Peržiūrėta 3293

Darius Babelis: miške jaučiuosi labiau savas nei mieste

Darius Babelis, „Gintarinio žalčio 2013“ laureatas, visada norėjo užfiksuoti įdomias gamtos akimirkas, nesvarbu, kas tai būtų – didelis gyvūnas ar smulkus augalėlis. Dėl šio pomėgio, ko gero, reikėtų „kaltinti“ jo gimtąsias apylinkes. Miške fotografas jaučiasi labiau savas nei mieste, neskaičiuojant darbo valandų, daugiau laisvo laiko praleidžia gamtoje su fotoaparatu nei tarp žmonių. Vyras džiaugiasi, kad į pomėgį fotografuoti geranoriškai žiūri ir jo namiškiai.

Už vapsvaėdį dėkingas draugui

„Gimiau ir augau Kupiškyje. Gyvenau labai puikioje vietoje – netoli Kupiškio piliakalnio ir Lėvens upės, kurią vėliau užtvenkus atsirado Kupiškio marios. Kiek prisimenu, visuomet buvau tikras gamtos vaikas. Buvo iššliaužiotos visos aplinkui besidriekiančios pievos, piliakalnis ir jo šlaitai, išbraidytos visos Lėvens pakrantės. Patiko stebėti Lėvens pakrantėje saulės spinduliuose žaidžiančius laumžirgius, pievoje ropojančius vabaliukus, lapus graužiančius vikšrus... Viskas atrodė labai įdomu ir svarbu“, – pasakoja gamtos fotografas, 2014-aisiais pelnęs pagrindinius konkurso nominacijų „Paukščiai“ ir „Egzotikos pasaulis“ prizus.

Gimtosiose Kupiškio apylinkėse D. Babelis įamžino ir laurus jam lėmusį vapsvaėdį, besimėgaujantį vapsvų lervomis. Kolegos fotografai autoriaus konkursinę nuotrauką „Ekstremalas“ ir kitus šio reto paukščio kadrus vadina pavydėtina sėkme. Už šias vapsvaėdžio fotografijas vyras sakosi esąs dėkingas draugui, kuris paskambinęs pranešė, kad nuo vapsvų lizdo nubaidė vapsvaėdį. Fotografas nedelsdamas sėdo į mašiną ir išskubėjo link nurodytos vietos, nors vilties, kad pabaidytas paukštis dar kartą sugrįš į tą pačią vietą, turėjo mažai. „Atvykęs į nurodytą vietą įsitaisiau artimiausiuose krūmuose. Po keleto minučių vapsvaėdis nusileido medyje per kelis metrus nuo manęs. Įsitikinęs, kad yra saugus, po geros valandos nutūpė ant žolės. Kojomis prisikasė prie vapsvų lizdo, išplėšė korius, kuriuos draskė dalimis, ir vaišinosi perais. Jam nuskridus dar ilgai tankiai daužėsi širdis krūtinėje ir akyse stovėjo matytas vaizdas...“ – susitikimą su į Lietuvos raudonąją knygą įrašytu paukščiu prisimena kupiškietis. Tai, kad Dariui konkurse sėkmę lėmė paukštis, turbūt nėra joks atsitiktinumas. Dar besimokydamas mokykloje D. Babelis pirmuoju savo „Zenitu“ ir iš draugo pasiskolintu objektyvu „Tair-3“ fotografavo paukščius. Iki šiol jo namuose saugoma sukaupta skaidrių kolekcija.

Pirmuoju vedliu po sparnuočių pasaulį jaunasis fotografas pasirinko Vytauto Logmino knygą „Lietuvos paukščiai“. Šis leidinys pašnekovui buvo tapęs biblija, kurią tamsiais žiemos vakarais jis uoliai studijuodavo, ir labai laukdavo pavasario, kad galėtų iš arčiau susipažinti su pargrįžusiais paukščiais ir pritaikyti savo žinias. Pasak vyro, kad išsamiai pažintum paukščių pasaulį, vienai rūšiai gali skirti kelerius metus ir vis tiek visko iki galo nesužinosi. Štai iki šiol jam sunkiausiai sekasi atpažinti devynbalsinių šeimos sparnuočius.

Romantiški pasimatymai

D. Babelis neturi mėgstamiausios paukščių rūšies. Žiemą jam patinka stebėti kranklius, pavasarį – gerves, vasarą – paprastuosius purplelius, o rudenį beveik visą laisvalaikį jis praleidžia stebėdamas ir fotografuodamas žvėris. Pastaruoju metu apskritai daugiau dėmesio ir laiko skiria būtent žvėrių fotografijai. Kodėl? „Todėl, kad daugiau laiko būni miške, gamtoje, mažiau tenka sėdėti prie kompiuterio ir darbuotis su nuotraukomis, nes mažiau padarai kadrų“, – šypsosi pašnekovas.

Mažiau ne mažiau, bet paganyti akis išties yra į ką. Štai „Pasipuošęs pasimatymui“ (toks nuotraukos pavadinimas) taurusis elnias kolegų fotografų buvo įvardytas kaip kandidatas į gražiausių elnių dešimtuką ir autoriui pelnė 2012 metų konkurso nominacijos „Žinduoliai“ geriausio darbo laurus. Nekasdienis pasimatymas su įspūdingo stoto ir puikių ragų rujojančiu elniu fotografo atmintyje vis dar labai gyvas: „Jau ne pirmą kartą vykau fotografuoti elnių per patį jų rujos įkarštį. Tąkart nieko gero nebesitikėjau, nes labai nusivėlinau ir kol nuvykau į vietą, buvo jau gerokai išaušę. Pamačiau tris patinus ir pulkelį patelių, bet iš miško laukymės, į kurią buvau numatęs eiti, girdėjosi beveik nepertraukiamas elnio baubojimas. Tad pamiškėje esančius elnius palikęs ramybėje išskubėjau į miško laukymę. Išėjęs ten išvydau elnią, ragais laužantį krūmus ir ariantį pievą. Šalimais jo ramiai stovėjo patelė. Po truputį pradėjau sėlinti. Likus maždaug 40 metrų man už nugaros subaubė kitas elnias, tai „maniškis“ pasileido bėgti link jo visai pro mane. Man beliko tik darbuotis fotoaparatu.“

Kitas romantiškai nusiteikęs, taip pat konkurse tituluotas Dariaus herojus – nepalyginamai mažesnio kalibro gyvūnas, tačiau gyvenantis ne Lietuvoje. Tai altajinis kiškėnas. Jį fotografas sutiko pernai keliaudamas po Kalnų Altajų. Altajiniai kiškėnai – labai guvūs žvėreliai. Vyrui teko nemažai laiko atsigulus stebėti, kokiu takeliu jie bėgioja prisibriauškę augalų link savo urvo. Kai kurie kiškėnai šmirinėjo nešini lyg tikrų floristų sukurtomis puokštėmis. Nepaliaujamai pirmyn atgal zujantys kiškėnai atrodė tarsi skubėtų į pasimatymą ir prašyte prašėsi į kadrą. Iš tikrųjų taip žvėreliai kaupia atsargas žiemai, kuri Altajaus kalnuose ilga ir atšiauri.

O štai 2014-ųjų žiemą Lietuvoje D. Babeliui teko darbuotis kaip „vestuvių“ fotografui – Panevėžio rajone jis aptiko danielių pulką su balta patele. Danielė atrodė kaip tikra nuotaka. Šių metų vidurvasarį Kupiškio rajone fotografas įamžino du draugiškai bendraujančius briedžius: „Buvau nužiūrėjęs, kur ganosi keturi briedžiai rapsų pasėliuose. Tą rytą du patinėliai išėjo ne į pasėlius, o patraukė pagrioviu užkandžiaudami karklų šakelėmis, kartais sustodami vienas priešais kitą ir tarsi pasišnabždėdami vienas kitam į ausį. Pasitrindami nosimis patraukė tolyn, visiškai nekreipdami dėmesio į netoliese besiganančią patelę. Tą nosių pasitrynimą ir pavyko užfiksuoti fotoaparatu.“

2 valandos – kaip 2 minutės

Prieš penkerius metus, atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams su didesnio optinio artinimo ir makrofunkcijomis, tokį modelį įsigijo ir kupiškietis. Aparato kokybė netenkino, bet to užteko, kad vyras vėl pasinertų į makropasaulį, kurį nuo mokyklos laikų buvo kiek užmiršęs (dar besimokydamas jis turėjo surinkęs kelių šimtų Lietuvos drugių kolekciją). Nusipirkus aparatą atsirado pirmosios rimtesnės fotografijos iš makropasaulio. „Net pačiam buvo įdomu, kaip maža skruzdelytė kompiuterio ekrane virsta gigantu“, – juokiasi Darius.

Lietuvoje šiuo metu yra per 2 500 drugių rūšių. Jiems atpažinti D. Babelis visuomet pirmiausia naudojasi knygomis, informacija internete. Jei ten nepavyksta rasti, tada prašo pagalbos kolegų fotografų, kurie mielai padeda, tačiau kai kurių rūšių drugių iš fotografijos atskirti neįmanoma. Dažnai kyla sunkumų apibūdinant žirgelių būrio rūšis, kurioms atpažinti nėra nė vienos lietuviškos knygos.

Makrofotografijoje ne tik rūšis atpažinti ne visada paprasta. Pirmiausia jai labiau nei kitoms gyvūnijos fotografijos sritims reikalingas itin pastabus žvilgsnis. Tą puikiausiai liudija kupiškiečio nuotrauka „Kukulija“, išrinkta geriausiu konkurso „Maskuotė“ darbu. „Seniai norėjau nufotografuoti pelyninę kukuliją. Kai tik eidavau pro kiečius ar pelynus, ieškodavau, ar nepamatysiu kukulijos vikšro, kuris būna idealiai prisitaikęs prie augalo. Makrofotografijai reikia sukoncentruoti dėmesį. Juk žinai, kad ieškai mažo objekto, kuris dažnai būna gerai prisitaikęs prie aplinkos. Norint nufotografuoti tam tikrą rūšį, reikia pasidomėti jos biologija ir žinoti, kokiu laikotarpiu ir ant kokių augalų reikia jos ieškoti“, – sako fotografas.

O štai meniškoms vorų ir jų audžiamų voratinklių nuotraukoms reikia šviesos, krintančios tam tikru kampu, ir tinkamo fono. Tik va ne visiems pavyksta tą tinkamą šviesą pagauti. Dariui – pavyksta. Gal todėl, kad nebijo dėl gero kadro ir keliais pašliaužioti, ir valandų valandas balose gulėti.

„Kai įsijauti į fotografavimą, tai ir 2 valandos praeina kaip 2 minutės. Kartą, fotografuodamas saulašarę, tik baigęs pamačiau, kad visas kiaurai šlapias, pajutau šaltį... Bet pavyko nufotografuoti taip, kaip norėjau, kad ir lapai, ir žiedų pumpurai būtų sufokusuoti“, – vieną ankstyvą vasaros rytą pelkėje prisimena D. Babelis. Fotoaparatą tąsyk vyrui teko laikyti kelis milimetrus virš vandens, o trikojis buvo paskandintas po vandeniu ir samanomis.

Teko nešti kudašių

D. Babelis nebeįsivaizduoja savęs be fotoaparato. Fotografijai jis skiria visą savo laisvalaikį. Gamtoje fotografuojant sustoja laikas, nebelieka pašalinių minčių. Net vairuodamas tolumoje jis pastebi besiganančias stirnas, pievoje slankiojančią lapę ar medyje tupintį suopį, tad jo fotoaparatas, visuomet paruoštas darbui, guli ant priekinės automobilio sėdynės. Ne kartą jam yra tekę iššokti iš automobilio, palikti jį pravirais langais, atvertomis durelėmis bei nusėlinti link sudominusio objekto, ir tik po sėkmingos ar nepasisekusios fotosesijos prisiminti automobilį, kartais paliktą vos ne viduryje kelio.

Smalsią ilgauodegę lapę Darius taip pat pastebėjo visiškai netikėtai vairuodamas automobilį, bet kad ji papozuotų, jam teko griebtis gudrybės: „Planavau fotografuoti gerves. Važiuodamas per miškelį kelkraštyje pamačiau lapę, kuri buvo kažkuo labai susidomėjusi. Riedant pro šalį ji įbėgo į mišką. Aš sustojau ir palaukęs keletą minučių toje vietoje, kur ji įbėgo, sucypsėjau mėgdžiodamas pelę. Lapei tikriausiai pasidarė smalsu ir ji atsliūkino pažiūrėti, kas gi čia cypsi, o supratusi apgaulę nešė kudašių atgal.“

Keletą kartų ir pačiam fotografui teko nešti kudašių, tiesa, ne nuo savo fotomodelių. Prieš porą metų einant fotografuoti du kartus buvo užpuolusios bitės, nežinia iš kur atsiradusios. Tuomet gerokai jį sugėlė, nors šiaip vyras sakosi su jomis gerai sutariantis.

Fotoaparatas pakeitė šautuvą

Kiekviena išvyka į gamtą Dariui ką nors duoda: net jei ir nieko nenufotografuoja, sužino ką nors nauja, pasisemia gerų emocijų. O gamta jo gimtojo Kupiškio apylinkėse išties dosni.

Prieš kelerius metus, 2012 metų žiemą, fotografas gavo žinią, kad netoli vieno kaimo ganosi keista stirna – visa dėmėta, tarsi kur išsivoliojusi ar aplipusi balta plėvele. Smalsumo vedamas vyras nuvažiavo pasižiūrėti. Jo nuostabai, tai buvo pirmametis stirninas, greičiau panašesnis į veršelį nei į stirnų giminę.

„Nors albinosų ir anksčiau buvau matęs, tačiau tokį regėjau pirmą kartą. Tą žiemą padariau keletą nuotraukų, bet kokybiškai taip ir nepavyko jo nufotografuoti. Nuo viduržiemio margis dingo ir niekas jo nebematė. Buvau jau praradęs viltį jį dar sutikti ir tik po pusantrų metų vėl atradau, kur jis gyvena. Pasirodo, tik už kilometro nuo tos vietos, kur pirmą kartą fotografavau, o glaudžiasi negyvenamos sodybos sode arba šalia augančiuose mažuose krūmeliuose. Nors visai greta miškas, bet jo visiškai vengia ir būna tame pusės kilometro spindulio plote. Kadangi aplink atvira teritorija, stirninas pirmas pastebi atvykstančius „svečius“. Teko ne vieną rytą ir vakarą praleisti, kol pasisekė nufotografuoti jį tinkamoje šviesoje“, – pasakoja D. Babelis.

Margojo stirnino nuotraukai pasirodžius svetainėje „Naturephoto.lt“, fotografai susirūpino, ar simpatiškam margiui pavyks išvengti medžiotojų kulkos. Pasak kupiškiečio, medžiotojai į šį stirniną žiūri labai geranoriškai ir griežtai nutarė jo nemedžioti. Be to, pagal savo amžių žvėris yra labai atsargus ir baikštus, tad fotografas tikisi dar ne vieno įdomaus susitikimas su juo.

Ne taip seniai Darius ir pats į žvėris žvelgė ne tik per fotoaparato objektyvą, bet ir per medžioklinio šautuvo optiką, tačiau pastaraisiais metais ginklą iškeitė į fotoaparatą. Kad yra medžiotojas, neleidžia pamiršti būrelio pirmininko pareigos, kurias jis jau eina dešimti metai.

„Kokybiškai nufotografuoti žvėrį dešimteriopai sunkiau nei sumedžioti. Fotografuojant gaunamas šimteriopai didesnis gerų emocijų pliūpsnis. Įamžinant nuotraukose gyvūnus, tenka stebėti visapusišką jų gyvenimą ir visai kitu kampu nei iš bokštelio. Kartu yra patenkinamas medžiotojo ego nepraliejant kraujo“, – tvirtina Darius Babelis.

Dariaus Babelio nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai