Peržiūrėta 2897

Gražina Sventickienė: tiesioginis darbas labai trukdo mano fotografijai

Gražinos Sventickienės, „Gintarinio žalčio 2012“ laureatės, fotokolekcijoje gausu vaizdų iš augalijos pasaulio, makrofotografijų, tačiau dažniausiai jos fotožvilgsnis nukreiptas į peizažą. Kupiškyje gyvenanti fotografė be galo mėgsta žmogaus „nepatobulintas“ gamtos kerteles: aukštapelkes, sengires su gūdokomis savo paslaptimis, mažųjų augaliukų ar net sunkiai pastebimų gyvių savitu pasauliu. O kokia meile alsuoja jos darbai iš mūsų gamtos perlo – Kuršių nerijos... Ne veltui moters fotografija „Rytas Kuršių žemėje“ išrinkta geriausiu nominacijos „Lietuvos kraštovaizdis“ darbu.

Pirmieji peizažai – iš Anykščių šilelio

G. Sventickienei ne visada peizaže svarbiausia užfiksuoti realybę. Jausmas, nuotaika, individualus matymas yra kur kas svarbiau. Ką befotografuotų, svarbu pirma pačiai suvokti, kokią žinią ar jausmą nori įamžinti, ką nori pasakyti. Gal todėl pašnekovė labiau linksta į estetikos paieškas detalėse, formose, linijose, spalvose. Nors moteris prisipažįsta, kad ne visada fotoaparatas „mato“ taip, kaip ji pati, bet yra įsitikinusi, kad visais atvejais laimi ji. Labai dažnai Gražina pagauna save mąstant, kad pats fotografavimo procesas yra ne mažiau svarbus už galutinį rezultatą – fotografiją.

Pirmieji pašnekovės peizažai – iš Anykščių šilelio. Kaip pati sako: „Nespalvoti. Juokingai prasti. Niekam nerodomi. Bet tai nesvarbu. Svarbiausia, kad ir tada fotografuojant buvo kaifuojama.“

Kelias į fotografiją trafaretinis – mokykla, fotografijos būrelis, pirmasis fotoaparatas „Smena“, pirmasis, pačios nuo „a“ iki „z“ pasidarytas „autoportretas“, išsaugotas iki šių dienų. O kiek buvo džiaugsmo, kai iš sesės vyro gavo dovanų keistą, dar nematytą plačiajuostį „Liubitel 2“. „Didžiavausi, nes tokio mano aplinkoj niekas neturėjo!“ – prisimena moteris. Vėliau į fotografiją ji įsitraukė jau kartu su vyru. Vakarus ir naktis leisdavo to meto tipinėje „laboratorijoje“ – vonios kambarėlyje su raudona šviesele, kolbomis ir vonelėmis. Pagrindiniai fotografijų veikėjai buvo vaikai, draugai, giminės. Ilgoms klajonėms po gamtą tiesiog trūko laiko. Nuo pat vaikystės su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis pasinerdavusi į fotografiją, ilgainiui Gražina nuo jos vis nutoldavo. Ir štai prieš maždaug aštuonerius metus savo rankose pajuto belaikanti skaitmeninį „Canoną“.

„Šįkart, matyt, ne aš, o jis, „Canonas“, manęs nebepaleido. Ir vargu ar kada paleis...“ – šypsosi konkurso laureatė.

Kantrybės užteko

Jokio nepaprasto nutikimo, lėmusio pasirinkimą eiti gamtos fotografijos keliu, nebuvo. Moteris žinojo, kad nori grįžti prie fotografijos. Žinojo ir tai, kad gamtoje jai labai gerai. Kai rankose jau laikė „Canoną“, reikėjo jį kažkaip prisijaukinti. Taip su savo pirmuoju skaitmeniniu fotoaparatu atsidūrė ne kur kitur, o miške. „Pirmieji mėnesiai taip ir pralėkė: fotografuoju, trinu, skaitau instrukciją ir vėl fotografuoju. Nesuabejojau, tiesiog žinojau – kantrybės man užteks“, – tvirtai dėsto G. Sventickienė.

Gražina turėjusi ir pavydėtiną patarėją, mokytoją – Skirmanto Valiulio Lietuvos fotografijos dainiumi vadintą fotomenininką Joną Danauską. Su begalės knygų apie įvairius Lietuvos regionus sudarytoju moterį suvedė gimtąjį Kupiškį reprezentuojantis fotoalbumas „Prie Lėvens“. Tik su J. Danausku ji bendradarbiavo ne kaip fotografė, o kaip tekstų autorė, bet su fotoaparatu rankose. Nors G. Sventickienė – aukštaitė, kartu su fotomenininku ji išleido ir fotografijos albumą „Žemaitijos miškuose“. Ir vėl kaip teksto autorė.

„Tai dar vienas netradicinis mano, kaip profesionalios finansininkės, nukrypimas nuo įprastų normų, – juokiasi Gražina. – Vis dėlto pasiūlymas vėl bendradarbiauti buvo netikėtas. Galbūt J. Danauskui tiko tai, kad mano požiūris į fotografiją buvo gilesnis? Kad prieš rašant tekstą labai dažnai aš pati norėjau matyti ne tik fotografiją, bet ir visą jos gimimo procesą? Kodėl būtent taip, o ne kitaip fotografas žvelgia į vieną ar kitą objektą, į kraštovaizdį? Juk tokiems leidiniams ir fotografijos turi būti specifinės – ne tik gražios, meniškos, bet ir pakankamai informatyvios. Tada ir tekstams atsiveria tiesesnis ir lengvesnis kelias.“ Pašnekovė džiaugiasi, kad ir pats fotomenininkas jai negailėjo nei patarimų, nei kritikos dėl tekstų.

Žvelgiant į G. Sventickienės nuotraukas, lydimas itin gilių jos minčių, sunku patikėti, kad tai finansininkės darbai. Paklausta, kodėl pasirinko šią profesiją, ji šypsodamasi atrėžia, jog tai buvęs likimo pokštas, bet pakenčiamas: „Pakenčiamas todėl, kad turiu pakankamai kruopštumo ir pareigingumo, loginio mąstymo ir atidumo detalėms. O kai dar pridedi per daugybę metų įgytus įgūdžius, pasijunti visai neblogai. Kito kelio nėra ir jau tikrai nebus. Nors dar yra nedidelis kelelis į mėnesinį žurnalą „Miškai“. Jame redaktoriaus, Valstybinės premijos laureato Alberto Žostauto dėka mano fotografijos randa sau vietą jau ne vienerius metus.“

Žaidimas šviesa

Dažnas mano, kad peizažas yra pats lengviausias fotografijos žanras, tačiau tai toli gražu netiesa. Be žinių apie kompoziciją, perspektyvą, be savito matymo, dar būtinas vienas veiksnys, be kurio niekaip neišsiversi. Tai tinkama šviesa. Fotografijai, ypač peizažams, auksinis laikas – ankstyvas rytas (saulei tekant) arba vėlus vakaras (saulei leidžiantis). Nors G. Sventickienei vakaras visada darbingas, tačiau dėl fotografijos jai nesunku keltis bet kuriuo paros metu. Rytas savo šviesa, paslaptingumu ir nenuspėjamais pažadais fotografę visada labiau vilioja: šviesa prieš pat patekant saulei ir vos tik patekėjus – sunkiai nusakoma, turinti kažkokį savitą kvapą, užburianti.

Norint išmokti rašyti šviesa (pasak Gražinos, tiksliau būtų piešti)*, reikia mokytis. „Tik dažnai ir daug fotografuojant, analizuojant nevykusius savo kadrus, išlavėja supratimas apie šviesą, pastabumas, matymas, pagaliau – intuicija ir greita reakcija į tinkamą akimirką. Tada lieka tik įdomus ir nesibaigiantis žaidimas – šviesos „gaudymas“. Nepavyko šiandien? Gal pavyks rytoj, poryt. Arba kitą savaitgalį. Arba dar kitą. Pasibaigė spalvingas ir trumpas ruduo? Bet ir žiema ne prastesnė. Užburiantis žaidimas...“ – patirtimi dalijasi fotografė.

Manipuliavimas šviesa, greita reakcija, intuicija, kad nepraleistum pačios tinkamiausios akimirkos nuotaikai užfiksuoti, savitas matymas, kurį Gražina labai taikliai vadina asmeniniu kodu, – tikrai ne visi gero peizažo dėmenys. Ne veltui dar legendinis pasaulinio garso fotografas Anselis Adamsas yra sakęs, kad gamtovaizdžio fotografavimas – tai didžiulis fotografo išbandymas, ir dažnai – didžiulis nusivylimas. „Visa laimė, kad tas nusivylimas išgaruoja jau su kitu saulės patekėjimu. Ir jeigu tik diena nedarbinė, kuprinę ant peties ir pirmyn“, – pasakoja moteris.

Tiesa, prieš išvykdama Gražina dar kartą patikrina, ar viską pasiėmė. Ji puikiai pamena ne taip seniai išmoktą vieną pamoką: „Latvija. Ankstyvas, ūkanotas, su retais saulės blyksniais Gaujos motyvas. Net saldu dūšioj nustatant aparato parametrus, bet... kadro nepadariau. Nė vieno. Aparate nebuvo mano pamėgtos 16 GB kortelės. Jame apskritai nebuvo jokios kortelės... Neviltis, serija tylių epitetų sau ir puiki pamoka ateičiai.“

Pasak A. Adamso, prieš fotografuodamas, kiekvienas fotografas mintyse jau turėtų turėti galutinį nuotraukos vaizdą. Dėl tokių savo vaizduotėje susikurtų darbų G. Sventickienė fotografuodama kartais gali užtrukti iki begalybės. Tačiau kai pats fotografavimo procesas teikia didžiulį pasitenkinimą ir dvasios ramybę, anokia čia bėda.

Tikriausiai tai meilė

Nuotraukos – puikūs liudininkai, kaip laikui bėgant kinta mūsų aplinka. Deja, neretai tai vyksta ne be žmogaus „pagalbos“. „Man iki šiol gaila visai šalia Kupiškio esančios, tiksliau – buvusios, Šepetos aukštapelkės (ar dar prisimename J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“? Iš ten jis...), ir beržo keružio gaila, ir tekšių augavietės. Jos išsaugojimu labai rūpinosi Povilas Matulionis. Deja... Nugalėjo toks visur esantis ir atkakliai tik ekonominės naudos ieškantis žmogelis“, – apgailestauja kupiškietė.

G. Sventickienė prisimena ir dar vieną atvejį. Prieš porą metų ji gavo elektroninį laišką iš Šveicarijoje, Bazelio mieste, įsikūrusių gamtos mylėtojų ir saugotojų klubo „Pronatura“. Laiške buvo prašoma Aukštumalos pelkės (Šilutės rajonas) fotografijos skrajutei sukurti. Pasirodo, didžiąją dalį aukštapelkės užsieniečiai nuomojasi pramoniniais tikslais. Nuo jų vykdomų darbų katastrofiškai sausėja ir kenčia likusi aukštapelkės dalis. Fotografiją moteris persiuntė, bet kaip įvykiai klostėsi toliau – nežino. Neretam pelkė – tai tik skurdūs kemsynai, bet tik ne Gražinai. „Norėčiau gyventi šalia aukštapelkės ir matyti ją kada tik užsimaniusi. Tikriausiai tai meilė...“ – savo jausmų neslepia pašnekovė.

Kada ta meilė įsižiebė, fotografei sunku prisiminti. Su mama ji eidavusi į Šepetos pelkę spanguoliauti. Labai laukdavo tų rudeninių kelionių. Kas tuomet ją, dar vaiką, taip žavėjo? Gal erdvė, laisvė, kitoks, neįprastas akiai kraštovaizdis? O gal tokios neįprastos, spalvingos ir skanios uogelės tekšės? Ko gero, jau tada viename širdies kamputyje aukštapelkė įsitaisė ilgam. Ne kartą moteris yra sugavusi save su ta pačia mintimi: „Būnant aukštapelkėje ar kokiame kitokiame draustinyje, t. y. ten, kur maža tikimybė sutikti kitą homo sapiens, mintys nevalingai krypsta tik į viena: koks grožis, kokia tobula harmonija yra ten, kur žmogus nesuspėjo nieko „patobulinti“. Būtent apie tai, paprastai ir suprantamai kalba mano fotografijos iš aukštapelkių – apie tobulą Gamtą... Ačiū šiam be galo kantriam ir nuolatos kintančiam modeliui...“

Ir kur tik G. Sventickienės nebūta. Notigalė, Reiskiai, Kepurinė (Kupiškio rajonas), Aukštumala (Šilutės rajonas), Aukštojo, arba Pauškių, tyras (Rietavo rajonas), dar viena kita pelkė. Savąja moteris laikanti Notigalės aukštapelkę. Ne tik todėl, kad labiausiai ją yra prisijaukinusi, bet ir todėl, kad ji tikrai labai fotogeniška. Viena akimi pašnekovei pavyko pažvelgti ir į Čepkelius. Eiliniam keleiviui Čepkeliai – kietas riešutėlis. Jie – vis dar fotografės svajonių sąraše.

Neregėta Kuršių nerija

Kuršių nerija – dar vienas Gražinos meilės vardas. „Iš smėlio, vėjo ir marių! Kaskart vis kitokia. Nepabostanti. Ją, tokią fotogenišką, fotografuoti yra vienas malonumas. Svarbiausia – neskubėti. Nors apytiksliai žinoti, ko gali tikėtis, kada ir ką gali rasti. Kaip, beje, ir visur kitur“, – mintimis pokalbį į pajūrį perkelia moteris, labai norinti į neriją nukeliauti žiemos metu. Tokios jos užfiksavusi dar neturi.

Į šį, rodos, išfotografuotą gamtos kampelį G. Sventickienei kaskart pavyksta pažvelgti vis kitaip, kaskart atrasti vis naujų nerijos deimančiukų. Pasak vieno kolegos fotografo, iš jos darbų netgi galima leisti albumą „Neregėta Kuršių nerija“, o štai pati pašnekovė žavisi kolegos Lino Būdavo Kuršių nerijos kadrais.

Keista, bet dažnai geriausi darbai atsiranda tarsi savaime. „Rytas Kuršių žemėje“ taip pat atsirado tarsi savaime. Šešta valanda ryto, puikus apšvietimas, dangus taip pat lyg išpaišytas. „Absoliuti tyla ir aplink tvyranti ramybė tavo viduje sukuria tokį pasitenkinimo, tobulos būsenos jausmą, kuris leidžia lengvai, lyg ir be jokių ilgų svarstymų ar išankstinių planų spaudyti užrakto mygtuką“, – kūrybines akimirkas prisimena Gražina.

Į moters objektyvą telpa ir visa „mūsų širdžių jūra“ – ir paskendusi tirštam rūke, ir šėlstanti, ir vakarinė, ir rytinė. Ir dar tie smėlio raštai – nepabaigiama vartyt knyga...

Daug vietos Gražinos širdyje ir nespalvotai fotografijai. Joje dėmesio neblaško spalvos, pateikiama mažiau informacijos, todėl labiau išryškėja fotografuojamas objektas, konkreti mintis. Be to, tokia fotografija leidžia didinti kontrastą, o tada puikiai suskamba linijos ir formos, šviesos ir šešėlių žaismas.

„Labai trūksta laiko fotografijai. Juk kiekviena darbo diena, nuo 8 iki 17 val. – darbo vietoje, Kupiškio rajono savivaldybėje. O savaitgaliai... Beveik visi fotografai puikiai žino, kad lyja dažniausiai savaitgaliais, kad vėjas pakyla (o tai jau tikras peilis makrofotografijai) taip pat tik savaitgaliais. Žodžiu – tiesioginis darbas labai trukdo mano fotografijai“, – šmaikštauja G. Sventickienė.

* Fotografija [foto… + gr. graphō – rašau], išvertus iš graikų – „rašau šviesa“.

Gražinos Sventickienės nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai