Peržiūrėta 3689

Jonas Barzdėnas: fotografuoti laukinėje gamtoje niekada nebuvo paprasta

Konkurso „Gintarinis žaltys 2012“ laureatas Jonas Barzdėnas su fotoaparatu nesiskiria jau keturiasdešimt metų. Jo nuotraukomis iliustruojami gamtiniai žurnalai, knygos. Fotografo darbai apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir viešėjo Čikagoje, Lenkijoje, Slovėnijoje. Praeityje vyras su fotoaparatu mėgo pasižvalgyti po laukinės gamtos kraštus: Kareliją, Altajaus kalnus, Karakumų dykumą, Laplandiją, tačiau pastaruoju metu visiškai atsidavęs Lietuvos gamtai.

Tik gamtą ir tematau

J. Barzdėnas gimė ir užaugo tikrame gamtos prieglobstyje – ežeringos ir miškingos Rytų Aukštaitijos vienkiemyje, po miškininkystės studijų ir tarnybos armijoje grįžo į gimtąjį kraštą. Dirbdamas Labanoro girioje (antroje pagal dydį Lietuvoje) vyras neįsivaizduoja savęs fotografuojančio žmones. „Visą laiką gamta man buvo artima. Va ir dabar aplinkui vien miškas. Per dieną į girininkiją koks vienas žmogus teužeina, na, dar du eiguliai. Visą dieną tik gamtą ir tematau“, – kviesdamas įsitaisyti prie savo darbo stalo Antaliedės girininkijoje santūriai šypsosi jau 18 metų girininku dirbantis pašnekovas.

Fotografuoti gamtininkas pradėjo nuo 7 klasės. Kiekvieną laisvą minutę lėkdavo į laukus ir miškus stebėti stirnų, lapių, stengdavosi kuo arčiau prisėlinti prie gyvūnų. Tada J. Barzdėnas nė neįtarė, kad fotografija taps svarbia jo gyvenimo dalimi.

Paklaustas, kiek gamtos fotografijoje svarbu fotoįranga, prisipažino niekada nesivaikęs ypač geros fototechnikos: „Vaikystėje paskui stirnas lakstydavau su „Smena 8“, vėliau gal dvidešimt penkerius metus kankinau „Zenitą“. Perversmą atnešė tik skaitmeninė fotografija – fiksuoti vaizdą pasidarė paprasčiau, greičiau, nors fotografuoti laukinėje gamtoje niekada nebuvo paprasta.“

Pasak miškininko, turinčio ir fotokorespondento specialybę, daugiausia lemia ne technika, o buvimo gamtoje laikas: kiek praleidi gamtoje, kiek slėptuvėje, kiek prie žvėrių. Atvažiavęs iš miesto į mišką per išeigines kelioms valandoms stebuklo nepadarysi – reikia pažinti gamtą.

Mūsų gyvūnai baikštūs. Afrikoje iš automobilių 3 ar 10 metrų atstumu gali fotografuoti ramiai gulintį liūtą. Lietuvoje taip nenufotografuosi. „Iki šiol neturime normalios lūšies nuotraukos. Niekas laukinėje gamtoje jos nėra nufotografavęs, nes tai labai baikštūs, atsargūs žvėrys. Vilko taip pat tik kelios pavienės nuotraukos tėra. Mūsų žvėrys yra medžiojami, todėl labai atsargūs“, – tvirtina girininkas, prieš 15 metų medžioklinį šautuvą visam laikui iškeitęs į fotoaparatą.

Labanoro vilkai drąsūs

J. Barzdėnas – vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis Lietuvoje fotoaparatu įamžinęs laukinį, laisvėje gyvenantį vilką. „Tai buvo atsitiktinis kadras. Važiavau keliuku per kurtinių tuokvietės teritoriją, labai iš lėto, atsidaręs langą, aparatą pasidėjęs šalia. Staiga ties kelio susikirtimu su proskyna – vilkas. Už kokių 10–15 žingsnių, visai prie pat. Sustojau, aparatas paruoštas, pakėliau... Pritrūko mažos dalies sekundės, kad normaliai sufokusuočiau – fokusavimas rankinis, aparatas senas. Žodžiu, susukau ir šiek kiek prasukau. Puoliau sukti dar, bet vilkas tų kelių akimirkų neišlaikė ir pabėgo tolėliau. Tada jau fotografavau iš gerokai didesnio atstumo – gal 50 metrų, o būčiau turėjęs vilko portretą“, – neeilinį susitikimą prisimena fotografas.

Tai ne vienintelis pašnekovo susidūrimas su pilkiu. Vilkai Labanoro girioje palyginti drąsūs, kartais elgiasi netgi gana įžūliai, bet į kadrą nepakliūva. Kartą su laisvėje gyvenančiu laukiniu vilku J. Barzdėnas ėjo slėpynių: „Vienas nuo kito laikėmės per 10–15 žingsnių. Aš einu link jo, tas pasitraukia, lyg ir praleidžia mane, paskui užeina už nugaros ir seka mano pėdomis. Aš vėl atsisuku į jį, jis vėl mane praleidžia ir vėl seka iš paskos. Taip žaidėme gal kokias 15 minučių. Vilkas manęs nepuolė, tačiau elgėsi laisvai. Jis buvo visiškai ramus, kad nieko negaliu jam padaryti – nei fotoaparato, nei šautuvo neturiu. Vilkai puikiai supranta – medžiotojas tu ar ne. Galiausiai abu išėjom ant keliuko. Galvoju: nagi velnias čia tas vilkas – jis gali būti pavojingas, ypač vaikams, reikia jį pagąsdint. Puoliau bėgti prie jo. Taigi vilkas – laukinis žvėris, spruks. O jis ne – metėsi į mane. Tada jau man pasidarė neramu – atstumas labai mažas, sustoti negaliu: jeigu aš sustosiu, tai vilkas mane vysis. Apsimetu, kad bėgu į jį, vos ne vietoje mindžikuoju. Liko gal kokie keli žingsniai, tada vilkas pasuko į šalį, bet nepabėgo, o lėtai, ramiai nubindzeno šalin.“

Ilgiau Antaliedės girininkijoje vilkų šeimynos neužsilaiko – per maža teritorija. Pabūna savaitę ir traukia kitur, juk Labanoro giria plati. Pernai per apskaitą girininkijos teritorijoje suskaičiuoti du vilkai. O štai lūšių Labanore nebuvo gal dvidešimt metų. Po ilgos pertraukos jų pėdsakai pastebėti maždaug prieš trejus metus. Praėjusių metų pavasarį girioje buvo aptikta gausybė šių plėšrūnių pėdsakų, tačiau jų pačių regėti girininkui dar neteko.

Paslaptingi nuomininkai

Fotoaparato J. Barzdėnas niekada nepalieka namuose, jis visada greta. Ir kaipgi kitaip, juk čia pat, Antaliedės girininkijos kieme, gali sutikti įvairių girios gyventojų. Čia nuolat gyvena žalčiai, mėgstantys šildytis ant girininkijos pašonėje telkšančio ežero lieptelio, o kol girininkijos pastatas buvo neapšiltintas, koridoriuje naktimis šeimininkaudavo šikšnosparniai. Vieną kitą kartą pastato viduje miškininkas pastebėjo kažkokių ekskrementų. Pradėjo domėtis ir išsiaiškino, kad tai turėtų būti šikšnosparnių darbas, tik niekaip negalėjo suprasti, kaip jie čia patenka. Kartą palaukė, žiūri – vos saulė pradėjo leistis, iškart nuo liepos iš drevės pakilo šikšnosparnis ir pro mažytį, piršto dydžio, plyšelį ties durimis įsispraudė į vidų. Čia jį viliojo ant palangių tupinčios musės – nuolatinis grobis.

Apšiltinus ir sandariai apkalus girininkijos pastatą, paslaptingų nuomininkų nebeliko, tačiau visa jų kolonija įsitaisiusi girininko žmonos Nijolės (taip pat miškininkės) tėvų sodyboje netoli Kretuono ežero. Kadaise namo stogas buvo skiedrinis, vėliau ant skiedrų suklotas šiferis, po jo bangomis ir apsigyveno šikšnosparniai. „Kad turime kaimynų, pastebėjau, kai pasistačiau židinį. Kartą žiūriu – per židinį į kambarį šikšnosparniai landžioja – per kaminą nusileidžia, per židinį išlenda. Turbūt jiems tos musės ant palangių labai rūpi“, – šypsosi girininkas.

Savas tarp paukščių

Savas J. Barzdėnas Labanoro girioje, ypač tarp mažųjų sparnuočių, kurie, rodos, tik ir laukia, kada girininkijos kieme pasirodys miškininkas ir išties delną su saulėgrąžomis. Pasak fotografo, prisikviesti paukštį nutūpti ant rankos nėra labai sudėtinga – tai tik laiko klausimas. Kur kas ilgiau tenka pavargti, kol jis nustoja kreipti dėmesį į fotoaparato veidrodėlio klapsėjimą, nes fotografuojama vos iš 40 centimetrų atstumo.

Gal šešerius ar septynerius metus vyras artimai bendravo su bukučiais. „Tai labai jaukūs paukščiai. Vasarą, būdavo, tik išeini į kiemą – jau ir prisistato. Darbuojasi, o jis tupi greta ir galvą pakreipęs žiūri, ką darai. Jei ranką bandai tiesti, būtinai tupia ant jos“, – išėjus pasižvalgyti į kiemą tęsia J. Barzdėnas.

Mažųjų paukštelių gyvenimas palyginti trumpas, tad laikui bėgant bukučiai keitėsi. Per tuos metus gal keturi atplasnodavo pabendrauti su miškininku. Šie paukštukai skraido porelėmis – jei vienas narys žuvo, kurį laiką likęs bukutis „našlauja“, paskui atsiranda kitas narys. Naujasis paukštelis žiūri į draugą ir labai greitai pats pripranta lesti iš delno. Žuvus draugui, vėl atsiranda kitas paukštelis, tačiau šį pavasarį Jono bukutis buvo vienas ir rudenį jau nebesugrįžo.

Dabar girininko saulėgrąžų skanauja zylutės. Visas pulkas jų zuja po kiemą. Paukšteliai taip įpratę prie ištiestos vyro rankos, kad gali ir ant tuščio delno atsitūpti. „Kartą užėjo kažkas į girininkiją paklausti kelio, aš tik ranką ištiesiau parodyti, o zylutė kaipmat purpt ant delno ir tupi“, – juokiasi J. Barzdėnas.

Žiemą zylutės tampa dar drąsesnės, iš rankos lesančių atsiranda ir dešimt, ir penkiolika paukštelių. Šaltuoju metų laiku ir kiti mažieji sparnuočiai išdrąsėja, trys, keturios jų rūšys neatsisako miškininko siūlomo skanėsto.

Apsilanko girininkijos kieme ir kitokių sparnuočių. Į dygliuotą šaltalankį dažnai užsuka medšarkės. Šie paukščiai taip įpratę prie žmonių, kad į vaikštančius po kiemą visai nekreipia dėmesio. Na, o driežiukui ar peliukui čia užsukti jau pavojinga – jie kaipmat gali atsidurti ant aštrių šaltalankių spyglių. Kartą fotografas matė medšarkę, besinešančią paukštelį. Vos ne savo dydžio grobį ji bandė įsprausti tarp šakų, bet pastebėjusi ja susidomėjusį vyrą greitai dingo.

Lingei – vištos kiaušinis

Savų paukščių J. Barzdėnas turi ir tarp plėšriųjų sparnuočių – tai mažasis erelis rėksnys. Labanoro girioje jis vietinis paukštis, todėl jo niekada nereikia specialiai vaikytis, ir į girininko automobilį jis nereaguoja. „Važiuodamas netyčia pro šalį stabteliu ir nufotografuoju. Erelis rėksnys nesibaido mašinų ir joms prisiartinus nepakyla, dar kokias tris minutes ramiai patupi ir leidžiasi fotografuojamas. Žinoma, skrendantį įamžinti sunku, nes šis paukštis kyla netikėtai“, – sako vyras.

Visai kitoks jūrinis erelis. Fotografui šis paukštis – tikras perliukas. Visiems paukščių mėgėjams knieti jį „sugauti“ fotoobjektyvu. Šie ereliai – labai atsargūs, tad dėl jų nuotraukos tenka nemažai laiko praleisti slėptuvėje. Jūrinius erelius J. Barzdėnas fotografavo kartu su Mindaugu Survila ir Vytautu Knyva. Turėjo pasidaręs atskirą slėptuvę. Apsikasė duobę žemėmis, uždengė šakomis. Duobės buvo beveik nematyti. Objektyvas beveik sniego lygio, netgi žemiau. Taip įsitaisius fotografuojamas jūrinis erelis nieko nepastebi, tačiau vis tiek fotografui tik vieną kartą pavyko padaryti rimtą šio itin atsargaus paukščio kadrą.

O štai vištvanagis girininką yra kelias valandas pralaikęs slėptuvėje spaudžiant smagiam šaltukui. „Visai netoli girininkijos buvau pasistatęs palapinę. Atskrenda vištvanagis ir tupi ant jauko. Dvi valandas tupi, tris, man ir išeiti jau laikas, aš jau sušalęs. O kaip išeiti? Nesinori pasirodyti paukščiui, juk išsigąs ir paskui nebeatskris. Sėdėdamas palapinėje pradedu rankomis ploti, triukšmauti. Šiaip ne taip nubaidžiau...“ – atvirauja vyras.

Su kai kuriais sparnuočiais J. Barzdėnas išbando ir kitokias gudrybes. Nendrinėms lingėms sumanė pasiūlyti naują jauką – vištos kiaušinių. Pavasarį kiaušiniai – pagrindinis šių paukščių maistas, tad anksčiau ar vėliau lingės susigundo tokiu masalu, tačiau tąsyk kiaušiniautojos, naikinančios kitų paukščių lizdus, teko ilgai laukti. Matyt, sočios, o gal gudrios lingės būta. O kolegoms fotografams naujasis fotomedžioklės būdas iškart patiko, ne vienas juokėsi, kad Vilniuj kiaušinių nebeliko – fotografai visus išpirko nendrinėms lingėms.

Ten, kur gimsta debesys

Tenka J. Barzdėnui po savo gimtąjį kraštą pasižvalgyti ir nuo debesų. Už šį malonumą jis yra dėkingas savo kolegai miškininkui Arūnui Gražiui, kuris retkarčiais paskraidina savąja skraidykle. „Fotografuoti iš skraidyklės nėra paprasta. Pirmą kartą skrendant apima pavojaus jausmas, nori nenori viena ranka laikaisi įsikibęs, kita bandai fotografuoti. Trukdo trosai, sparnai, židinio nuotolio viena ranka jau iš esmės pakeisti negali, turi tenkintis tokiu, kurį iš anksto esi nusistatęs“, – pirmąjį skrydį prisimena girininkas.

Antrąkart skrisdamas vyras sakosi jautęsis laisviau, tačiau daug kadrų vis tiek buvo nevykę. Skraidyklė skrenda 100 kilometrų per valandą greičiu, tad viskas priklauso nuo šviesos: jeigu jos per mažai – nieko nebus. Kad fotografuojamas vaizdas nebūtų panašus į žemėlapį, skrendama pažeme.

Prieš tokį skrydį miškininkai labai atidžiai renkasi orą, tačiau kartais vis tiek koks debesis užslenka, ima ir pavagia tokias brangias fotografuoti tinkamas minutes. Kyla gamtininkai prieš saulėtekį, kad būtų galima užfiksuoti tą akimirką, kai saulė teka. Ryte rūkas būna gražiai užliejęs mišką, visas pelkutes. Svarbu, kad oras būtų ramus, be vėjo, kad rūkas neišsisklaidytų. Rūkas – pagrindinis kraštovaizdžio fotografijos elementas.

Dar J. Barzdėnas labai mėgsta spalvas, ypač tas, kuriomis gamta nusidažo prieš saulei tekant. Tokią akimirką teleobjektyvu fotografuojant prieš saulę, peizažą užlieja natūralus rusvumas arba rausvumas. Taip gimė ir fotografija „Čia gimsta debesys“, ir konkurso laurus pelniusios „Skrajojančios pušys“, ir daugelis kitų girininko darytų kraštovaizdžio nuotraukų.

Jono Barzdėno nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai