Peržiūrėta 1613

Išleistas naujas žurnalas vaikams apie gamtą „Lututė“ Nr. 96

Pavasaris! Pagaliau sulaukėme pavasario! Sulaukėme... Tačiau tik kalendorinio pavasario... Nes... Ir pirmomis šio metų laiko dienomis, o ir įpusėjus kovui, pavasaris savo linksmybių nerodė: šaltis ir toliau gnaibė žandus, į kiemą išėjus tuoj pat rankas kišdavome į šiltas pirštines, o iš dangaus pradėjus kristi baltutėm snaigėm, vis bandydavome kiekvienas save apgauti, jog tai laikina, nes juk tikėjome, kad dienelė kita ir atkopdama vis šiltesniais spinduliais saulelė „žiemos triūsus pargriaudama“ juoksis, o „putodams sniegs visur į nieką“ pavirs. Tačiau taip nebuvo ir artėjant kovo pabaigai...

O pirmą pavasario mėnesį ruošdama ruošinius žurnalui vaikams apie gamtą „Lututė“, norėjau mažiesiems skaitytojams pateikti daug daug šilumos ir žalio grožio. Tad, kol vis dar kovas buvo baltas ir šaltas, stengiausi pateikti jiems kitokių, tačiau ne mažiau įdomesnių, suprantamų ir intriguojančių, temų. Na, o dabar juk jau niekas nesistebi, kad vaikai skaito tik tai, kas tik jiems įdomu, suprantama ir patenkina jų pažinimo norą, nes... Daugiau informacijos ir paaiškinimų mažyliai norėtų pasiklausti pas tėvelius, bet juk šie yra labai pavargę po dienos darbų, o vakare užimti šeimos rūpesčiais ir nelabai turi laiko bei noro „knaisiotis“ po ir patiems nelabai žinomus gamtos paslapčių labirintus. Dėl to sūnui ar dukrelei pasiūlo kitą dieną pasiklausti savo mokytojo. O šis... Juk pamokų pasiruošimas „suvalgo“ vos ne visą laiką, o dar ataskaitų už pravestas pamokas surašymas, naujų pamokų vedimo metodų kūrimas... O klasėje juk yra ne vienas ir ne du žingeidūs vaikai, tad jei su kiekvienu įdomių temų pagvildenimui užtruktų keliolika ar daugiau minučių, žiū, jau ir sugaišta valanda kita. Tačiau ir mokytojas suranda išeitį ir, nenorėdamas užgesinti „degančios ugnelės“ žinioms įsigyti, pasiūlo reikliems mokinukams pavartyti knygas, žurnalus ir patiems sužinoti bei paruošti pristatymus klasės draugams, už kuriuos geriausias įvertinimas – šypsenėlė ar saulytė – garantuota. Negalima pykti – tai tikrai yra vienas iš geriausių būdų, kad vaikas ilgam įsimintų įgautas žinias, turi daug pats padirbėti.

Tad aš ir stengiuosi mažiesiems gamtos draugams žurnale „Lututė“ padėti – parašyti ir pateikti tai, kas įdomu ir svarbu, tai, ką nesunku įsiminti ir turi žinoti kiekvienas, net ir ne gamtininkas. Tačiau vien to negana. Sukurti pasakojimą ar įdomią užduotėlę laiko man užtenka, bet nufotografuoti daug įdomių ir nepakartojamų gamtos vaizdų ne visada suspėčiau. Tačiau... Kiekvieną kartą ruošdama žurnaliuką apie gamtą visada būnu geros nuotaikos ir šypsausi, nes vos parašau pirmą sakinį, jau žinau, kad leidinukas bus įspūdingai gražus ir spalvotas. O jo puslapiai net ir suaugusį, o ką jau kalbėti apie vaiką, nustebins. Ir prisipažinsiu, kad nuostabaus žurnaliuko apie gamtą ruošimo paslaptis nėra paslaptis. Juk ta paslaptis – esate JŪS, mieli GAMTOS FOTOGRAFAI.Tad ir vėl, pridėjusi ranką prie širdies, tariu AČIŪ Viktorui Dubinskui, Kęstučiui Čepėnui, Romualdui Barauskui, Kęstučiui Krikščiūnui, Jolantai Akmantaitei ir Valdui Augustinui už padovanotas žurnaliukui „Lututė“ nuotraukas.

Džiaugiuosi, kad kaskart JŪS man padedate pasibelsti į vaikų žinių apie gamtą pasaulį. Tačiau pagalvojau, kad JUMS mano pasakytas AČIŪ nėra toks stiprus, kaip... Kartą, vieno susitikimo su vaikais metu, antrokėlis, peržiūrėjęs žurnaliuką „Lututė“ priėjo prie manęs ir tyliai pasakė: „Lina, man tai labai patiko nuotraukos. Taip nufotografuoti nesugebėtų net mano tėtis, kurį aš labai myliu...“

Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 966

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai