Peržiūrėta 1344

Grenen, 57° 44′ 40″ N, 10° 38′ 53″ Ø

Žadėjau jumi papasakoti apie žuvėdras ir kodėl tik maža dalis jų tilpo į kadrą. Praėjusią savaitę pasitaikė proga aplankyti Skagen Danijoje, mieste nebuvau 16 metų nuo pirmo apsilankymo. Nuo namų man 4 valandos kelio automobiliu, taigi ne kasdien susiruošiu ten. Vasaros metu tai turistų užgultas miestas. Gamta čia labai skiriasi nuo likusios Danijos. Čia kopos, augalija prisitaikiusi prie stiprių vėjų nuo Šiaurės jūros, plynės apaugusios viržiais ir t.t. Šias apylinkes daugelis šiandien garsių tapytojų, rašytojų ir meninkų buvo pamilę dėl paprastų priežasčių – čia kitokios spalvos ir šviesa – sunku paaiškinti, reikia pamatyti. 5 km už paties Skagen miesto yra pats šiauriausias Danijos taškas – Grenen – kur Šiaurės jūra susilieja su Baltijos jūra per Skagerako sąsiaurį. Dėl turistų gausos šį kartą neturiu nuotraukos, įrodančios, kaip kryžiuojasi Baltijos jūros bangos iš vienos pusės ir Šiaurės jūros iš kitos. Grenen yra labiausiai lankomas taškas paukščių migracijos metu, čia labai daug jų sužieduojama ir suskaičiuojama.

Taigi, prie reikalo. Turėjau vieną dieną, kurią galėjau prastumti taip, kaip man tinka tarp turistų. Nusprendžiau aplankyti Grenen. Atvykau šiek tiek po 9 val. ir nutariau važiuoti su likusiais turistiakais traktoriuku (automobiliu neprivažiuojama dėl gilaus ir puraus smėlio) pamindžioti smėlio (tądien buvo 30 laipsnių šilumos). Taigi, kaip kultūringa turistė, įsimečiau fotiką su 70–200 mm objektyvu į damačkos tašikę, batus po pažastim ir pasileidom traktoriuku. Ruošiausi fotografuoti bangas ir porą fotkių atminimui su gamtovaizdžiu. Tik išlindusi į pakrantę su Smėlio kirmele (toks traktoriukų vardas atrakcijai) kaip pamišusi paukščių fotografė pamačiau, kad daug balnakuprių kirų ir dar kokie tai paukštukai kilo iš po kirmėlės ratų. Išlipom – visi turistai griuvo su vaikais fotografuotis ir baigti nutrypti smėlio, o aš pasinešiau į priešingą pusę, ne kaip visi normalūs, nes supratau, kad tai buvo didelis būrys žuvėdrų. Pasirodė vėliau, kad ir ne vienos rūšies. Didžiausias pulkas, kokį man asmeniškai teko matyti čia. Ir kaip aš galėjau tikėtis, kad tokioj vietoj užtiksiu paukščius? Ir kokius stebuklus galima padaryti su 70–200 mm, kaip automobilyje liko gulėti 500 mm? Ėmiau, kaip buvo pateikta. Beje, nemanau, kad būčiau likusi suprasta turistų, jei būčiau įgriuvusi su 500 mm „patranka“ ir stovu :). Tikiuosi, nuotraukos pačios sudėlios likusią istorijos dalį. Džiaugiausi žuvėdrų kompanija apie valandą, kol jos pasitraukė toli, nes pradėjo plūsti srautai turistų. Mat, žuvėdros dūko smėlyje giliose traktoriaus vėžėse ir jos kildavo kiekvieną kartą vienam atvažiuojam, kitam išvažiuojant. Bet kai reisai sudažnėjo kas 5 minutes, žuvėdrom, matyt, atsibodo taip dažnai kilti.

Bene ilgiausias mano pasakojimas, bet tikiuosi, kad nepabodau. Norėjau pasidalinti istorija iš čia – DK, ir kad paukščiai dažnai užtinkami ten, kur mažiausiai tikiesi, tarp tirščiausių masių žmonių. Tik toli gražu ne visi juos mato. Galbūt įdomu vis tiek?

Pridedu nuotrauką ir oranžinių deginančių draugelių, kurių šiuo metu tiršta jūroje. Tie, kurie drįsta maudytis, žaidžia šachmatais jūroje, gana juokingas vaizdas nuo kranto.

Iki kito karto!


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 913

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai