Peržiūrėta 1641

Gyvąja gamta reikia ne tik naudotis ar eikvoti jos išteklius, bet ir visokeriopai ją remti

Liutauras RAUDONIKIS

Šių metų sausio mėn. 23 d. žurnale „Veidas“ pasirodęs straipsnis apie brangiai kainuojančius nykstančių gyvūnų rūšių apsaugos projektus suteikė peno pamąstymams ne vienam šalies piliečiui. Ką reiškia vien jo preambulėje pateiktas teiginys: „dviem šimtams už delną mažesnių paukščiukų išsaugoti – 7,5 mln. Lt“. Atrodytų, jog gamtosaugininkai tiesiog švaisto taip visuomenei reikalingus pinigus, juolab kad straipsnio autorius dar ir iškelia klausimą: „kodėl gamtosauga Lietuvoje tokia brangi ir kas iš to bando pasipinigauti“? Gaila, kad autorius pamiršo, jog didžioji dalis minėtų pinigų buvo gauta tiesiogiai iš Europos Komisijos ir ne iš Lietuvos „krepšelio“.

ES Paukščių ir Buveinių direktyvos – privalomos

Mūsų šalies nevyriausybinės organizacijos teikia paraiškas Briuselyje administruojamai „LIFE+“ programai, iš kurios ir yra finansuojama didelė dalis Europos Sąjungos šalyse įgyvendinamų projektų. Taigi, mūsų gamtos vertybių apsauga brangiai kainuoja ne Lietuvai. Tokiems darbams lėšas skiria Europos Komisija. Beje, „LIFE+“ programai skiriama iki 1 proc. viso ES biudžeto lėšų ir šiuo metu yra svarstoma galimybė jį dar didinti. Apskritai Europoje gamtosaugai išleidžiama šimtai milijonų eurų.

Taigi, brangieji žurnalistai, Lietuvos gamtosauginės organizacijos tikrai ne norėdamos pasipinigauti projektus rengia, o tam, kad padėtų mūsų šalies valdžios institucijoms įgyvendinti ES Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimus ir užtikrinti palankią nykstančių rūšių apaugos būklę. Tą Lietuva įsipareigojo stodama į ES.

Didžiausią indėlį atseikėja turtingiausios ES šalys

Vienas bičiulis iš Vokietijos kartą pasakė: „Jūsų (suprask – postsovietinės šalys) indėlis į ES pirmiausia turi būti saugant likusią natūralią gamtą, nes pinigus duodam mes (suprask – Vokietija, Didžioji Britanija ir kt.).“ Taigi, „Veido“ žurnalistų nuogąstavimai dėl brangiai kainuojančių iš Europos Komisijos biudžeto finansuojamų projektų (ne tik „LIFE+“, bet ir iš Struktūrinių fondų remiamų projektų, pavyzdžiui, lūšies ir didžiojo apuoko populiacijoms atkurti) visai nepagrįsti ir nesuprantami.

Jeigu vertintume pagal valstybių narių indėlį į ES biudžetą, tai iš tikrųjų mūsų šalyje perinčias meldines nendrinukes saugo turtingosios Europos šalys. Ir svarbiausia, jog joms dėl to klausimų nekyla, o mes savo mentaliteto pakeisti niekaip negalime ir pinigų skirti nematerialinėms vertybėms niekaip neišmokstame.

Meldinių nendrinukių populiacija pakankamai gyvybinga vos keliose pasaulio valstybėse

Tik Lietuvoje žiniasklaidos atstovai gali suabejoti, kodėl pasirinkta meldinė nendrinukė, o ne kita šalies Raudonosios knygos rūšis. Jiems nė motais, kad būtent meldinei nendrinukei yra iškilusi grėsmė išnykti ir pakankamai gyvybingos populiacijos šiuo metu yra išlikusios tik keturiose pasaulio šalyse: Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Mūsų šalis yra iš dalies atsakinga už tai, ar šį paukštį išsaugosime ateities kartoms. Tačiau žurnalistams, atrodo, meldinės nendrinukės likimas nerūpi, jiems nesvarbu, kad tarptautinės gamtosauginės organizacijos skambina visais pavojaus varpais, nes per paskutinius dešimt metų ši rūšis išnyko Latvijoje, Vokietijoje. Panašu, kad toks pats likimas ištiko ir Vengrijoje perinčius paukščius.

Valdžios ešelonui gamtosauga nesuprantama

Europos Komisija mano, kad 7,5 mln. litų yra nedidelė kaina siekiant išsaugoti rūšį, tačiau gamtosauga aiškiai kliūva mūsų aukštiems pareigūnams – Seimo nariui ponui J. Šimėnui tai „abejotini dalykai“. Remiantis Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, yra visuotinai pripažinta, kad gamtosauga tinkamai vertinti pradedama tik šalims pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį, kai visuomenėje, be materialinių vertybių, įsigali ir kitos: gamtosauga, kultūra, išsilavinimas, socialinė gerovė. Džiugu, kad visuomenė pradeda jas suprasti, nors mūsų šalies aukščiausio valdžios ešelono (Seimo) ar politinių grupuočių atstovai dažniausiai viską vertina tik skaičiuodami materialinę naudą ir atstovaudami tik atitinkamoms institucijoms. Gaila, liūdna, graudu ir pikta...

Bet ką padarysi, prisiverti nusiraminti, susikaupti, viską apgalvoti ir pamėginti mūsų valdžios vyrams išaiškinti gamtos vertybių apsaugos abėcėlę nuo pradžių. O paprastiems žmonėms – atkreipti dėmesį į tai, ko mes esame turtingi, kokių neįkainojamų gamtinių vertybių turime, kuo galime pasididžiuoti net ir prieš turtingiausias Europos šalis ir kodėl vis dėlto reikia tų nelemtų milijonų. Ačiū dievui, kad nors šalies aplinkosaugos institucijų darbuotojai dirba profesionaliai ir yra tikri šalies gamtos patriotai, išdrįstantys paprieštarauti net aukščiausiam valdžios ešelonui. Jie nebijo milijonų skirti gamtosaugai, nors, beje, žemės ūkiui ar kitoms plėtroms skiriami milijardai.

gamtinis paveldas yra prastesnis nei kultūrinis?

„Veido“ žurnalistams atsakydamas į klausimą, kodėl tiek daug lėšų skiriama meldinės nendrinukės apsaugos projektui, priminsiu, kad tai sparčiausiai Europoje nykstanti migruojanti žvirblinių paukščių rūšis. Beje, meldinė nendrinukė garsina Lietuvą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje tikrai labiau nei Trakų, Gedimino pilys ir dar Valdovų rūmai kartu sudėjus. O juk šiai rūšiai išsaugoti skiriamos tikrai ne tokios lėšos kaip Valdovų rūmams.

Gamtininkui ar bet kuriam gamtosauga besidominčiam piliečiui iškyla paprastas klausimas: kodėl kultūros paveldui skiriamos milijoninės lėšos yra įprastas dalykas, o išskirtinės – pasaulinės – svarbos gamtos paveldui skiriami septyni milijonai jau kelia abejonių. Juk būtent taip teigia Seimo narys J. Šimėnas. Cituoju: „...tokiems abejotiniems dalykams negailime“.

Lietuvos rankose – mažojo erelio rėksnio likimas

Kitas „Veido“ straipsnyje minimas „brangus“ projektas yra skirtas mažojo erelio rėksnio apsaugai. Tai taip pat sparčiai nykstanti rūšis, kurią norima priskirti globaliai nykstančių rūšių

kategorijai. Lietuvoje peri reikšminga mažojo erelio rėksnio populiacijos dalis ir mūsų šalis taip pat atsakinga už šios rūšies išsaugojimą net tik ES teritorijoje (tą, beje, taip pat įsipareigojome stojimo į ES sutartimi), bet ir visame pasaulyje. Ar trys su puse milijonų litų (daugiausia iš Europos Komisijos) yra daug ar mažai? Mano nuomone, tai tik ašaros, palyginti su kitų aplinkosauginių projektų biudžetais, ypač atsižvelgiant į projekto svarbą. Šiuo projektu stengiamasi subalansuoti gamtosauginius ir miško ūkinio naudojimo klausimus, t. y. kas iš tikrųjų palanku ūkininkaujantiems miškuose ir saugantiems šią retą paukščių rūšį. Projektas yra puikus pavyzdys, kaip ES lėšomis vykdomos veiklos gerina ne tik mūsų šalies gamtosauginę būklę, bet ir formuoja gamtos išteklių tvaraus naudojimo mechanizmus. Šalies miškininkystės sektoriui tos lėšos atsipirks jau artimiausiais metais, o gamtosaugai nauda – didžiulė. Tai kur tas „piktnaudžiavimas“, ponas J. Šimėnai?

Naujas puslapis gamtosaugoje

Dėl lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo ir išleidimo į laisvę tarp gamtininkų taip pat yra visokių nuomonių. Nepaisant to, pati idėja aktyviai rūpintis nykstančių rūšių išsaugojimu yra tikrai sveikintina. Galima diskutuoti, kiek atskiros rūšies individų vertėjo išleisti į laisvę. Tačiau svarbiausia yra tai, kad projektas Lietuvoje atvėrė naują puslapį rūšių apsaugos srityje – padarė pradžią rūšių reintrodukcijai įgyvendinti. Tam jau seniai parengti tesės aktai ir problema seniai išgvildenta, bet praktinių darbų niekas didesniu (šalies) mastu nebuvo pradėję dėl lėšų stokos. Todėl Aplinkos ministerijos iniciatyva tikrai sveikintina.

Aplinkos ministerijos darbuotojas Selemonas Paltanavičius labai taikliai pakomentavo, kad kai lūšys buvo naikinamos (medžiojamos), niekas nepriekaištavo, o kai jų liko vienetai ir Lietuva prisiėmė įsipareigojimus šią rūšį išsaugoti kaip ES narė, prasidėjo apkalbos ir intrigos. Nieko neveikti yra ir lengviausia, ir pigiausia: jeigu nieko neveiki, tai ir pinigų niekam nereikia. Tačiau kas bus atsakingas dėl blogėjančios lūšių ir didžiųjų apuokų būklės? Tas pats pasakytina ir apie rūšių apsaugos veiksmų planus: juos įgyvendinus bus išsaugotos labiausiai nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijos. O jeigu rūšims svarbių teritorijų keli šimtai, tai ir planuojami biudžetai yra atitinkami.

Belieka tikėtis, kad Lietuva seks išsivysčiusių Europos šalių pavyzdžiu ir skirs pakankamai dėmesio bei lėšų aktyviai gyvosios gamtos vertybių apsaugai, kuri tikrai nėra pigi. Antra vertus, rūšims išsaugoti skirti keli milijonai yra tikrai nereikšminga suma šalies biudžetui. Be to, išleisti pinigai ne tik duos akivaizdžią gamtosauginę naudą, bet ir garantuos, kad šalies įsipareigojimai užtikrinant palankią saugomų rūšių apsaugos būklę būtų įgyvendinti.

Renato Jakaičio ir Linos Marmaitės-Snitkienės nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 932

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai