Peržiūrėta 2646

Gamtos fotografas – taip pat gamtos dalis

Įamžinti matomą pasaulį žmogus troško nuo senų senovės piešiniais ant uolų, vėliau realistiniais paveikslais. Siekis kuo tiksliau atvaizduoti mus supantį pasaulį padėjo pamatus pirmajai fotografijai. Šiandien fotografijos istorija skaičiuoja daugiau nei 150 metų. Gamtos fotografija maždaug dviem dešimtmečiais jaunesnė. Metams bėgant, fotografijos įranga paprastėjo, o fotografų gretos gausėjo. Galiausiai, atsiradus skaitmeninei fotografijai, fotoaparatas tapo neatsiejamu mūsų gyvenimo ir mus supančios aplinkos liudininku.

Apie gamtos fotografiją ir jos ypatumus mintimis dalijasi fotografai Eugenijus Kavaliauskas (www.birdpix.lt), Gintautas Steiblys (www.macrogamta.lt) ir Romualdas Barauskas (www.naturephoto.lt).

Paprastumas ima viršų

„Šiandien fototechnika visai kitokia negu prieš trisdešimt ar penkiasdešimt metų. Gerą dešimtmetį egzistuojanti skaitmeninė fotografija padarė didžiulę pažangą. Prieš penkerius metus kokybe pradėjusi lygintis su analogine, dabar ji gali pasiūlyti gerokai didesnes galimybes. Šiais laikais, galima sakyti, nieko nereikia daryti – paspaudei ir turi“, – sako Romualdas Barauskas, svetainės „Naturephoto.lt“ sumanytojas.

Fotografo nuomone, anksčiau žmonės geriau mokėjo fotografuoti. „Anuomet jau fotografuodamas turėjai žinoti, ką padarei, turėjai geriau suvokti visą fotografavimo procesą: kaip tas vyksta, koks turi būti išlaikymas, diafragma. Reikėjo daugiau vargti, kol gaudavai gerą nuotrauką, todėl tam ryždavosi kur kas mažiau žmonių“, – prisimena R. Barauskas.

Fotografuoti skaitmeniniais aparatais daug paprasčiau, greičiau ir pigiau: nebereikalingos juostelės, nereikia jų ryškinti, nebūtina daryti nuotraukų. Tai leido į rankas fotoaparatą paimti ir niekada fotografija nesidomėjusiems žmonėms. Fotoaparatas tapo įprastu buities prietaisu, kaip ir mobilusis telefonas. Pasak gamtos fotografo Eugenijaus Kavaliausko, svetainės „Birdpix.lt“ įkvėpėjo, analoginę fotografiją greičiausiai išstums būtent nuotraukos gamybos išlaidos. Jo manymu, susidomėjimas gamtos fotografija taip pat išaugo dėl gerokai sumažėjusios fotokadro savikainos, tačiau nepaskutinėje vietoje ir žmonių poreikis grožėtis gamta.

Fotografija – kaip saviraiškos priemonė

Šiandien skaitmeninė fotografija daugeliui tapo ne tik asmeninių švenčių, svarbių gyvenimo įvykių liudininke, bet ir tam tikra saviraiškos priemone. „Sparčiai tobulėjančios ir fotografavimą supaprastinusios technologijos daugybę žmonių į fotografiją traukia kaip į saviraišką. Ir ne tik į gamtos fotografiją, – sako R. Barauskas. – Tai tikrai nesudėtingas būdas išreikšti save. „Naturephoto.lt“ svetainėje užsiregistruoja nemažai pradedančiųjų fotografų mėgėjų, kuriems atrodo, kad fotografuodamas jau kuri meną, ir tai nėra blogai. Tačiau fotografija, kaip saviraiškos būdas, daugeliu atvejų nepretenduoja į elitinę meninę fotografiją. Tai nelygintini dalykai.“

Pradėję fotografuoti, ypač gamtą, žmonės pasaulį pamato kitomis akimis. Tapyti, rašyti eilėraščius ar kurti muziką – kur kas sudėtingiau, nei įsigyti fotoaparatą ir spustelėti mygtuką. „Štai čia ir yra kertinis taškas. Kas iš to paspaudimo bus? Kartais netyčia ir beždžionė gali nufotografuoti gerai“, – šypsosi fotografas.

Dėl skaitmeninio fotografavimo paprastumo ir pigumo atsiranda labai daug fotografuojančių žmonių, todėl neišvengiama ir daugybės broko. Kita vertus, skaitmeninė fotografija daugeliui suteikia ne tik prieinamą galimybę išreikšti save, bet ir progą pažinti. Tai ypač aktualu fotografuojant gamtą.

Skatina domėtis gamta

Pažinti gamtą galima įvairiais būdais: vartyti vadovėlius, žinynus, naršyti po internetą, bet vien to dažnam maža. Norisi pačiam prisiliesti prie gamtos, o fotografija suteikia didesnę vidinę paskatą ir galimybę pažinti šį įdomų pasaulį.

„Ne vieną domėtis gamta paskatino fotografija. Žmonės nori žinoti, kokį paukštį, vabaliuką ar augalėlį nufotografavo. Kartais be reikiamų žinių laukinėje gamtoje nieko nepeši net būdamas geriausias fotografas“, – sako gamtininkas R. Barauskas.

Dar prieš porą dešimtmečių gamtos fotografija Lietuvoje domėjosi vos kelios dešimtys fotografų, kurių dauguma buvo gamtininkai ar su gamta susiję žmonės. Šiandien tikslingai gamtą fotografuoja iki tūkstančio, iš kurių gamtininkai tesudaro vos kelis nuošimčius.

Pasak gamtos fotografo Gintauto Steiblio, svetainės „Macrogamta.lt“ iniciatoriaus, makrofotografija taip pat domisi įvairių profesijų žmonės. Norint atpažinti įamžintus vabzdžius jiems tenka susidurti su entomologija – mokslu apie vabzdžius. „Neretai reikia konsultuotis su specialistais, nes ne visas rūšis vizualiai galima atpažinti“, – pasakoja G. Steiblys. Anot fotografo, jis pats vabzdžiais ir apskritai gyvūnais pradėjo domėtis nuo mažens. Paėmęs į rankas fotoaparatą, iš karto jį nukreipė į gyvūnus. Pirmieji buvo paukščiai, vabzdžiai į fotoobjektyvą pakliuvo daug vėliau.

„Nufotografavus paukštį, iš nuotraukos visada galima tiksliai atpažinti rūšį, o va su vabzdžiais yra kitaip. Dauguma atvejų pasakyti tikslią rūšį sudėtinga, nes nuotraukose ne visada matyti detalės, pagal kurias galima tą padaryti“, – patirtimi dalijasi G. Steiblys.

Gamtos fotografija – sudėtingas žanras

Daugelį dešimtmečių fotografijos keliaudavo tik į knygų ar periodinės spaudos puslapius, parodų sales. Neretai dūlėdavo asmeniniuose albumuose. Šiandien vien Lietuvoje yra kelios dešimtys interneto svetainių, kuriose fotografai mėgėjai eksponuoja savo nuotraukas.

„Fotografuoti tik sau neįdomu, norisi savo darbais ir įspūdžiais pasidalyti su kitais. Interneto svetainės tam puikiausiai tinka. Dauguma gamtos fotografų buvo ar tebėra vadinamųjų bendrųjų fotosvetainių, tokių kaip „Fotokūdra.lt“, „Efoto.lt“, nariai“, – sako R. Barauskas. Jo nuomone, minėtas svetaines galima laikyti internetinėmis fotografijos mokyklomis, puikia terpe tobulėti ir augti naujokams, padedančia apsispręsti, kuris fotografijos žanras traukia labiausiai.

Bendrosios fotografijų svetainės sąmoningiems gamtos fotografams neparankios dėl vienodų vertinimo kriterijų, turinio įvairovės, kurioje gamtos fotografija tarsi pasiklysta. Be to, tokiose svetainėse gyvoji gamta suvokiama taip pat kaip ir bet koks kitas fotomodelis. Dėl to netruko atsirasti specializuotų gamtos fotografijų svetainių.

Paukščių fotografo E. Kavaliausko teigimu, gyvosios gamtos fotografija nuo kitų fotografijos rūšių skiriasi sudėtingumu, nes gyvūnai vengia žmogaus, ribotą laiką matomi Lietuvos teritorijoje. Šiame žanre daug ką lemia oro sąlygos ir metų laikai.

„Po „Birdpix“ svetainės stogu gyvena ne tik fotografai, bet ir paukščių stebėtojai, kurie atlieka vieną pagrindinių ornitologinės dvasios palaikymo darbų“, – teigia E. Kavaliauskas. Pasak jo, svetainėje stengiamasi išlaikyti ne tik fotografinę pakraipą, bet mokslinę, dokumentinę, kuria rūpinasi Ventės rago ornitologas Vytautas Jusys.

Svetainėje „Birdpix.lt“ registruojami jau patyrę paukščių fotografai, stebėtojai, profesionalūs ornitologai. Ši fotografų bendruomenė išsiskiria ne tik kryptinga ornitologine veikla, bet ir ypač aukštos kokybės fotografijomis.

„Kuriantis specializuotai bestuburių fotografijų svetainei „Macrogamta.lt“, tikslas buvo pateikti įvairių bestuburių – vabzdžių, voragyvių, moliuskų – nuotraukas. Nuotraukų albumai buvo sukurti remiantis bestuburių sistematinės klasifikacijos pagrindu“, – sako G. Steiblys. Šios svetainės nariai stengiasi, kad nufotografuotų vabzdžių duomenis būtų galima panaudoti mokslinių tyrinėjimų ataskaitose, todėl visada nurodo, kur, kada bestuburis buvo nufotografuotas. Fotografo teigimu, taip galima dokumentuoti radavietę.

Pirmiausia etika, paskui estetika

Bendrosiose svetainėse į gamtos fotografiją žiūrima per tokią pačią vertinimo prizmę kaip ir į kitų žanrų nuotraukas. Svarbu kompozicija, kadravimas, šviesa, spalvos, techniniai dalykai, meninė vertė. Skirtingai nei kitų žanrų atstovus, gamtos fotografą saisto dar ir kiti dalykai. R. Barauskas, pastaruoju metu atsidavęs žvėrių fotografijai, sako, kad specializuotų gamtos svetainių misija – viešai kalbėti apie gamtos fotografo etiką: „Su žmogumi fotografas gali susitarti, kaip jį įdomiau įamžinti. Su gyvūnu nesusitarsi. Jis to nenori. Turime gerbti gamtą ir neperžengti tos trapios ribos tarp siekio kuo daugiau sužinoti ir etikos.“

G. Steiblio manymu, taip pat svarbiausia jokiu būdu nepakenkti gyvūnui. „Etinė pusė turi dominuoti. Jei darydamas fotosesiją pasmerki gyvūną pražūčiai, tai, be abejonės, nepriimtina. Žinoma, fotografijoje tūrėtų būti siekiama ir estetiškai pateikti gyvūnus, ar jie būtų dažni, ar reti. Su dažnai aptinkamais šiek tiek lengviau, nes nepavykus pirmam kadrui galima pakartotinai nufotografuoti. O va jei rūšis reta ar labai reta, tada džiaugiesi turėdamas ir fotodokumentiką.“

„Į gamtos fotografiją reikia žiūrėti ir regioniškai“

Fotografuoti galima ir zoologijos sode, ir natūralioje gamtoje, ir Lietuvoje, ir svetur. Tik ar tokias nuotraukas galima vertinti pagal vienodą mastelį? „Iš meninės pusės žiūrint, natūralioje gamtoje niekada nepavyks nufotografuoti elnio taip kaip aptvare – nepaprašysi gyvūno atsistoti ten, kur geras apšvietimas, puiki aplinka, ir dar galvą palenkti taip, kad žvilgsnis būtų išraiškingas. Neretai džiaugiesi, kad apskritai pavyko jį išvysti ir padaryti nors keletą vykusių kadrų“, – sako R. Barauskas.

Fotografijų svetainėse pasitaiko komentarų, kuriais liaupsinamas, tarkim, elnias, nufotografuotas Anglijoje, kur šie žvėrys gyvena pusiau laisvėje, didžiuliuose aptvaruose, nebijo žmonių. Pasak gamtos fotografo, tai tik rodo menkas mūsų žinias apie gamtą. „Čia fotografas gali daryti ką nori. Gali ateiti ryte, vakare, kai pakils rūkas ar patekės saulė, gali fotografuoti ir gulintį, ir stovintį žvėrį, ieškoti tinkamo kampo, apšvietimo. Tai jau režisūra. Gamtoje to nepadarysi“, – tikina gamtininkas.

Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje gyvena tos pačios rūšys, gyvūnai yra medžiojami, jie bijo žmogaus. Mūsų šalyje ir kaimyniniuose kraštuose gamtos fotografui reikalingi visai kiti įgūdžiai. Čia jis turi tapti fotomedžiotoju – susekti gyvūną, prisėlinti prie jo, paukščių fotografai turi savų gudrybių. „Skirtinguose regionuose gyvenančių gyvūnų ir jų fotografijų negalima tapatinti. Į gamtos fotografiją reikia žiūrėti ir regioniškai“, – mano R. Barauskas.

E. Kavaliauskas sau ir kolegoms jau seniai užduoda klausimą, kodėl dauguma per mūsų kraštą migruojančių paukščių, grįždami tūkstančius kilometrų, nutūpę pailsėti, būna labai baikštūs, tuo tarpu tolimose Norvegijos, Rusijos tundros platybėse beveik nesibaido žmogaus? Fotografo manymu, evoliucija jiems gerai įkalė į smegenėles, kad čia pavojingi kraštai, čia šau­doma, gaudoma, brakonieriaujama. „Šiemet pakeliui į Norvegiją didžiausia kelionės palaima buvo Suomijos šiaurėje sutiktas žvyrės patinas, kuris visiškai nebijojo žmogaus. Mes niekaip negalėjome atsidžiaugti, o grįždami namo vėl čia užsukom. Visi priėjome prie išvados, kodėl pas mus šie paukščiai išnyko – juos, šiurkščiai kalbant, suėdėm“, – apgailestavo E. Kavaliauskas.

Fotografo teigimu, tikras gamtos fotografas turi nepamiršti esąs gamtos dalis. Mat būti gamtoje – tai daug daugiau nei lankytis bažnyčioje ar katedroje, reikia nepamiršti pasimelsti ir laikytis tų pačių 10 Dievo įsakymų.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 912

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai