Peržiūrėta 2770

Jonas Bilinskas: „Gimiau ir augau miške“

Konkursas „Gintarinis žaltys“, draugėn subūręs kone šimtą Lietuvos laukinės gamtos fotografų, baigėsi. Prizai ir diplomai išdalyti, o jo laureatai ir dalyviai, apsiginklavę fotoaparatais, kameromis ir begaline kantrybe, vėl pasklido po Lietuvos miškus, neišbrendamus kemsynus, vėjų košiamus laukus. Be sėkmingos jų fotomedžioklės daugelis mūsų taip ir nesužinotume gausybės laukinės gamtos paslapčių, neregėtume neįkainojamų jos lobių. Vieną konkurso laureatų – fotografą, operatorių, nuo vaikystės iš rankų nepaleidžiantį fotoaparato druskininkietį Joną Bilinską nutarėme minutei sustabdyti ir paprašėme praskleisti gamtos fotografo kasdienybės širmą.


– Konkursui „Gintarinis žaltys 2010“ pateikėte nemažai nuotraukų. Trys iš jų publikuojamos albume „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2010“. Kas paskatino dalyvauti pirmajame Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse?

– Pasitariau su draugais (Ričardu Pamarnacku ir Renatu Jakaičiu), jie taip pat žadėjo dalyvauti, tai nutariau pabandyti ir aš. Esu užsiregistravęs gal trijuose fotoforumuose ir matau, kad mano nuotraukos dar ne pačios prasčiausios.

– Jūsų darbas „Miręs miškas“ pripažintas geriausia nominacijos „Žmogus ir gamta“ fotografija. Gaisras – viena skaudžiausių rykščių gamtai. Kaip Jums pavyko taip subtiliai atskleisti tokią opią žmogaus ir gamtos ryšio problemą?

– Ši nuotrauka pagal mano klasifikaciją yra momentinė. Kitaip tariant, reikia atsidurti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Su šeimyna keliavome iš Nidos. Matau – gražus saulėlydis ir reikėtų susiieškoti atviresnį kalniuką. Kaip tik privažiavome gaisravietę, pabandžiau padaryti kelis kadrus be miško – kažko trūksta. Tada saulėlydį pro mišką – jau lyg geriau. Tada įsijungiau blykstę ir išėjo „Miręs miškas“. Tik forume nuotrauką buvau pavadinęs „Miško saulėlydis“, bet kai siunčiau į konkursą, šį pavadinimą buvau pamiršęs, o laikas spaudė, nebuvo kada ieškoti.

– Gamtos fotografu gali būti toli gražu ne kiekvienas. Kodėl?

– Gimiau ir augau miške, fotografuoti pradėjau nuo 10 metų, kai perėjau į 5 klasę ir tėvas nupirko fotoaparatą „Smena“. Buvau krapštukas, „Smenai“ sugebėjau padaryti žiedus makrofotografijai. Po tarnybos armijoje nusipirkau „Zenitą“, teleobjektyvą susikonstravau iš seno kopijavimo aparato. Tik po ilgo laukimo nusipirkau fotošautuvą, tais laikais tokias prekes reikėdavo užsisakyti ir turėti kantrybės laukti.

Gamtos fotografui labiausiai reikalinga kantrybė, be jos tik momentinės nuotraukos pavyksta. Turint pakankamai kantrybės, dar reikia labai daug žinių apie gamtą, reikia išmanyti kiekvieno gyvio gyvenimo būdą, elgesį ir daug kitų savybių. Visa tai išmokti gali tik stebėdamas gamtą, na, kai ką, suprantama, reikia ir paskaityti.

– Kaip gimė unikalus kurtinių tuoktuvių kadras „Haremas“?

– Štai iki šio kadro jau reikia užaugti ir žiniomis, ir kantrybe. Buvo gandų, kad tame miške gyvena kurtiniai, bet kiek grybavau ar uogavau – nemačiau. Vienas specialistas miškuose vykdė kurtinių paieškas, tai jis man ir draugui parodė, kaip atrodo kurtinių išmatos ir kiti kurtinių veiklos požymiai. Apie dvi savaites šukavome miškus, ieškojome veiklos požymių. Suradę statėme žvalgybines slėptuves, jose nakvodavome, klausydavome, stebėdavome. Taip suradome tuokvietę. Tuokvietėje pastačiau filmavimo slėptuvę ir ten nakvodavau, nes patinukai į tuokvietę atskrenda iš vakaro, todėl palapinėje jau turi būti iki 18 valandos. Ryte, dar patamsiu, apie 5 valandą (balandžio viduryje), patinukai nusileidžia nuo medžių ir pradeda teksėti. Fotografuoti gali, kai pateka saulė, apie kokią 7 valandą. Ši nuotrauka daryta dar prietemoje, pusę septintos ryto, todėl išlaikymas 1/15, o jautrumas ISO 1600.

– Kuri fotografija Jums pati brangiausia? Gal mūsų šalyje retieji bitininkai ar kilnieji ereliai, kurių išskirtinių kadrų autorius esate?

– Brangiausia vis dėlto „Haremas“, nes čia daugiausia darbo įdėta. Be to, ji gana reta, nes 5 patelės vienoje tuokvietėje – tai irgi retenybė, ir pats išsidėstymas kadre unikalus. Bitininkų ir kilniųjų erelių nuotraukos unikalios tik dėl to, kad šie paukščiai neseniai pasirodė Lietuvos padangėje, bet juos nufotografuoti daug lengviau nei kurtinius.

– Neretai fotoobjektyvą keičiate į filmavimo kamerą. Dokumentinis filmas „Erelių žemė“, sukurtas drauge su Eugenijumi Drobeliu, pripažintas geriausiu 2004-ųjų filmu apie gamtą Lietuvoje. Kas sudėtingiau – fotografuoti ar filmuoti gamtą?

– Net nežinau, ko manyje daugiau – operatoriaus ar gamtos fotografo. Mano slėptuvėje ant to paties stovo sumontuota ir kamera, ir fotoaparatas, abu „žiūri“ į vieną tašką. Mikrofonas paprastai nuneštas kokius 10 metrų nuo palapinės, taigi galiu vienu metu ir filmuoti, ir fotografuoti. Gamtoje daug sunkiau yra filmuoti. Gerą kadrą gali „pagauti“ ir eidamas, ir tam užtenka sekundės, o štai filmuoti gali tik nuo stovo, siužetas turi trukti ne mažiau kaip 5 sekundes. Kadangi įrašomas ir garsas, tai dar turi atsižvelgti ir į pašalinius garsus, vėją.

Apskritai tai vienus gamtos momentus yra geriau filmuoti, kiti gražiau atrodo nuotraukose. Pavyzdžiui, kurtinių, tetervinų tuoktuvės ar peštynės, gervių šokiai, jūrinių erelių meilės žaidimai, gaidukų peštynės efektingi tik nufilmuoti, o smulkiųjų paukščių gyvenimo momentai gražiau atrodo nuotraukose. Smulkieji sparnuočiai tokie judrūs, kad jų nespėji „gaudyti“ kamera, net jei ir suspėtum nufilmuoti, tai greitai pavargtų akys tokius judrius vaizdus bežiūrint.

Filmuoti pradėjau taip pat gana seniai, gal nuo 1978 metų. Turėjau 8 mm „Kvarcą“. Nufilmuotas juostas pats ir ryškindavau, ir klijuodavau. Darbe turėjau neblogą fotolaboratoriją įsirengęs. Atgimimo metais apie 6 metus dirbau Druskininkų televizijoje, ir filmavau, ir montavau. Pasitaupęs nusipirkau ir savo videokamerą. Daugiausia filmavau savo augančius vaikus ir gamtą.

Kai Eugenijus Drobelis pasiūlė kurti „Erelių žemę“, filmavome laisvu laiku apie dvejus metus. Žodžio „filmavome“ nereikia suprasti paraidžiui, nes kartu dalyvavome talkose, kėlėme jūriniams ereliams lizdus, inkilus ir daug kitų darbų dirbome. Prifilmuota buvo apie 15 valandų medžiagos. Atrinkome, sumontavome filmą pasitardami ir vis trumpindami gal per mėnesį. Rudenį Eugenijus pateikė filmą P. Abukevičiaus konkursui, taip ir gavome premiją.

– Vien fotoaparato ar filmavimo kameros gyvūnams įamžinti neužtenka. Kokios priemonės dar būtinos?

– Paukščius ar žvėris fotografuoti galima ir judant, ne veltui tai neretai fotomedžiokle vadinama, o filmuoti galima beveik tik iš slėptuvių. Geriausia, kai slėptuvė pastovi ilgiau ir gyvūnai prie jos pripranta. Todėl reikėtų turėti kelias slėptuves. Mano mama buvo siuvėja, tad siūti išmokau ir aš. Tarybiniais laikais, kai turistinio inventoriaus ir drabužių nelabai galėdavai nusipirkti, miegmaišius, kuprines, striukes, palapines siuvausi pats. Dabar kinai tiek visko prigamina, kad tiesiog gaila gaišti laiką ir kažką siūti. O štai paukščiams filmuoti palapinių į Lietuvą nelabai atveža, todėl sau ir draugams žiemą kartais siuvu. Netgi tokie palapinių modeliai, kuriuos siūlo užsienio pardavėjai, man nelabai patinka, nes objektyvui iškišti angos apvalios, o mano ir kamera, ir fotoaparatas kartu. Kadangi dauguma filmuojamų gyvių juda žeme, tai jiems nufilmuoti reikia plačių horizontalių angų. Šiuo metu turiu 5 palapines ir pavasarį jos visos dažniausiai kur nors stovi.

Kai kuriems baikštiems paukščiams filmuoti naudoju kamerą su nuotoliniu valdymu. Kamerą prisuku prie medžio ar ant stovo, uždengiu specialiai pasiūtu apdangalu, užmaskuoju vietiniais augalais, nutiesiu 100 metrų kabelį, pastatau maskuojamąją slėptuvę. Iš slėptuvės per žiūronus stebiu, kas vyksta prie kameros. Jeigu reikia, galiu kamerą įjungti, sukinėti visomis kryptimis, priartinti vaizdą, atitolinti, mažame ekranėlyje matau tai, ką „mato“ kamera. Į mažą nejudantį žolių ar šakų gumulą, tai yra mano užmaskuotą kamerą, paukščiai dažniausiai nekreipia dėmesio. Turiu ir mažą hermetinę kamerą, kurią galima nardinti po vandeniu. Planuoju nufilmuoti tulžį, kaip jis po vandeniu gaudo žuveles.

– Esate padaręs ne vieną fotografiją tokių retų Lietuvoje paukščių kaip žalvarniai ir kurtiniai. Išduokite paslaptį, kaip sukurti tokių kadrų. Vien sėkmės tam turbūt nepakanka. Kokių gudrybių ar žinių tam reikia?

– Paslapčių čia nėra. Visą sėkmę lemia tik žinios ir kantrybė. Žinios turbūt ir yra ta sėkmė arba gudrybė, nes kantrybės turi nemažai fotografų. Esu surinkęs ir perskaitęs nemažai knygų apie gamtą ir paukš­čius. Tarybiniais laikais į Lietuvą tokių knygų nelabai veždavo, tai dažniausiai apsipirkti važiuodavau į Gardiną. Daug įvairių gamtos paslapčių sužinojau bendraudamas su Eugenijumi Drobeliu, su kuriuo susipažinau apie 1975 metus. Per šį laiką išvaikščiojome daugumą Lietuvos miškų ir pelkių. Laikui bėgant kaupiasi ir patyrimas, darai mažiau klaidų.

– Pagal išsilavinimą esate inžinierius. Ar praverčia profesinės žinios ir patirtis per objektyvą stebint gamtą?

– Esu radiotechnikas. Ši profesija padeda konstruoti įvairius priedus, palengvinančius darbą. Juostiniam fotoaparatui „Zenit“ buvau sukonstravęs užrakto paleidimo ir nuotolinio fotografavimo įrenginį. Pasigaminau galingas nuotolines blykstes. Dabartinei filmavimo kamerai sukonstravau nuotolinio valdymo įrenginį, galintį valdyti visas kameros funkcijas, pasirūpinau galimybe prijungti mažą nuotolinę hermetinę povandeninę kamerą ir dar begale mažų smulkmenų.

– Koks įdomiausias įvykis, nutikęs filmuojant ar fotografuojant gyvūnus?

– Rudenį su draugu nuvažiavome į Novaraistį, sumontavome ir užmaskavome palapines, laukiame atskrendančių gervių. Tarp mūsų palapinių koks 100 metrų. Vakare kelios atskrido, bet dauguma apsistojo toliau nuo palapinių. Sutemo, aplink retkarčiais sugirgsi gervės, tyluma. Gervės suklega ir nuskrenda. Iš to suprantu, kad artinasi kažkoks gyvūnas. Tada stoja ilga tyla ir netoli girdžiu kažkokį ploną pratisą kauksmą. Pirma mintis, kad kažkas su garsiakalbiu ir įrašu į raistą atėjo vilkų paerzinti. Prie pirmojo balso prisijungia antras, jau galingas, po to – trečias, ketvirtas... Jaučiu, kad keturi vilkai pusračiu kaukia prie pat palapinės. Plaukai ant nugaros ir galvos pasistoja piestu, ranka susiranda peilį, su kuriuo pjoviau nendres palapinei maskuoti. Apsiraminęs patamsyje pradedu ieškoti kameros, kad bent jau tuos garsus įrašyčiau. Bet kol ją iš kuprinės iškrapštau ir įjungiu, vilkai užkaukia jau toliau. Taip visą naktį iki aušros jie už kokio kilometro ir kaukė, tik, gaila, garsas įrašui jau netiko...


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai