Peržiūrėta 1300

Gamtos fotografas: gyvūnai, priešingai nei žmonės, elgiasi protingiau

Virginija Majorovienė, žurnalas „Moteris"

Ekologas, laukinės gamtos fotografas Renatas Jakaitis (37 m.) gerai išmano gyvūnų elgseną, bet medžiojant auksinius kadrus jam yra tekę patirti lizdą ginančio vištvanagio nagų aštrumą, sprukti nuo briedės, ropštis į medį ir ilgokai sėdėti ant šakos, kol nurims savo vaikus sauganti šernė...

Vis dėlto Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiasis specialistas įsitikinęs: daugiau pavojų kelia civilizacija, o ne laukinė gamta. Mums tariantis dėl susitikimo, Renatas Jakaitis aiškino, kad visos jo valandos suplanuotos, net naktis yra skirta pelėdiniams paukščiams tirti. Sutemus, kai naktiniai skrajūnai pradeda medžioti, aplinkosaugininkas traukia į girią stebėti jų gyvenimo. Baugios, paslaptingos plėšrūnės pelėdos – visai kaip D. Lyncho seriale „Tvin Pykso miestelis“? Renatas juokauti nelinkęs: „Svarbiausia rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų direkcijų darbuotojų užduotis yra tirti ir stebėti gyvąją gamtą. Neturint išsamios informacijos neįmanoma tinkama aplinkos apsauga, priežiūra, veiklos kontrolė.“

Mūsų šalies miškus aplanko arba reguliariai juose peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos žvirblinės, liepsnotosios, balinės, uralinės, baltosios pelėdos, pelėdikės, lututės, didieji apuokai ir kt. Viename gražiausių šalies kampelių Nemuno kilpų regioniniame parke gausu naminių pelėdų, stebimi mažieji apuokai, žvirblinės pelėdos, viena lutučių pora. Ne vieną sparnuotį Renatas yra įamžinęs. „Pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmiau prieš 15 metų. Norėjau įprasminti savo nuolatinį buvimą gamtoje, parodyti užburiančius gamtos vaizdinius tiems, kurie jų nemato, užfiksuoti tai, ko ateityje jau nebebus.“

Žvėrių pramintais takais

Per savo darbo regioniniame parke metus R. Jakaitis susipažino turbūt su visais skrajojančiais, šliaužiojančiais, bėgiojančiais, besirausiančiais gyvūnais. Laisvalaikiu ornitologu ir gamtos fotografu tampantis ekologas pats yra išvaikščiojęs ir iššliaužiojęs žvėrių pramintus takus, nakvojęs greta slapukų žvėrelių, ne vieną vasaros rytmetį ir žiemos sutemą sutikęs krūmuose, laikinai susiręstose slėptuvėse, – tykodamas geriausio kadro. R. Jakaičio nuotraukomis iliustruota nemažai leidinių, surengta asmeninių parodų, jis yra sulaukęs daugybės apdovanojimų. Ne vienais metais Renataspripažintas Lietuvos laukinės gamtos fotografijos konkurso „Gintarinis žaltys“ įvairių nominacijų laureatu. Jis – geriausias 2011-ųjų laukinės gamtos fotografas, darbas „Smalsus pilkis“ pripažintas geriausia tų pačių metų fotografija, „Trys viename“ – geriausia 2011-ųjų žinduolių, „Pavasario giesmė“ – geriausia 2012-ųjų paukščių nuotraukomis.

Ekologas pasakoja, kad meniškas laukinio vilko kadras – retenybė: šie žvėrys nelinkę pozuoti. Smalsų pilkį jis pagavo atsitiktinai. Žinojo, kad apylinkėse slampinėja vilkas. Kai šį pamatė, plėšrūnas buvo įnikęs į savo reikalus – sekė kažkieno pėdsakais, o atsitokėjo tik spragtelėjus fotoaparatui. Kitą kartą vilko jauniklį gamtininkas nufotografavo vaikštinėdamas po pelkynus. Atsitiktinai užtikta šių gyvūnų šeima išsilakstė. Renatas nusimetė nuo pečių kuprinę, griebė fotoaparatą ir pasileido paskui vilkus. Vienas jauniklis žmogumi susidomėjo ir grįžo pasmalsauti. Taip abu ir susitiko ant takelio.

Šuolyje sustingusi lapė, ant abiejų kojyčių pasistiebusi smalsi kiaunė, fotografą atidžiai stebintis, tarsi pulti pasirengęs plačiaragis briedis... Kadrai iš rizikos zonos? Renatas tikina, kad laukiniai žvėrys arčiau kaip 30–50 m žmogaus neprisileidžia. „Jie turi gerą klausą, regą, savisaugos instinktą, puikią uoslę, todėl žmogų jaučia iš labai toli. Grėsmę kelia nebent šernai ir briedžiai. Tiesa, ir tie nepuola šiaip sau, dažniausiai prisiprašo pats žmogus – arba per smalsus, arba atsiduria per arti šeimynos. Visi žvėrys gina savo vaikus.“

Kantriai laukti svajonių kadro

R. Jakaitis skaito paskaitas apie laukinių gyvūnų fotografiją – vieną sudėtingiausių gyvosios gamtos fotografijos rūšių. Turi išmanyti gyvūnų elgseną, kliautis kantrybe ir laukti sėkmės.

Kaip vyksta Renato fotomedžioklė? Ar laukinės gamtos fotografui svarbus medžiotojo instinktas? Kokį objektą jis stebėjo ilgiausiai? „Gera gyvosios gamtos fotografija beveik neįmanoma, jei neišmanai fotografuojamo objekto anatomijos, biologijos, elgsenos ir gyvenamosios aplinkos. Fototechnika ir visa kita – antraeiliai dalykai. Ilgiausiai trunka gyvūną pažinti, žvalgyti, tyrinėti. Na, o toliau viską lemia patirtis, sėkmė ir tinkamai pasirinkta bei valdoma fototechnika.

Pastaruoju metu fotografuoti renkuosi vis sunkesnius objektus – laukinius žvėris, tad galiu pasakyti, kad geram daugelio jų kadrui atsirasti reikia ne vienų metų. Pavyzdžiui, padaryti kokybišką tauriojo elnio nuotrauką man prireikė beveik dešimtmečio. Šis užsiėmimas – tai savita liga, bet jei nesirgtum, mestum jį. Nebeskaičiuoju, koks mano archyvas, kiek ten yra nuotraukų. Tikrai labai daug. Aukso fondu laikau sunkiausiai padarytas arba rečiausias nuotraukas. Svajoju apie kokybiškus laisvėje gyvenančių vilko ir lūšies kadrus.“

Kodėl Renatas nutyli apie nuotrauką „Trys viename“? Unikalus „trigalvio danielio“ kadras sulaukė pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Kur ir kaip jis tokį sumedžiojo? „Nemanau, kad ši nuotrauka ypatinga, tiesiog žiniasklaida pernelyg išpūtė. Tai – Panevėžio apylinkėse laisvėje gyvenančių laukinių danielių grupelė. Kadras gimė beveik atsitiktinai, eilinės išvykos, skirtos laukiniams žvėrims fotografuoti, metu. Sekiau paskui danielius. Visi trys iš skirtingų pusių tuo pačiu metu atsisuko apžiūrėti paskui šliaužiančio objekto. Liko nutaikius reikiamą momentą paspausti fotoaparato mygtuką. Žinoma, tokių kadrų galima laukti visą gyvenimą ir nesulaukti. Būna, unikali meniška ir kokybiška nuotrauka gimsta tik kartą gyvenime. Vieną žiemą Punios šile ketinau dar sykį kokybiškai įamžinti jūrinį erelį – labai atsargų, sunkiai fotografuojamą paukštį. Du mėnesius per speigus ir atodrėkius sėdėjau šaltoje ir ankštoje slėptuvėje prie jaukinimo aikštelės, o erelis atskrido tik kartą ir trumpam.“

Kokius tikslus sau kelia Renatas kaip fotografas? „Siekti tobulos fotografijos, kad ji tarnautų aplinkosaugos bei švietėjiškais tikslais. Propaguoti Lietuvos laukinės gamtos unikalumą. Gerbti fotografuojamą gyvūną, netapti eiliniu jo persekiotoju.“

R. Jakaitis asmeninę parodą „Pėdos gamtoje“ eksponavo Vilniuje įsikūrusios gyvenvietės „Eglių terasos“ namų laiptinėse. Fotomenininko nuomone, gamtos menas netradicinėse erdvėse turėtų būti vis labiau populiarinamas. Prasminga suteikti galimybę miestiečiui jo namų aplinkoje pažinti lietuviškos gamtos turtą – gyvūnijos pasaulį.

Trečioji profesija – ornitologija

Gamtininkas pasakoja, kad savo objektus renkasi pagal sezoną: šiltuoju metų laiku dažniau fotografuoja paukščius, šaltuoju – žvėris. Šiuos įamžinti sudėtingiau, bet iššūkiai Renatui patinka. „Daugelis paukščių – dienos gyvūnai, jie nėra patyrę tokios didelės žmonių agresijos kaip žvėrys. Be to, paukščiai prisirišę prie lizdaviečių, tad jų ieškoti lengviau. Nuo senų laikų medžiojami ir persekiojami žvėrys pasidarę baugštūs, į atviras vietas eina tik sutemus.“

R. Jakaitis savo trečiąja profesija laiko ornitologiją. Gilintis į sparnuočių gyvenseną jis pradėjo paskatintas ornitologų ir kolegų fotografų. Karetaitė, kūltupis, paprastasis čimčiakas... Prisipažįstu: net nežinojau, kad Lietuvoje yra tokių paukščių. „Tiems, kurie toli nuo gamtos, tikrai sunku įsivaizduoti, kad mūsų šalyje tiek daug įvairių gyvūnų.“

Apie visus gamtos atradimus Renatui būtų sunku papasakoti. Pavyzdžiui, rengdamas vieną fotoalbumų serijos „Iliustruotoji Lietuvos gamta“ leidinį, drauge su kitais fotografais kelerius metus stebėjo gerves. Šis paukštis – ilgesio, taikos, laimės simbolis. Ekologas, remdamasis savo, kaip fotografo, patirtimi, buvo įsitikinęs, kad gervės yra taikios, draugiškos. Kartą išvydęs aštrias dviejų patinų peštynes dėl patelės ir teritorijos, jis pasijuto tiesiog priblokštas: žiauri kova truko valandą. Gervės pašokdamos į orą kapojo viena kitą snapais, draskė kojomis. Vienas patinas kitam išplėšė gabalą kojos odos, šis priešininkui išmušė akį. Į kovą paukščiai kilo dar kelias dienas – iki vienas pasitraukė.

R. Jakaitis turi vieno rečiausių Europos giesmininkų meldinės nendrinukės fotografijų kolekciją. Šie paukščiai peri tik keliose šalyse, yra priskirti prie globaliai nykstančių. Jiems perėti būtini šlapi, atviri ir maisto medžiagų gausūs viksvynai, o tokių vietų dabar labai reta. Pastebėti meldinę nendrinukę nelengva, jos mėgsta slėptis giliai tarp augalų. „Tenka kviestis giesmės įrašais. Daugelį šių paukščių nuotraukų (ir minėtą „Pavasario giesmę“ – aut. past.) padariau viliodamas balsu. Pavyko prisėlinti ir prie aistringai giedančio bei budrumą praradusio patinėlio.“

Didysis margaspalvis bei baltnugaris geniai, ramus paprastasis čimčiakas, vilioklė jerubė, šokantis kurtinys, susimąstęs paprastasis suopis, smalsi pilkoji meleta, straksinti karetaitė, kūltupis, juodakaklis naras... Dauguma Renato įamžintų sparnuočių – Lietuvos raudonosios knygos svečiai (mūsų šalyje aptinkama per du šimtus paukščių rūšių, beveik šimtas jau įrašyti į šią nykstančių gyvūnų knygą).

„Tetervinai ir kurtiniai garsėja kiekvieną pavasarį ir beveik tose pačiose nedidelėse teritorijose vykstančiomis įspūdingomis, triukšmingomis, aktyviomis tuoktuvėmis. Kai tai žinai ir tinkamai pasiruoši, stebėti šiuos paukščius nesudėtinga. Kas kita – jerubės. Jos, nuolat tūnančios miško tankmėse, tylios ir atsargios, turi puikų maskuojamą apdarą. |Tenka nertis iš kailio norint nufotografuoti“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

Kartą dėl paukščių Renatui teko pasidarbuoti kastuvu – Šakių rajone darė smėlio šlaitus, kad juose perėti tinkamus urvus galėtų kastis bitininkai – vieni gražiausių ir spalvingiausių paukščių, šie perėti Lietuvoje pradėjo tik 2009 m. Natūralių atvirų smėlio šlaitų apylinkėse nėra, todėl R. Jakaitis drauge su keliais fotografais bei ornitologais nusprendė bitininkams pagelbėti. Jų įrengtoje buveinėje iki dviejų metrų urvus išsikapstė penkios bitininkų poros.

Gamtininkas nuo vaikystės

„Gimiau netoli Kauno, o didžioji dalis mano vaikystės prabėgo kaimiškose ir gana miškingose apylinkėse šalia didžiojo Kazlų Rūdos miškų masyvo, – pasakoja Renatas. – Potraukį laukinei gamtai jutau, matyt, nuo gimimo. Juk augau miškų apsuptas. Iš dalies „kaltas“ ir nuolatinis ramybės bei vienatvės poreikis. Buvau mąslus, ramus, į vienišumą linkęs vaikas. Labai užsispyręs, nemėgstantis bendrauti. Kaip įprasta mūsų šalyje, teko atlaikyti tėvų skyrybas ir visus su tuo susijusius nemalonumus. Tai tik paskatino dažniau vykti į laukinę gamtą – ieškoti ramybės ir atsipalaiduoti. Kartais paglobodavau kokį sužeistą žvėrelį ar paukštį, bet anksti supratau, kad namo jų neštis negalima – taip laukiniams gyvūnams ne padedi, o kenki.“

Kuo Renatą patraukė palyginti jauna ekologo profesija? Kokią jis mato savo darbo prasmę? „Ekologo profesija nėra nauja, tiesiog Lietuvoje ji nebuvo labai populiari, kadangi yra nepelninga. Šią profesiją dažniausiai renkasi tie, kuriems rūpi ne uždarbis, o noras prisidėti prie mus supančios natūralios ir sveikos aplinkos išsaugojimo.“

R. Jakaičiui teko laimė dirbti parke, kuris iš kitų Lietuvos regioninių parkų išsiskiria kraštovaizdžio vaizdingumu, išraiškingumu ir savitumu. Svarbiausia čia – Nemunas, išvingiavęs didžiąsias kilpas. Parke yra 18 draustinių, šimtamečių medžių, aukščiausia Lietuvos pušis, ganosi laukinių elnių kaimenės. Punios šilas – mėgstamiausias Renato miškas. Dėl savo unikalaus sengirės kraštovaizdžio, didelės buveinių, retų ir saugomų augalų, gyvūnų rūšių įvairovės jis yra vienas vertingiausių Europoje. Šile ekologas praleidžia labai daug laiko – užsiima aplinkosaugine inspekcine veikla, atlieka įvairius gamtinius tyrimus. Ar vaizdinga gamta – vienintelė aplinkosaugininko darbo privilegija?

„Kai dažnas buvimas gamtoje tampa tik įvairių darbinių problemų ir nemalonių konfliktų sprendimu, džiaugsmas mėgautis gražiais gamtos vaizdais išblėsta. Svarbiausia šios veiklos privilegija – kaupiama patirtis ir gamtos pažinimas.“ Svarstau, kad gamtosaugininko darbas yra pavojingas – brakonierius ar kitoks įstatymų pažeidėjas gali būti žiauresnis už į kampą įvarytą žvėrį. Renatas aiškina: „Inspekcinė veikla, susijusi su brakonierių kontrole, nėra pagrindinis saugomų teritorijų direkcijų specialistų darbas. Tai atlieka regionų aplinkos apsaugos departamento atstovai ir policijos pareigūnai. Mes jiems tik talkiname, tačiau konfliktinių situacijų patiriame taip pat.“ Kaip namiškiai išleidžia į naktinius žygius? Renatas atsako kaip visada lakoniškai: „Į ilgalaikius gamtinius žygius esu išleidžiamas nelabai noriai, todėl tenka ieškoti įvairių kompromisų.“

Gyvūnai elgiasi protingiau nei žmonės

Daug metų gamtos stebėjimo projektuose dalyvaujantis Renatas gali pasakyti, kaip ji keičiasi: „Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, neigiami natūralios gamtos pokyčiai vyksta dėl nuolat intensyvėjančios ūkinės ir rekreacinės veiklos, augančio besaikio gamtos išteklių vartojimo... Dėl to mažėja arba visai nelieka natūralių gamtinių buveinių, blogėja jų būklė ir kartu nyksta organizmų rūšys, tiesiogiai susijusios su natūraliomis buveinėmis. Laikome save protingaisiais, daug ką žinome ir suprantame, tačiau dauguma visuomenės narių siekia trumpalaikės asmeninės naudos, prioritetą teikia savo kišenei ir visai nepaiso ilgalaikės nepataisomos žalos gamtinei aplinkai. O juk jos būklė lemia mūsų visų gerovę ir likimą. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad jie yra žemėje viešpataujančios būtybės, bet toks požiūris primityvus. Mes tikrai nesame nusipelnę viešpatauti. Ir ne mums spręsti, kam ir kaip šioje žemėje būti. Gamtiniai ištekliai nėra skirti vien žmogui tarnauti ir jo poreikiams tenkinti . Privalome paisyti ir nepamiršti kitų žemės gyventojų, juk jie turi tokias pačias teises, kaip ir mes. Jei jau laikome save protingaisiais, kodėl nesielgiame išmintingai? Gyvūnai, priešingai nei žmonės, elgiasi protingiau – nekenkia sau ir nenaikina aplinkos, kurioje gyvena“, – įsitikinęs Renatas.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai