Peržiūrėta 2855

„Gintarinis žaltys 2013“ kviečia

Artėja jau ketvirtojo Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2013“ finišas. Atrodytų, sukaupta nemaža patirtis, tačiau konkursas buvo, yra ir bus nuolatinių ieškojimų kelyje. Kiekvienam regionui, kiekvienai šaliai, kiekvienai visuomenei ar bendruomenei būdinga sava specifika, tradicijos ir poreikiai, tad ne taip lengva svetur rengiamų panašių konkursų patirtį pritaikyti mūsų nedidelei šaliai ir negausiai, plačiai po pasaulį pasklidusiai mūsų gamtos fotografų bendruomenei. Mūsų nedaug, tad kiekvienas žmogus yra svarbus, kiekvieno nuomonė yra reikšminga. Taigi mūsų kelias – sutarimas, geranoriškumas, vienas kito palaikymas ir palaikymas idėjų, kurios svarbios ne tik kiekvienam iš mūsų, bet ir visai Lietuvos gamtai.

Ruošdamiesi šių metų konkursui, surengėme virtualią kolegų apklausą. Pateikiame jų pamąstymus apie „Gintarinį žaltį“ ir visus kviečiame į atvirą diskusiją. Mums svarbi Jūsų nuomonė.

Ar reikalingas Lietuvai laukinės gamtos fotografijos konkursas „Gintarinis žaltys“ ir kodėl gamtos fotografai turėtų jame dalyvauti?

Jonas Barzdėnas: Be abejo, konkursas labai reikalingas ir labai svarbus. Tai vienintelis tokio masto renginys, suburiantis gamtos fotografus. Akcentuočiau tris dalykus: 1) gamtosauginė agitacija, kurios tikrai niekada nebus per daug; 2) fotografų susipažinimas, bendravimas, mokymasis iš kolegų; 3) vertinimo standartų nustatymas. Žinant, kaip atrodo geriausia vienos ar kitos kategorijos nuotrauka, pasidaro aiškiau, į ką orientuotis.

Dalyvavimas renginyje suteikia galimybę gauti ne tik savo darbų įvertinimą, palyginti juos su kolegų darbais, bet ir paviešinti savo darbus albume, parodoje, internete.

Antanas Razmas: Konkursas reikalingas Lietuvos gamtos fotografams tam, kad jų darbai būtų įvertinti profesionalų ir kad nuotraukas galėtų pamatyti platesnė auditorija, tam, kad žmonės būtų skatinami fotografuoti gamtą. Reikėtų padaryti taip, kad gamtos fotografai patys norėtų dalyvauti konkurse, jiems patiems tai turėtų būti prestižo reikalas arba noras laimėti.

Kęstutis Čepėnas: Tikrai reikalingas. Kodėl? Šalies mastu nieko alternatyvaus nėra. Gera gamtosaugos idėjų, Lietuvos gyvosios gamtos, pagaliau gamtos fotografijos propagandos platforma, vieša lobizmo, kontaktų, matomumo išraiška. Žinoma, didžiausia problema yra, kaip informacijos jūroje būti geriau matomam, išgirstam, suprastam, geidžiamam, t. y. laukiamam metų renginiui.

Esam maža šalis ir vis tiek, norim nenorim, anksčiau ar vėliau tapsim savų sulčių įkaitais. Tačiau būti tarptautiniu konkursu dar sunkiau, atsakingiau, pagaliau – daug brangiau... Atvirai sakant, stebiuosi, kaip pavyksta be generalinio rėmėjo išgyventi. Aš manau – būtinai reikia rasti „piniginę“, fondą, mecenatą, etc., kad konkursas būtų matomesnis, pastebimesnis, dar solidesnis, galingesnis. Gal reikėtų daugiau bendradarbiauti su Lietuvos fotomenininkų sąjunga? Gal net reikalinga steigti asociaciją, rinkti nario mokestį ir pan., bet čia reikėtų dar labai pagalvoti, ar tai gelbėtų.

Jonas Kazlauskas: Jei šio konkurso nebūtų, tai kokią alternatyvą turėtume Lietuvoje? Jokios. Manęs asmeniškai netraukia kiti konkursai, „dengiantys“ mūsų regioną. Turiu galvoje estus. Jie daro labai komercinį renginį, bet po kelių bandymų visas fotografijos sritis sudėjo į vieną krūvą, tad atskiro gamtos konkurso neliko.

Aš už vietinį Lietuvos gamtos savitumą atspindintį fotografijos konkursą „Gintarinis žaltys“.

Kodėl reikėtų dalyvauti? Manau, jei per metus padarei bent vieną nuotrauką, kuri sau pačiam kelia bent dalinį pasitenkinimą, tai reikėtų dalyvauti ir pateikti tą nuotrauką įvertinti.

Mindaugas Gasparavičius: Aišku, reikalingas. Sprendžiant iš straipsnių ir komentarų viešoje erdvėje, konkursas turi milžinišką pasisekimą ir geba kasmet nustebinti ne tik paprastus piliečius, bet ir daug mačiusius gamtininkus, meno ekspertus ir pačius gamtos fotografus.

Dalyvaujant konkurse įgyjama neįkainojama patirtis: „parodau save – pažiūriu kitus“. Be to, tai galimybė, bent jau man ir dar keliems gamtos fotografams, gyvai pabendrauti su draugais ir kolegomis per parodos atidarymą.

Eglė Lugauskienė: Dėl reikalingumo net nekyla klausimas. Manau, kad tai yra Lietuvos, kaip valstybės, globalus prisistatymas gamtine tema.

Marius Čepulis: Dabar tai kone vienintelis būdas pristatyti ir parodyti plačiajai visuomenei, jog Lietuvoje vis dar yra laukinės gamtos lopinėlių, parodyti, kokia ji nuostabi, kad vis dar turime kuo didžiuotis. Konkursas turi ypač svarbią švietėjišką ir gamtosauginę prasmę. Čia galima pamatyti tikrai įspūdingų užfiksuotų akimirkų, o patiems gamtos fotografams – tai savęs išbandymas, savo jėgų, galimybių patikrinimas.

Marius Kavaliauskas: Paprasta atsakyti – taip, toks konkursas reikalingas. Vis dėlto mes retai susimąstome, kad jis reikalingas ne tik mums, fotografuojantiems gamtą, bet ir visiems, kurie ja domisi, visiems, kurie nėra abejingi mus supančios aplinkos grožiui. Reikalingas ir tiems, kurie dar tik pradeda ar tik žada tuo užsiimti. Norom nenorom kažkam tampame tikslu ir labai reikalingu pavyzdžiu.

Kodėl verta konkurse dalyvauti? Gamtos fotografijoje procesas dažnai „veža“ labiau negu rezultatas, tačiau, kaip bebūtų, visada norisi pasidalyti sėkme. Sveika konkurencija tik skatina įdėti daugiau pastangų siekiant geresnio rezultato. Kito kelio tobulėti nėra.

Renatas Jakaitis: Ši idėja ir konkursas Lietuvos gamtos fotografiją kilsteli į aukštesnį lygmenį. Tai puiki galimybė perteikti Lietuvos gamtos grožį mūsų ir kitų šalių visuomenei. Gera proga Lietuvos gamtos fotografams išeiti į viešumą ir parodyti, kad tai gausi ir pajėgi organizacija. Ir kaip bebūtų, tai svarbi išliekamoji medžiaga Lietuvos gamtos fotografijos istorijoje.

Konkursas suteikia progą parodyti save, pajusti savo meistriškumą ir galimybes. Padeda susiorientuoti ir eiti tinkama kūrybine linkme. Tai svarbus stimulas intensyviai tobulėti. Atsiranda galimybė būti įvertintiems ir paskatintiems tolimesnei kūrybinei veiklai.

Žaneta Bataitytė: Konkursas reikalingas jau vien todėl, kad analogiško Lietuvoje nėra. Gamtos fotografai turėtų norėti jame dalyvauti. Konkursas negali būti privalomas. O turėtų dalyvauti gal dėl visuomenės švietimo, ekologinių dalykų, šiaip ar taip, konkursas – ėjimas į visuomenę.

Ką siūlytumėte konkurse pakeisti (dalyviai, nominacijos, vertinimas, finalinis renginys, albumas, viešinimas)?

Jonas Barzdėnas: Kliūva vienintelis epizodas – metų nuotrauka būna skelbiama 3–5 ar net daugiau nominacijų nugalėtoja. Manau, to neturėtų būti. Tai galbūt net prieštarauja konkurso nuostatams. Be to, atsisakius tokio vertinimo, būtų galima pagerbti dar platesnį žmonių ratą. Netgi verta pamąstyti, ar galima sutapatinti metų nuotrauką su metų fotografu.

Antanas Razmas: Pirmiausia apie dalyvius. Kad konkursas būtu skaidrus, jame dalyvauti gali kiekvienas, išskyrus žmones ir jų šeimos narius, kurie prisideda prie „Gintarinio žalčio“ konkurso, t. y. teisėjai, organizatoriai ir pan.

Dėl vertinimo, tai kiekvienas dalyvis turi žinoti, kas jo darbus vertins ir atrinks. Teisėjai turėtų būti žmonės, nusimanantys apie fotografiją ir gamtą, ko nors pasiekę gamtos ir fotografijoje srityje. Be to, teisėjų turi būti ne vienas, ne du, o visa komanda. Jie turi būti pristatyti viešai, konkurso taisyklėse. Kiekvienas teisėjas nuotrauką turėtų vertinti atskirai.

Renkant vietą konkurso finaliniam renginiui, neturėtų būtų teikiama pirmenybė Vyriausybės rūmams. Mano galva, tai turėtų būti viešesnė erdvė, kur galėtų patekti visi norintys. Be to, tokiu atveju būtų galima lengviau pasirinkti kasmetinę finalo datą arba prisiderinti prie kokios nors su gamta susijusios šventės.

Albumą kiekvienas gamtos fotografas, kurio nuotrauka pateko į „Gintarinio žalčio“ fotoalbumą, turėtų gauti nemokamai. Taip būtų skatinama dalyvauti konkurse ir būtų sąžininga fotografų atžvilgiu. Juk knygą kažkas pardavinėja, kažkas užsidirba, bent jau taip atrodo žmonėms iš šalies.

Kęstutis Čepėnas: Reikėtų vengti, kad vienas dalyvis būtų skelbiamas daugiau nei dviejų nominacijų laureatu, ypač už tą pačią nuotrauką. Tai siaurina konkurso idėją, slopina kitų kolegų entuziazmą ir pan.

Viešumas – tikrai labai svarbu. Tinkamai jį „išpūsti“ – nepaprastai sunku. Kaip pritraukti valstybės žmones (jei jų reikia?) – čia jau viešųjų ryšių žmonių darbas arba asmeninių ryšių dalykas. Man asmeniškai Vyriausybės rūmai, kai prabėgom ką pagauni už skverno, tą turi, rodos, nelabai tinka, nelabai gera erdvė. Gal Seime yra kas nors tinkamesnio ekspozicijoms?

Jonas Kazlauskas: Gal reikėtų sumažinti nominacijų skaičių iki keturių: „Kraštovaizdis“, „Paukščiai“, „Gyvūnai“, „Makrofotografija“, o kitas nominacijas („Gamta ir žmogus“, „Gamtos akimirka“ ir t. t.) paversti specialiaisiais prizais.

Vertinimo komisiją, mano galva, turėtų sudaryti 4–5 žmonių komisija ir pirmininkas. Komisija atrenka ir vertina fotografijas (rėmėjai iš jų atrinktų tuos darbus, kuriuos jie nori nominuoti). Apie komisijos sudėtį turi būti pranešama iš anksto, skelbiant konkursą, tada nebeliktų bereikalingų kalbų ir spekuliacijų.

Kalbant apie finalinį konkurso renginį, matau vienintelį trūkumą – kad renginys vyksta ne viešai prieinamoje erdvėje. Bet iš kitos pusės – tai suteikia kiek solidumo. Gerai būtų, kad paroda, iškeliavusi iš Vyriausybės rūmų, bent porą savaičių būtų eksponuojama viešai prieinamoje erdvėje Vilniuje.

Marius Kavaliauskas: Tai, ką labiausiai norėtųsi akcentuoti, yra apibrėžta konkurso pavadinime „Geriausios Lietuvos laukinės gamtos fotografijos“. Vis dėlto labiausiai masina tos nuotraukos, kurios yra padarytos mūsų šalies teritorijoje. Yra daugybė aukšto lygio konkursų, surenkančių geriausių Lenkijos, Rusijos, Pabaltijo ar Skandinavijos šalių nuotraukų, tačiau lietuviškųjų nuotraukų – toks vienintelis. Galbūt to labiausiai ir trūksta – akcentavimo, kad vienas iš pagrindinių (o gal ir pagrindinis) konkurso tikslų yra parodyti laukinę LIETUVOS gamtą.

Renatas Jakaitis: Kadangi jau įvyko trys konkursai, laikas įvesti griežtesnę darbų atranką, kitaip netobulėsime. Darbų atrankos metu prioritetą teikti natūraliomis (laukinėmis) sąlygomis padarytoms fotografijoms, netoleruoti įvairių dirbtinių priemonių naudojimo (makrofotografijos, peizažo grupės). Juk tai LAUKINĖS gamtos fotografijos konkursas.

Manau, reikėtų atsisakyti „Egzotikos pasaulio“ nominacijos (labiau koncentruotis į LIETUVOS laukinės gamtos fotografiją, pasauliniu lygmeniu su šia nominacija labai nekaip atrodome). Gal vertėtų atsisakyti ir „Fotopasakojimo“ (tam yra filmavimas), skatinkime tobulinti vienintelę, unikalią fotografiją (tuo ji ir skiriasi nuo kitų vaizdo fiksavimo būdų). Gal sujungti panašias nominacijas, pvz., „Gyvūno portretas“ ir „Gamtos akimirkos“ (jas atstoja „Žinduoliai“, „Paukščiai“ ir „Kiti gyvūnai“).

Dar siūlyčiau naują nominaciją, skirtą sustabdyto gyvūnų veiksmo, judesio fotografijoms (paskutiniu metu tai populiarėjanti ir gausėjanti fotografijų grupė).

Kadangi šiuo metu visam pasaulyje teikiamas didelis dėmesys žalojamos gyvūnijos, augalijos ir kraštovaizdžio apsaugai bei atkūrimui, ar nevertėtų pagalvoti apie nominaciją, kurioje fotografijos, simbolizuodamos netinkamą ir neleistiną elgesį su gamta, priverstų giliau apie tai susimąstyti? Panašaus pobūdžio nominacija konkursui suteiktų papildomą teigiamą prasmę ir naudą.

Žaneta Bataitytė: Nežinant smulkmenų, sunku atsakyti į šį klausimą. Aš įsivaizduoju, kad rimtame konkurse autoriams turėtų būti suteikti slapti kodai, kuriuos žinotų tik patys autoriai ir jais komisijai įvardytų savo darbus, o ne pavardėmis. Taip daugiau skaidrumo. Komisija turėtų būti visiškai iš šalies, kitų sričių fotografai, gamtininkai, menotyrininkai ir pan. Tiesa, man, žiūrint iš šono, visada buvo gaila to, kur vyksta finalinė paroda, bet tai aš suprantu.

Kokiais žodžiais galėtumėte kreiptis ar paraginti kolegas ir bendraminčius aktyviau dalyvauti konkurse?

Jonas Barzdėnas: Negi fotografuojame tam, kad nuotraukos gulėtų kompiuterio standžiajame diske ir po kelerių ar keliolikos metų tiesiog dingtų? Tai Lietuvoje svarbiausias, nacionalinis gamtos fotografų renginys, tiesiog profesinė šventė, tad jei tikrai laikai save gamtos fotografu, dalyvauti tiesiog privalu.

Jonas Kazlauskas: Jei laikai save Lietuvos gamtos fotografu (nesvarbu – geru ar blogu, profesionalu ar mėgėju), tai tą ir turi parodyti dalyvaudamas Lietuvos gamtos fotografijos konkurse. O gal tu ne Lietuvos gamtos fotografas?

Mindaugas Gasparavičius: Pamenu, pernai buvau paragintas Romualdo: „Dalyvauk, nes kitaip tai...“ Kolegoms siūlyčiau nesikuklinti, aktyviai dalyvauti, siūlyti savo darbus, nes labai dažnai gerą įvertinimą gauna ne ta nuotrauka, kuri artima pačiam fotografui, o ta, kurioje jis nepastebėjo kokio nors „kabliuko“, iškeliančio ją virš kitų nominantų.

Taigi, posakis „šiemet nieko neturiu“ arba „blogi metai“ visiškai neatleidžia jūsų nuo dalyvavimo konkurse, tiesiog dalyvaukite ir laimėsite.

Eglė Lugauskienė: Gerbiamieji, mėgstantys stebėti Lietuvos laukinę gamtą pro fotoaparato akutę! Tikrai žinau, kad kiekvienas iš Jūsų turite kadrų, priverčiančių sustot ir pažvelgt į juos ilgiau nei sekundę... Pasidalykite su mumis visais praėjusia akimirka, ji gali suvirpinti ne tik jus, bet ir šalia esantį, ir matantį, ir jaučiantį, ir trokštantį pažinti, pamatyti, pasidžiaugti ar pasididžiuoti mūsų šalies išskirtinumu, gražumu ir jaukumu...

Marius Čepulis: Gerbiami kolegos, fotografai, aš pats pirmą kartą labai bijojau, dvejojau. Kilo krūva klausimų: ar dalyvauti, ar reikia, kas man iš to, ar laimėsiu, ar įvertins, ar patiks, ar bus kokia nauda kam nors, gal geriau pats pasigrožėsiu savo darbais kompiuterio ekrane ir to pakanka?

Atsakymas yra vienas – nesudalyvavę niekada nežinosi atsakymų į šiuos klausimus. Dalyvauti reikia visuose konkursuose, jei tik tam yra galimybių. Tik taip sužinosit, kur link jūsų, kaip fotografo, kelias suka. Tokie konkursai priverčia susitelkti, apmąstyti savo darbus daug atidžiau, kartais net pradedi žiūrėti į fotografijas visai kitomis akimis. O čia juk mūsų Nacionalinis konkursas. Kas, jei ne mes, parodysim tautai, kokia mūsų nepakartojama gamta, kad ji ne tik skirta „šašlus kepti su chebrike prie ežeriuko“.

Gal vaikas, pamatęs nuostabią vabzdžio fotografiją, kitą kartą vabzdį radęs pievoj jo nesutryps, o bandys pats tą grožį pamatyti ir gal užfiksuoti. Arba medžiotojas, pamatęs didingo elnio nuotrauką, susimąstys, ir kitą kartą sutikęs šį girių karalių nepaspaus gaiduko.

Taigi, aš dalyvauju ne vien dėl savęs, dėl savo ego. Tikiu, kad mano darbai turi galią išgelbėti ne vieną mūsų gamtos brolio gyvybę, o kiek jų galime išgelbėti kartu?

Marius Kavaliauskas: Šis konkursas yra mūsų visų kūrinys. Tų, kurie kasmet dalyvaujame, kasmet susitinkame finaliniame renginyje, ir tų, kurie naujai prie jo prisijungia. Tik mūsų pastangos ir aktyvus dalyvavimas ne tik konkurse, bet ir organizacinėse diskusijose palaiko šį renginį.

Romualdas Barauskas: Nuo pat pirmojo konkurso kartelė buvo kilstelėta aukštai: Vyriausybės rūmai, Ministras Pirmininkas... Kasmet Lietuvoje vyksta ne viena dešimtis mėgėjiškų ir profesionalių fotografijos konkursų, tačiau kuris kitas „Gintarinį žaltį“ labai nukonkuruoja žiniasklaidos, visuomenės dėmesio prasme? Deja, naivu tikėtis, jog Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas ar Prezidentas atvyks į laukinės gamtos fotografijų konkurso atidarymą, jei jis bus rengiamas ne Vyriausybės rūmuose ar pan., o kitose, kad ir labai prašmatniose erdvėse. O be jų – nebus ir žiniasklaidos dėmesio. Tad kol kas Mahometas turi eiti pas kalną ir dar gerokai teks pasistengti, kol bus atvirkščiai.

Be abejonės, pribrendo noras kilstelėti konkursą dar vienu laipteliu aukštyn, tačiau be rimto rėmėjo tokios galimybės kol kas nėra. Iki šiol visa finansinė renginio, parodos, albumo išleidimo našta gula ant „Lututės“ leidyklos pečių ir kuo toliau, tuo labiau ji tampa nebepakeliama. Vienintelis pajamų šaltinis, padengiantis bent dalį konkurso išlaidų – albumo „Lietuvos laukinės gamtos fotografija“ platinimas. Deja, daugelis ir šioje – grynai altruistinėje veikloje – įžiūri įvairių sąmokslo teorijų. Šiandieninis konkurso modelis – maksimalus rezultatas minimaliomis sąnaudomis – mano galva, pasiteisina. Galima norėti labai daug ko, bet nereikia pamiršti, kad viskas kainuoja.

Darbų vertinimas, kaip matome, susilaukia ir daugiausia spekuliacijų, ir daugiausia patarimų. Daugeliui atrodo, kad egzistuoja viena objektyvi tiesa, kurią rasti turi autoritetinga komisija. Tačiau visada laimėjusieji, nominuotieji sakys, jog vertinimas buvo teisingas, nelaimėjusieji – jog šališkas. Tikriausiai geriausias variantas būtų pasikviesti vertintojų iš užsienio, bet jie, deja, irgi kainuoja... Karti ir tikrai nedėkinga pastarųjų metų patirtis kol kas pateisina šiandieninį vertinimo modelį – sprendžia žiūrovas. Vertinimo komisija tik atrenka tuos kelis šimtus geriausių darbų, kurie patenka į albumą. Geri jie ar ne? Kokie mes – gamtos fotografai – tokie ir darbai. Esame suinteresuoti tik tuo, kad kuo daugiau autorių patektų į albumą ir kuo daugiau nuskintų įvairių nominacijų laurus.

Galutinis vertinimas – geriausiųjų iš geriausių atrinkimas – nominacijų globėjų rankose. Galima su tuo sutikti, galima nesutikti, bet nesileisdamas į gilias diskusijas norėčiau pasidalyti praėjusių metų patirtimi – DELFI skaitytojų nominacija. Neabejotinas visų mūsų ir ekspertų favoritas buvo Mariaus žuvininkas, tačiau DELFI skaitytojai jam skyrė trečią vietą, o Jono lututė surinko bene dvigubai daugiau balsų. Tad kas teisesnis – ekspertai ar žiūrovai? Dėl ko daroma nuotrauka – ar kad įtiktum meno kritikui, ar kad sužavėtum žiūrovą?

„Gintarinis žaltys 2013“ Jūsų laukia, registruokitės – konkursas@lutute.lt

Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 916

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai