Peržiūrėta 2039

Jonas Augustauskas: reikia skubėti įamžinti Lietuvos gamtos vertybes

Biologas Jonas Augustauskas iš įdomių fotografijos darbų žinomas daugeliui gamtos bičiulių. Į septintą dešimtį įžengęs vyras gamtos fotografijos baruose išmynęs platų taką. Jo nuotraukomis iliustruota keliasdešimt įvairių leidinių, o autorinė fotoknyga „Vabzdžių pasaulyje“ šiandien jau tapusi bibliografine retenybe. Konkurse „Gintarinis žaltys 2011“ net dviejose nominacijose – „Gamtos akimirka“ ir „Kiti gyvūnai“ – gamtininko darbai pripažinti geriausiais, dar bene dešimt nuotraukų atrinktos į antrąjį „Lietuvos laukinės gamtos fotografijos“ albumą.

Pavasariais pražūdavo miškuose ir laukuose

Atsakymo, kodėl J. Augustauskas pasirinko gamtininko kelią, reikėtų ieškoti Šiaurės Lietuvoje, kur laukų ir nedidelių miškelių apsuptame vienkiemyje prabėgo jo vaikystė. „Pavasarį, kai baltais kilimais alksnynuose pražysdavo plukės, mama mus vesdavosi pasigrožėti bundančia gamta. Anuomet laukai skambėdavo nuo vieversių čirenimo, pempės, saugodamos savo teritoriją ar jau lizduose perimus kiaušinius, virš galvų sukdavo ratus ir gailiai klykdamos visą kelią lydėdavo mus namo“, – vaikystės takeliais mintimis pasileidžia „Gintarinio žalčio“ laureatas.

Tais laikais, dar neprasidėjus melioracijos vajui, visoje Šiaurės Lietuvoje buvo gausu mažų baltalksnių miškelių, kuriuose tankiai žėlė ievos ir lazdynai, tarp jų augo ir dideli medžiai – drebulės, beržai, uosiai, daug įvairaus amžiaus ąžuolų. Visa Žiemgalės lyguma buvo išvagota į Latviją nutekančių mažyčių neišdžiūstančių upeliukų, kurie pavasarį patvindavo ir užliedavo pievas, jų vandenyse neršdavo lydekos, varlės ir rupūžės, o sekliais pakraščiais braidydavo pempių būriai. Per vasaros karščius, vandeniui nusekus, upeliuose drauge su kitais vaikais Augustauskų Jonukas rankomis gaudydavo vėgėles ir dabar jau labai retus vijūnus. Beveik trys kilometrai kelio iš mokyklos į namus būsimajam gamtininkui užtrukdavo gerą pusdienį. Smalsu būdavo patikrinti varnų ir šarkų gūžtas, suskaičiuoti, kiek mažųjų apuokų lizduose šildo kiaušinius (tada šie paukščiai perėdavo kiekviename laukų apsuptame miškelyje). Pavasariui įsibėgėjant vis daugiau sparnuočių pradėdavo perėti, todėl J. Augustauskas ištisai pražūdavo miškuose ir laukuose.

Išėjo du universitetus

Žinių apie gyvąją gamtą būsimasis biologas sėmėsi ir iš to meto žurnalų, kurių namuose niekada nestigdavo. „Mūsų gamtoje“ ir rusų kalba leidžiamame „Jaunajame gamtininke“, be tada būtinų liaupsių kolūkinei santvarkai ir partiniams veikėjams, būdavo įdomių straipsnių apie Lietuvos ir pasaulio gamtą, jos įvairenybes.

Aštuntoje klasėje smalsiam paaugliui pavyko įsigyti to laiko Lietuvos gamtininkų šventraštį – Tado Ivanausko tritomį „Lietuvos paukščiai“. Tais pačiais metais į rankas pakliuvo ir didelės apimties knyga „25 fotografijos pamokos“. Taip, be gyvosios gamtos ir knygų, jaunojo gamtos bičiulio gyvenime atsirado trečiasis pomėgis – fotografija, kuri vėliau labai pravertė studijuojant ir profesinėje veikloje.

Nors dėl šių pomėgių dažnai kentėdavo mokslai, tačiau tai atkakliam jaunuoliui nesukliudė įstoti studijuoti biologijos į Vilniaus universitetą. Tuo metu Gamtos fakultete dirbo daug labai gerų pedagogų, tikrų dėstomų dalykų profesionalų, išugdžiusių ne vieną gamtininkų kartą, parašiusių ir šiandien aktualius, populiarius vadovėlius, vadovus.

„Man labai pasisekė. Universitete dėstė puikūs mokslininkai: zoologai S. Jankauskas, A. Mačionis, A. Kublickas, A. Levickas, botanikai J. Dagys, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, A. Minkevičius, o mano mokslinis vadovas buvo žinomas plataus akiračio gamtininkas, tuo metu docentas, dabar profesorius Ričardas Kazlauskas. Lankydamas jo paskaitas, dalyvaudamas jo vadovaujamose biologinėse lauko praktikose ir tiesiog bendraudamas su šiuo iškiliu žmogumi išėjau dar vieną universitetą“, – prisipažįsta J. Augustauskas.

Profesorius R. Kazlauskas gerai fotografavo, filmavo, gamtos pažinimo tikslais daug keliavo ir skatino tai daryti jaunuosius gamtininkus. Gamtos fotografas sakosi ilgainiui supratęs, kad tik plačiai pažindamas gyvąją gamtą gali suvokti ekosistemoje vykstančius procesus, o tam bene parankiausias būdas – ekspedicijos po įvairias šalis.

Žiguliais po Centrinę Aziją

Kelionių virusu J. Augustauskas užsikrėtė studijuodamas pirmame kurse. „1968-aisiais iš Azerbaidžano grįžęs ornitologas Leonas Jezerskas pasidalijo įspūdžiais apie Achgiolo ežerą, kuriame žiemoja tūkstančiai įvairių rūšių paukščių. Per žiemos atostogas drauge su dviem kurso draugais nusibastėme prie to ežero, o po pirmojo kurso R. Kazlauskas pakvietė į šiaurinį Uralą rinkti hidrobiologinės medžiagos.

Baigę antrąjį kursą su profesoriumi iškeliavome į Azijos centre Tuvoje stūksančius Sajanų kalnus“, – prisimena pašnekovas. Kasmet kartą ar du J. Augustauskas išvykdavo į įvairius gamtininkams įdomius regionus. Apsilankyta Kaukaze, Karpatuose, Kryme, Sibire, Altajaus kalnuose, Karakumuose, Kyzylkumuose, Mojunkumuose ir kitose Centrinės Azijos dykumose. 1988-aisiais mažu rusišku visureigiu iš Almatos dykumomis ir pusdykumėmis su dviem Kazachstano fotografais biologas pasiekė Kaspijos jūrą ir per Turkmėnistaną bei Uzbekistaną sėkmingai grįžo atgalios. Pakeliui keliose vietose keliauninkams pavyko privažiuoti prie klampių druskožemių apsuptos Aralo jūros.

„Ustiurto plynaukštės skardžiuose, vadinamuose činkais, prie druskingų šaltinių iš gerai užmaskuotų slėptuvių fotografavome ypač atsargius kalnų avinus archarus. Naktimis tykodavome įvairių rūšių šoklių, dienomis fotografuodavome paukščius, žinduolius, vabzdžius, roplius, augalus ir, žinoma, kraštovaizdį“, – šypsosi J. Augustauskas.

Tai ne vienintelė tolima ir nenuspėjama kelionė automobiliu į Centrinę Aziją. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992-aisiais, dviese žiguliais išvažiavo fotografuoti Turkmėnistano gamtos. Su viena JAV knygų leidykla buvo sudaryta preliminari sutartis dėl leidinio apie visus Sovietų Sąjungos roplius. J. Augustausko teigimu, daugiausia išlikusios natūralios gamtos būna tose teritorijose, kuriose mažiausiai lankosi žmonės, o tokios vietovės paprastai yra pasienyje. Iš anksto apsirūpinę leidimais gamtininkai per mėnesį nusibeldė į atkampiausius Turkmėnistano rajonus – piečiausią šalies vietą prie Afganistano sienos Kušką, Kopet Dago kalnus, azijiniams asilams kulanams, archarams, stirnos dydžio gazelėms džeiranams, leopardams ir kitiems retiems gyvūnams saugoti Badchyzo aukštumose įkurtą Badchyzo rezervatą bei Karakumų dykumos rezervatą Repeteką. Tai buvusi viena turiningiausių kelionių, per kurią sukaupta gausi įvairių gyvūnų ir augalų fotokolekcija.

Su griežta pasienio tvarka J. Augustauskui jau teko susidurti kiek anksčiau dalyvaujant Rusijos Tolimųjų Rytų Chabarovsko miesto Biologijos instituto organizuotoje ekspedicijoje prie Chankos ežero. Smėlėtose ežero salose mokslininkai ieškojo plonašarvių vėžlių veisimosi vietų. Dalis 4 tūkst. km² Chankos ežero priklauso Kinijai, tad visus ekspedicijos narius greitaeigiais plokščiadugniais kateriais į salas plukdė Rusijos pasieniečiai. Vėliau tyrėjai persikėlė prie Chasano, kur siaurame trikampyje susiduria Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos sienos. Užpelkėjusiose Japonų jūros pakrantėse, vadinamose limanais, ekspedicijos dalyviai atliko visų aptiktų roplių apskaitą. Tiriamoji kelionė baigėsi Sachalino saloje.

Iliustravo kelias dešimtis leidinių

Iš įvairių kelionių susidarė tūkstančiai gyvosios gamtos, kraštovaizdžių iliustracijų. Ekspedicijų metu sukaupta didžiulė patirtis ir fotoarchyvas J. Augustauskui itin pravertė dirbant „Mokslo“ leidykloje, kuriai jis atidavė beveik dešimt metų.

„Iš pradžių dirbau redaktoriumi, vėliau Gamtos mokslų literatūros redakcijos vedėju. Leidykloje buvo susibūręs išmonės nestokojantis kolektyvas. Kiekviena redakcija stengėsi parengti įdomias, gerai apipavidalintas, išliekamąją vertę turinčias knygas. Tuo metu buvo galima išleisti bet kokią knygą, tik leidyklos vadovybei reikėjo pagrįsti jos vertę ir aktualumą visuomenei“, – sako J. Augustauskas. Leidykloje gamtininkui teko plušėti su kūrybingiausiais to meto botanikais ir zoologais, parašiusiais ir šiandien nepakeičiamus vadovėlius, mokslo populiarinimo leidinius. Vienas ar su bendraautoriais jis iliustravo kelias dešimtis knygų, lietuvių ir anglų kalbomis išleido fotoalbumą su išsamiais aprašais „Vabzdžių pasaulyje“. Šiandien jau tik privačiose ar valstybinėse bibliotekose aptinkamas leidinys apipavidalintas ne tik Lietuvos, bet ir įvairiuose regionuose darytomis vabzdžių nuotraukomis. J. Augustausko fotografijomis iliustruotas drauge su P. Ivinskiu parengtas pažinimo vadovas apie spalvingiausią drugių grupę „Lietuvos dieniniai drugiai“. Per šimtas gamtininko nuotraukų sugulė į 2007 m. išleistos Lietuvos raudonosios knygos puslapius. Prieš metus gamta besidominčius skaitytojus pasiekė leidykloje „Lututė“ išleista dar viena išsami pažintinė autoriaus knyga, šįkart – apie Lietuvos varliagyvius ir roplius („Varliagyviai ir ropliai“, 2012 m.).

Fotografuoja tik gamtą

Fotografuoti J. Augustauskas pradėjo dar besimokydamas universitete ir tik spalvotomis skaidrėmis. „Išryškinęs skaidrių juostą iš karto matai galutinį vaizdą, skaidres patogu archyvuoti. Tais laikais diaprojektoriais skaidres buvo patogu demonstruoti net ir žmonių grupei. Tiesa, sovietinės gamybos skaidrių juostos buvo labai nekokybiškos, nenatūralių spalvų“, – prisimena gamtininkas. Daug geresnės buvo vėliau atsiradusios tuometinės Demokratinės Vokietijos skaidrių juostos. Kokybiškos „Fuji“, „Agfa“ ar „Kodak“ juostos negalinčiam išvažiuoti į užsienį buvo neprieinamos.

Dabartinė skaitmeninė fotografija pigesnė ir patogesnė, tačiau fotografas apgailestauja, kad nemažai žmonių susižavi kompiuteriniu nuotraukų gražinimu: „Kiekvienas gamtą gerai pažįstantis biologas greitai pastebi nenatūralius, tik kompiuteriu sukuriamus gamtoje neegzistuojančių spalvų „meninius“ gamtos pagražinimus. Deja, tokių iliustracijų pasitaiko ir solidžiose knygose. Esu biologas, o fotografija – tik pomėgis, todėl stengiuosi joje atskleisti ir augalą ar gyvūną supančią aplinką. Man svarbu gerai parodyti fotografuojamą objektą, kad jį būtų lengva pažinti.“

J. Augustauskas fotografuoja tik gamtą – žinduolius, paukščius, varliagyvius ir roplius, vabzdžius ir kitus bestuburius, miškus, pelkes ir kitą kraštovaizdį. Kol nevėlu, jis nori užfiksuoti dar išlikusius natūralius gamtos kampelius. Pasak gamtininko, kasmet didėjant kertamų miškų plotui, daugelis paukščių rūšių Lietuvoje jau atsidūrė ties išnykimo riba, o norint pamatyti tikrą seną mišką jau reikia važiuoti į Lenkiją. Vyrui apmaudu, kad Lietuva galbūt yra vienintelė valstybė, kurioje Aplinkos ministerijai medžiotojai diktuoja savo sąlygas: ką, kur, kaip ir kada medžioti, todėl miškuose šūviai aidi dieną ir naktį. Išbaikštintų žvėrių ir paukščių fotografijai mūsų šalyje reikia daug pastangų, todėl nemažai jo kolegų fotografų fiksuoti gyvūnų gyvenimo keliauja į kaimynines šalis.

„Egzotinės fotografijos laureatas Viktoras Dubinskas sako, kad reikia skubėti pamatyti ir įamžinti Afriką. Visiškai jam pritariu ir manau, kad reikia skubėti įamžinti ir Lietuvos gamtos vertybes, kol dar jos visiškai nenusiaubtos“, – susimąstyti apie mūsų gamtą kviečia J. Augustauskas.

Jono Augustausko nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 912

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai