgi, mažiau vėlyvą rudenį ar žiemą. Bet kai tik atsiranda laisvesnio laiko, visada bandau išnaudoti jį fotografuodamas gamtoje.

– Ar be gamtos fotografijos dar turite kokių pomėgių?

– Jau daugiau kaip dešimt metų žiemą traukiu į kalnus paslidinėti, vasarą mėgstu važinėti dviračiu Lietuvoje. Bet pastaraisiais metais visą laisvesnį laiką skiriu fotografijai.

– Ar profesinės žinios praverčia fotografuojant?

– Pagal išsilavinimą esu inžinierius ekonomistas. Po universiteto dirbau programuotoju. Paskutinius keturiolika metų dirbu vienoje tarptautinėje kompanijoje, gaminančioje įvairią kompiuterinę įrangą. Taigi visą laiką – prie kompiuterių. Manau, tai padeda lengviau perprasti skaitmeninę fotografiją, kompiuterinį nuotraukų apdorojimą.

– Pastaruoju metu vis daugiau diskutuojama apie meninę ir dokumentinę, reportažinę gamtos fotografiją. Kuriai grupei priskirtumėte savo fotografijas?

– Nenorėčiau priešpriešinti meninės ir dokumentinės fotografijos. Jei fotografuoji norėdamas nuotraukos kaip fakto įrodymo ar straipsnio iliustracijos, tai jos paskirtis, aišku, dokumentinė, ir tai kelia savus reikalavimus. Tokia nuotrauka turi vaizduoti įvykį ar objektą labai tiksliai, joje neturėtų prasiveržti fotografo emocijos ar savitas matymas. Ir tai turbūt labai svarbu fiksuojant gamtą.

Prisimenu, kaip Jonas Augustauskas pasakojo turėjęs vargo teisingai pavaizduoti raudonpilvės kūmutės spalvas, nes gyvenančių skirtingose vietovėse šių varliagyvių spalvos skiriasi. Bet jei pasitelkęs savo kūrybinius sugebėjimus, kompoziciją, derindamas spalvas ir naudodamas tinkamą techniką gauni nuotrauką, kuri perteikia tavo individualų matymą ir žiūrovui sukelia tam tikras emocijas, tai, manau, tokia nuotrauka jau pretenduoja į meninę. Neturiu jokio meninio išsilavinimo ir nedrįsčiau savo nuotraukų vertinti kaip meninių, tegul apie jas sprendžia žiūrovas.

– Žvelgiant į Jūsų darbus, publikuojamus svetainėje „Naturephoto.lt“, ir skaitant Jūsų komentarus, susidaro įspūdis, kad esate labai savikritiškas. Kokius reikalavimus keliate savo fotografijoms? Ar daug su jomis dirbate?

– Save vertinu labai kritiškai, manau, kad dar neturiu nė vienos nuotraukos, kurią galėčiau be išlygų įvardyti kaip gerą. Vis galvoju, kad per mažai fotografuoju, per mažai turiu įgūdžių tinkamai sukomponuoti ir apdoroti nuotrauką. Tai mane skatina siekti daugiau. Sunku įvertinti, ar daug dirbu su fotografija. Dažniausiai, suradęs vietą ar objektą, kurį noriu fotografuoti, važiuoju ten kelis kartus, įsivaizduoju, kokio rezultato norėčiau, bet galiausiai viskas priklauso nuo šviesos ir sėkmės. O apdorodamas nuotraukas paprastai kompiuteriu atlieku keletą standartinių operacijų. Tai neužima labai daug laiko.

– Ar yra fotografas, kurį galėtumėte pavadinti autoritetu?

– Iš Lietuvos fotografų Algimantas Kunčius, Vitalijus Butyrinas, labai patiko neseniai matyta Stanislovo Žvirgždo peizažų paroda.

Iš kitų šalių – tai be išimties klasika – Anselio Adamso (Ansel Adams) peizažai. Iš dirbančių skaitmenine technika patinka Alainas Briotas (Alain Briot) – prancūzas, peizažo fotografas, gyvenantis JAV, patiko jo požiūris į fotografiją, darbo organizavimas.

– Ką manote apie popierines fotografijas vis dažniau pakeičiančius skaitmeninius albumus?

– Skaitmeniniai albumai tikrai neatsveria spausdintos nuotraukos. Dažnai monitoriaus ekrane nelabai įdomi nuotrauka atspausdinta atrodo visai kitaip. Ypač jei tai didesnis formatas, kai išryškėja net ir smulkios detalės. Aišku, šiais laikais neverta spausdintis visko, ką turi kompiuteryje, bet geriausius savo darbus tikrai verta perkelti ant popieriaus.

– Kokiu metų laiku labiausiai patinka fotografuoti?

– Visi metų laikai yra geri fotografijai, kiekvienas turi savo išskirtinumą. Man iš tikrųjų svarbiau ne metų laikas, bet gera šviesa, t. y. šviesa, kuriai esant pamatai fotografuojamą objektą kitaip. Gal tai išryškėjusios medžių spalvos rudenį ar pavasarį žydinčios pievos, pusnys žiemą, metančios gražius šešėlius, ar vasaros pabaigos saulėlydžio dangus.

– O ką manote apie fotografijų konkursus? Ar tokie renginiai reikalingi ir naudingi fotografams?

– Fotografijų konkursai yra reikalingi. Visada įdomu pasižiūrėti nugalėtojų darbus ir suprasti, kodėl tas ar kitas darbas buvo nominuotas, kokios tendencijos vyrauja. Akivaizdu, kad dalyvavimas konkursuose skatina tobulėti. Tikrai verta dalyvauti ir nebūtinai dėl to, kad laimėtum, o dėl to, kad pasitikrintum save. Nors ir rezultatų neverta sureikšminti, nes vertinimai priklauso nuo konkurso komisijos atrankos kriterijų, bendros koncepcijos, į kurią gali paprasčiausiai nepataikyti.

– Gal fotografuodamas esate patyręs įdomių ar juokingų nutikimų?

– Pasitaiko nutikimų, kuriuos prisiminęs negaliu nesijuokti. Prieš ketverius metus anksti ryte važiavau į pievas netoli nuo namų tikėdamasis padaryti keletą makrofotografijų. Sustabdęs mašiną pamačiau pievoje stirniną, pamažu tolstantį nuo manęs. Žiūrėjau, kol jis pasislėpė už kalvos. Susirinkau savo įrangą, pasiruošiau antrą fotoaparatą su teleobjektyvu ir patraukiau ta pačia kryptimi. Perėjęs kalvą pamačiau žemiau prie upelio tą patį stirniną, skabantį jaunus ūglius nuo medžio. Palikau visą įrangą, kur sustojau, ir nuslinkau prie artimiausio krūmelio pasislėpti. Pasisekė, nes saulė švietė man iš už nugaros, o vėjelis nuo upelio pūtė į veidą. Maniau, padarysiu porą kadrų ir stirninas pabėgs. Pradėjau fotografuoti, stirninas sukluso ir ėmė pamažu slinkti manęs link. Aš fotografuoju, o jis vis artėja ir baubia. Aparato vaizdo ieškiklyje matau: ragai aštrūs, stirninas artėja, baubia ir bėgti niekur nesiruošia. Kai liko gal dešimt metrų, mano nervai neišlaikė: atsistojau visu ūgiu ir toliau fotografuoju, o jis vis tiek eina. Tik tada, kai pradėjau mojuoti rankomis, jis apsisuko ir nuskuodė baubdamas ir aiškiai rodydamas savo nepasitenkinimą. Vėliau gamtininkas Jonas Barzdėnas paaiškino, kad tai visai normalus stirnino elgesys – jis bandė išsiaiškinti, kas per „krūmas“ jį fotografuoja. Jei dabar taip būtų, jau nebešokčiau stirnino gąsdinti. Šiais metais panašiai atsitiko su lape, tik aš jau išlaukiau iki paskutinio momento.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai