Peržiūrėta 2419

Dovana lutučiukams

Dovana Lutučiukams - KNYGA

 

Istorijos pradžia – kažkur Hadėjaus eone (toks istorijos laikotarpis) prieš kokius... 4570 mln. metų... Nors, ne, galbūt čia jau per giliai kapstau... Viskas prasidėjo kiek vėliau... Kokį 2013 metų pavasarį, iškart po „Gintarinio žalčio“, kai gamtą mylinčių vaikučių klubo „Lutučiukai“ sumanytoja ir siela Lina paprašė manęs sukurt Lutučiukams knygą. Tik nepagalvokite, kad knygą turėjau parašyt... Ne... Išdrožt iš medžio. Ilgai nemąstęs sutikau, nes ką gi čia reiškia – atverstą knygelę grandininiu pjūklu papjaustyt... Grandininiu pjūklu, sakau, nes dažniausiai taip ir drožinėju. Pasiimi seną kelmą kaime, užsikuri „Stihl‘ą“, brūkšt, brūkšt ir gatava... Taip gimė Meška, Perkūnas, Pelėda, Vėžlys ir kiti gyviai. Tačiau čia juk Knyga, Knyga vaikučiams, ant kurios jie dar ir savo darbelius demonstruos. Supratau, kad vien su grandininiu pjūklu neapsieisiu, na, bet jei jau pasirašiau, teks pasistengt.

Atėjo vasara, savaitgaliai kaime nė trupučio nepridėjo noro užsiimt drožyba... O gal tiesiog nebuvau tikras, kad kas pavyks... Gal Lina pamirš, ko prašiusi...

Atėjo ruduo, o su juo atėjo prisiminimai apie kažkokį neužbaigtą darbą... Tiksliau net nepradėtą...

Rami medžiagos drožybai paieška palaipsniui virto panika, nes, kaip pasirodė, reikėjo ne kažkokio kelmo, o gana nemažo rąsto. Beklaidžiodamas močiutės fazendos pakraščiais, prie apleisto bebrų namo aptikau bebrų (be Antazavės seniūno leidimo) nugriaužtą ąžuolą. Visada žinojau, kad jis ten yra, bet prieš 3–4 metus nuverstą į vandenį ąžuolą buvau nurašęs, kaip puvėką. Nuo smūgio kirviu ąžuolas nuskambėjo... ir atėjo viltis, kad Knyga bus...

Viltis, kaip žinia, kažkieno motina... Bet aš ne iš tų, todėl vien vilties man bus maža, pamaniau, ir kibau į darbus.

Imam jau anksčiau minėtą „Stihl‘ą“, ir su dėde Vytautu (dėdė Vytautas, AČIŪ jam labai) auksinis žmogus, ne tik rąstams tampyt, bet ir idėjomis, patarimais, o ypač tobulu kaltelių galandimu pagelbėjęs) einam pjaut ąžuolo. Atsipjauname apskaičiuotą gabalą, rišame prie „4x4 Passato“ ir velkam kieman. Parvilkę pjaunam išilgai... ir suprantam, kad nieko gero... šerdis papuvusi, mediena susisukusi, panašu, kad dar džiūdama skils negražiai...

Belieka grįžt prie ąžuolo ir atsirėžt dar vieną gabalą. Šįkart pasisekė labiau, nors permirkęs ąžuolas staigiai džiūdamas skilo vis tiek, tik kad jau nebebuvo kur dėtis, nebuvo nei geresnio ąžuolo, nei laiko, taigi tą skilimą palikau Knygoje, apsimetęs, kad taip ir turi būti...

Palikome ąžuolo pusgaminį apdžiūt, vėl prie jo sugrįžau tik spalio pabaigoje, kai lengvu rankos judesiu norėdamas įsimest pusgaminį į jau anksčiau minėto „4x4 Passato“ bagažinę supratau, kad be jau anksčiau minėto dėdės Vytauto pagalbos nieko nebus. Pasakysiu iškart, kad baigta Knyga, po visų pjovimo, skaptavimo, drožybos, ir kitų svorio mažinimo darbų tebesveria 17 kg. Kiti dydžiai – 580x370x250 mm.

Pusgaminis vistik atkeliavo į Vilnių, į svetainę, kur ir pragulėjo, skleisdamas ąžuolui būdingą aromatą, iki lapkričio pabaigos.

Žmonos skatinamas, pagaliau įsidrąsinau paimt į rankas kaltus (šiauliečių liaudies meistrų Lažinskų pagamintus), bendram vaizdui susidaryt pasiėmiau storiausią namie buvusią knygą, vieno garsaus ornitologo ir rašytojo Gerb. M.K. veikalą „Paukščiai“ ir pradėjau iki kovo pradžios užsitęsusį kūrybos procesą. Žmona, beje, kaip visada, buvo ir Mūza bei Įkvėpėja ir idėjos dėl Pelėdos sumanytoja.

Kokios dar Pelėdos, paklausite. Aš Jums ramiai paaiškinsiu, o Jūs, dabodami nuotraukas, suprasite, kas ta Pelėda, ir koks vaidmuo jai teko prie Knygos. Knyga turi būt ne tik atversta, bet ir paversta į žiūrovą, nes Lutučiukai ant jos demonstruos savo piešinėlius, nuotraukėles ir kitus darbelius. Paversta, tai paversta, galima juk pakišt kokią malką ir bus gerai... A va ir ne, nebus gerai... Tegul Knygą laiko koks nors Gyvis, pamaniau aš, ir Knygos sudėtingumas padidėjo kokius septyniolika kartų. Pirminę mano idėją, Knygą paremt į Vėžlį, negailestingai sukritikavo mano Gyvenimo Moteris, pasiūliusi įsiskaityt į „Lutučiukų“ pavadinimą. Eureka, kas gi geriau palaikys Lutučiukams atverstą Knygą, jei ne Lututė (tiesa, rimtesni ornitologai suabejos, ar ten tikrai Lututė, bet aš galiu garantuot, kad tikrai). Na, o Lututė ta tupi ant kitos knygos... ir viskas iš vientiso ąžuolo gabalo, ir viskas per tris mėnesius... Na, panašu, kad viskas pernelyg sudėtinga, ypač drožėjui mėgėjui. Taigi, arba reikia susiimt ir daryt, arba parašyt Linai laiškelį, kad nieko nebus...

Trumpiau tariant, per beveik keturis mėnesius, kupinus drožlių, dulkių, triukšmo, nesibaigiančio svetainės tvarkymo, idėjų, klaidų ir medžio gabalėlius vagiančio augintinio (žino, sabaka, kad ąžuolas brangus) kažkaip savaime išsidrožė Knyga. Pakutiniai pjūviai, pašlifavimai, kampų apvalinimai, tada dar prisimintas vaikystės užsiėmimas – pirografija (toks ornamentų deginimas ant medžio), gruntavimas, lakavimas, Pelėdos akytės, atkeliavusios iš saulėtojo Teksaso ir... Knyga jau pasiruošusi keliaut pas Lutučiukus, į Žemės dienos šventę. Turėdamas omenyje, kad visą drožybos laikotarpį dar gyvenau ir kasdieniniuose darbuose bei rūpesčiuose, kad esu visiškas naujokas drožyboje, kad nemokėjau (neturėjau laiko) tinkamai paruošt medieną drožybai, kad padariau kelias planavimo bei drožybos klaideles, esu baisiai patenkintas pasiektu rezultatu. Na, o jūsų visų nuomonę apie Knygą tuoj perskaitysiu komentaruose. Žinau kad jūs labai priekabūs, ir tikiuosi, kad Lutučiukai, gavę Knygą dovanų, bus atlaidesni...

P.S. Nuotraukose pabandžiau pateikt visą Knygos istoriją – nuo ąžuolo, dar gulinčio baloje iki paskutinių akcentų. Jei sugalvosite išsidrožt kažką panašaus, vienoje nuotraukoje pamatysite visus (beveik) įrankius, kurių reikės kūryboje.


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 963

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai