Peržiūrėta 1343

Išleistas naujas „Žurnalas apie gamtą“ 2010-3 (39)

Šiame numeryje:

• Mariaus Kavaliausko fotoreportažas „Miškų galiūnas – briedis“. Iliustruotas autoriaus, Romualdo Barausko, Valdo Augustino, Mindaugo Kirstuko, Renato Jakaičio, Kęstučio Čepėno ir Rimanto Nalivaikos nuotraukomis.

• Dariaus Baužio publikacija „2010 metų vabzdys – medinė skydblakė (Palomena prasina)“. Iliustruota autoriaus nuotraukomis.

• Linos Marmaitės-Snitkienės parengta publikacija „Laumžirgis – mažas gamtos stebuklas“. Iliustruota Viliaus Grigaliūno nuotraukomis.

Kas užtars vargšą MĖŠLAVABALĮ?

Šiemet – Tarptautiniai biologinės įvairovės metai. Skamba išties gražiai, įpareigojamai. Tikiu, kad bus prirašyta krūvos popierių, surengtos tarptautinės konferencijos, priimtos svarbios rezoliucijos. Tik ar dėl to kas nors pasikeis? Biologinė įvairovė, kitaip sakant, gyvūnų, grybų ir augalų rūšių gausa, nyksta dėl dviejų priežasčių – natūraliųjų gamtos ir mūsų planetos žemės raidos dėsningumų bei žmogaus veiklos. Nei pirmos, nei antros priežasčių mes negalime nei sustabdyti, nei pakeisti – nebent priėmę, pavyzdžiui, tokią rezoliuciją:

Pašalinti iš Žemės rūšį Homo sapiens, kaip labiausiai planetos gamtai nepalankią, kenkiančią ir ją naikinančią rūšį.

Palikime globaliąsias Žemės ir gamtos raidos problemas spręsti didžiųjų pasaulio šalių vyriausybėms bei įtakingiausioms tarptautinėms organizacijoms ir pasvarstykime, ką kiekvienas iš mūsų savo veiksmais, o tiksliau – vidiniu nusistatymu, galime nuveikti. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad vidutinis statistinis lietuvis, net ir gyvenantis mūrinėje ar gelžbetoninėje dėžutėje ir keliaujantis į darbą nykiomis asfaltuotomis miestų gatvėmis nuosavu automobiliu, myli gamtą. Tai mums būdinga iš prigimties, šį jausmą esame paveldėję iš tėvų, senelių, prosenelių, daugelis esame pirma, antra ar trečia karta nuo žagrės ir dar neužmiršome palyginti netolimos pagoniškos mūsų protėvių dvasios. Vis dėlto retas sąmoningai tą suvokia: trūksta elementaraus mus supančio gamtos pasaulio pažinimo, pačių paprasčiausių gamtonaudos, gamtosaugos žinių, visuomenės susivokimo, kad dėmesys gamtai yra nepalyginamai svarbesnis už kasdieninį mūsų dėmesį zvonkėms, pareigytėms ar kedžiams, galiausiai kaip jauna valstybė neturime tokių tradicijų. Būdami ekonomiškai jaunos ir socialiai trapios šalies piliečiai pirmiausia skiriame dėmesį savo materialinio pasaulio, ateities kūrimui ir nebelieka nei laiko, nei noro bent dalį savęs atiduoti savo aplinkai. Be to, ar kas nors mus to pamoko? Bent jau visuotinėje švietimo sistemoje gamtinis švietimas visai „nusivažiavo“...

Pasvarstykime, kas gi tie subjektai, labiausiai veikiantys biologinę įvairovę mūsų krašte. Visų pirma – tai žemės ūkis. Visame pasaulyje žemdirbystė ir gyvulininkystė yra veiklos, dėl kurių daugiausiai nyksta ir skursta biologinė įvairovė. Paklauskime paprasto mūsų krašto ūkininko, ką jis galvoja apie biologinę įvairovę. Kiškelis ar stirna lauke – derliaus naikintojai – nušaut, bet koks vabalėlis – parazitas, kenkėjas – nupurkšt. Pabandykime pasiūlyti, kaip būtų gamtai gerai, jei tarp laukų driektųsi nedirbamos žemės, krūmų, medžių juostos, nedideli nedirbamos, dirvonuojančios žemės plotai. Ir ką išgirsime? Jo didenybė išmoka. Apie kokius čia paukštelius ar vabalėlius paistai? Bus išmoka už paukštelį, bus paukštelis, nebus – ... Už išmoką ir tėvą motiną...

Persikelkime į miškus. Tai gausiausiai augalų, grybų ir gyvūnų rūšių turinti ekosistema. Sakyčiau, padėtis mūsų šalyje tikrai nebloga. Apie pusę miškų ploto – valstybės. Miškai sertifikuojami, ūkininkaujama pagal darnios miškininkystės principus. Miškuose įsteigta didžioji dauguma Europos mastu saugomų „Natura 2000“ teritorijų, kertinių buveinių, išskirtos apsauginės zonos apie retųjų paukščių lizdus, saugomos Raudonosios knygos sąrašo augalų augavietės. Pagal galiojančius įstatymus ir taisykles biologinės įvairovės apsauga valstybiniuose miškuose pakankamai gera. Tik ar geri įstatymai? Kiek iečių buvo pernai sulaužyta dėl kirtimų sustabdymo paukščių perėjimo metu. Manyčiau, tai nėra pati opiausia problema ir tas „karas“ tik atitraukė dėmesį nuo kur kas svarbesnių klausimų: kaip paveikti miškininkus, kad būtų atsisakyta plynųjų kirtimų, ar nereikėtų peržiūrėti medžių kirtimų amžiaus, kaip išsaugoti vertingiausius brandžius medynus, išlaikyti jų fragmentaciją ir t. t. Na, o kokie reikalai privačiuose miškuose? Gerai, kad didelė dalis smulkių miškų savininkų neskuba galąsti kirvių, tačiau stambiems miško verslininkams atstovaujančios organizacijos viena gerkle šaukia: kompensacijos, išmokos, negauta ekonominė nauda!

Paklausiau čiulbančio paukštelio privačiame miške, nusiskyniau uogelę – savininkas negavo ekonominės naudos, pražydo kur įsauly nuostabaus grožio klumpaitė – o kur kompensacija? Norit, kad neišguitume paukščių ir žvėrių iš savo miško – mokėkite mums išmokas.

Medžioklė ir žvejyba. Žvejai mėgėjai (aišku, jei laikosi galiojančių įstatymų) didelės įtakos žuvų ištekliams nedaro, tačiau žvejai verslininkai žuvims yra paskelbę totalų karą. Jiems antrina brakonieriai, kurių masto niekas neįvardys. Belieka skėstelėti rankomis – sunkmetis, nieko nepadarysi... Medžioklė įstatymiškai pakankamai reglamentuota, be to, suvaržyta Europos Sąjungos direktyvų, tačiau jos turinys priklauso nuo savarankiškų medžioklės būrelių ar klubų veiklos. Medžiotojas turėtų būti gerai gyvūniją pažįstantis, nesavanaudiškai jos gausa besirūpinantis, paukščių ir žvėrių biologiją išmanantis, aukštos moralės ir etikos žmogus. Tokių – vienas, du, trys... Ką, jau visi? O kaip kiti trisdešimt tūkstančių?

Retąsias ir nykstančias augalų, grybų ir gyvūnų rūšis, įtrauktas į Lietuvos raudonosios knygos sąrašą, saugo įstatymas. Gaila, bet neteko girdėti, kad kas nors kokią baudą susimokėtų retą augalėlį nuskynęs. Na, nebent kokį visiems įsipykusį brakonierių, nušovusį lūšį, kur sučiumpa. Ir ko gali iš aplinkos apsaugos inspektorių reikalaut? Nuvažiavo kur į aplinką teršiančią įmonę, surašė protokolą, kišenėn įsidėjo... Oi, atsiprašau, valstybės naudai išieškojo baudą už žalą gamtai.

O čia – šimtai rūšių, jas visas pažint reikia, jų gyvenamąsias vietas žinot, saugot reikia. Formaliai jos saugomos, realiai – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų valios.

Taigi, retąsias rūšis saugome, biologinei įvairovei skursti neleidžiame, ūkininkaujame tausodami gamtą.

Ir vis dėlto kas užtars tą vargšą keleliu ropojantį mėšlavabalį?

Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 921

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai