Peržiūrėta 4504

INKILAI

Prie Kęstučio Linkaus nuotraukos su inkilu dančiasnapiams kilo diskusija. Akivaizdu, kad būstai stambiesiems paukščiams – ne vienam dar nežinoma sritis. Pabandysiu pasidalyti savo patirtimi.

Inkilai varnėnams – visiems puikiai žinomas dalykas, tad tos žinios kartais automatiškai taikomos visiems inkilams. Tačiau varnėnai turi dvi išskirtines savybes:

 

• jie visad užima iškeltus inkilus,

• patys krauna lizdą ir patys išvalo pernykštį lizdą.

Kiti paukščiai taip nesielgia. Jie nevalo lizdų, tad smulkiųjų paukštelių inkilus būtina valyti. Stambieji, pvz., pelėdos, lizdų nekrauna, tad inkile turi būti drožlių arba durpių sluoksnis. Durpės geriau šildo kiaušinius ankstyvą pavasarį, jos, mano supratimu, geriau tiktų antims, dančiasnapiams, kurių jaunikliai išsiritę palieka lizdą. Pelėdoms, kukučiams, žalvarniams geriau drožlės – ilgai augdami inkile jaunikliai ne taip išsiteplios.

Esminis dalykas – keldami inkilą miške, nesitikėkite, kad jis tuoj bus užimtas. Kartais madinga kalbėti apie uoksų ir lizdų plėšriesiems paukščiams trūkumą. Realybė kitokia. Tik kas penktas–dešimtas lizdas ar uoksas realiai būna gyvenamas.

Nuotraukoje inkilas pirmiausiai skirtas uralinėms pelėdoms. Jos gyvena tik Šiaurės ir Rytų Lietuvoje. Tačiau tokie inkilai tinka ir naminėms pelėdoms, sakalams, dančiasnapiams, klykuolėms. Taikantis prie konkrečios paukščių rūšies matmenis galima šiek tiek pakoreguoti. Dančiasnapiams landą galima mažinti, kaip Kęstučio nuotraukoje. Tačiau landa vis tiek turėtų likti bent 18 cm.

Landos skersmuo labai svarbus smulkiesiems paukšteliams, baigiant žalvarniu (6,5 cm). Didesnės landos nuo kiaunių jau nebesaugo, tad jų dydis ne toks svarbus, todėl ir gaminami pusiau atviri, gana universalūs inkilai.

Kas apsigyvens inkile, daugiausiai priklauso nuo iškabinimo vietos.

Uralinės pelėdos mėgsta šlapius juodalksnynus su eglėmis. Medžioja pirmiausia kirtavietėse, tad inkilus kabinti reikėtų netoli didelių šlapių kirtaviečių. Jei inkilus pakabinsime pamiškėse, ypač laukų  miškelių pakraščiuose, yra tikimybė, kad juos užims sakalai. Netoli vandens telkinių ir vandenyje ant kuolų iškelti inkilai tiks dančiasnapiams, klykuolėms. Mano supratimu, būtent inkilų šiems paukščiams labiausiai trūksta. Keliant inkilus klykuolių ir dančiasnapių populiaciją nesunku pagausinti.

Miške iškeltus inkilus kartais užima širšuolai. Tos vapsvos baisios ir tikrai pavojingos gyvybei, tačiau naudingos. Rudenėjant širšuolų šeima išmiršta. Kitiems metams tas inkilas netiks nei paukščiams, nei vabzdžiams. Jį būtina vėlų rudenį išvalyti. Laimei, dažniausiai tą padaro kiaunės, gal meletos ar net vapsvaėdžiai. Širšuolų šeimai susilpnėjus, orams atšalus, jie išplėšia korius su paskutiniais perais.

Inkilai keliami bent į 5 m aukštį. Geriau aukščiau. Jie sunkūs, tad pirmiausia randamas lengvai įlipamas medis, paprastai eglė. Inkilas pririšamas virve ir lankant rankoje tik virvės galą lipama į medį. Traukiama įsitaisius patogiai ir virvę permetus per šaką . Jei yra pagalbininkas, virvės galas numetamas jam. Gerai pavargus, vienam įmanoma įkelti net ir stambius uoksinius 30–40 kg sveriančius inkilus. Ant kuolų vandenyje užtektų kokių 70 cm virš vandens. Jei ežeras didelis arba inkilai rytinėje pakrantėje, kur bangos didesnės – reikėtų kelt kiek aukščiau.

Stambūs inkilai prie medžių kalami vinimis. Keli vinys medžiui neturi jokios įtakos. Nebent medį nupjovęs keiksis medkirtys, atšipinęs pjūklą. Viela visad daro daug daugiau žalos. Ji įauga į medį visu žiedu. Pažeista vieta laikui bėgant tik didėja. Vielą galima rišt tik prie šakų ir tai šiek tiek atokiau nuo kamieno. Iš vielos tinklo labai lengvai daromi dirbtiniai lizdai. Tinklo gabalas  pririšamas tarp horizontalių eglės šakų. Į jį įmetama šiek tiek eglišakių, miško paklotės. Viskas daug paprasčiau, negu kalti karkasą stambiam lizdui.

Laukiu komentarų su Jūsų patirtimi.

P.S Puikus straipsnis apie inkilus retesniems paukščiams  http://ziedavimas.com/ink_kti.html


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 915

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai