Peržiūrėta 2376

Dalia Račkauskaitė: užbūrė paukščių pasaulis

Ketvirtojo „Gintarinio žalčio“ konkurso laureatei Daliai Račkauskaitei vaikystėje pempės buvo patys baisiausi paukščiai, bet ji vis tiek kiekvieną pavasarį nekantriai laukdavo pirmųjų jų „gyvi, gyvi“. Ko gero, jau tuomet gamta rado deramą vietą fotografės gyvenime. Šiandien iš klaipėdietės fotografijų žvelgia ne viena kuodelį pašiaušusi skardžiabalsė, daugybė kitų sparnuočių. Pirmieji polinkio į fotografiją daigai taip pat prasikalė dar vaikystėje, mat tada pačios gražiausios knygos buvo du fotoalbumai apie paukščius, kuriuos ji galėdavusi vartyti tūkstančius kartų. Dabar pačios Dalios darbai puošia ne vieną gamtos fotografijų albumą, žurnalą, plačiai pasklidę po virtualiąją erdvę.

Duris į gamtos fotografiją pravėrė rasotas vabalėlis

Kadaise apie gamtą D. Račkauskaitė žinojo tiek, kiek papasakodavo mama, o apie fotografiją – kad tai labai brangus ir sudėtingas dalykas, kol galiausiai įsigijo pirmąją skaitmeninę „muilinę“ kelionių įspūdžiams fiksuoti. Tuomet ir pajuto kadrų ieškojimo malonumą, tik nuotraukos nebuvo tokios, kaip norėjo, o pasiklausti – nežinojo ko. Vieną dieną akis užkliuvo už skelbimo „Mokome fotografuoti“. Tada paaiškėjo, kad „muilinė“ nieko verta ir reikia „kažkokio veidrodinio...“.

„Kartą, laukiant autobuso stotelėje, pro kioskelio langą nuo žurnalo viršelio man nusišypsojo rasotas vabalėlis. Nusipirkau. Taip sužinojau apie Arūną Eismantą, susiradau tinklalapį, o ten – daugybė patarimų, straipsnių, – pirmuosius žingsnius link fotografijos prisimena klaipėdietė. – Šis tas pradėjo aiškėti ir apie pačią fotografiją, diafragmas, išlaikymą. Susipažinau su bendraminčiais, skaičiau viską, kas pakliuvo, mėginau fotografuoti šį bei tą. Tik objektyvas pats sukosi nuo pozuojančio žmogaus link praskrendančio paukščio.“

Netiesioginė pažintis su pernai metų gamtos fotografu išrinktu A. Eismantu virto į neakivaizdinę mokyklą: moteris prisiregistravo svetainėje efoto.lt, susipažino su daugybe nuostabių žmonių, negailinčių patarimų, susirado ir perskaitė visus Arūno straipsnius, stebėjo jo darbus. Netrukus jos bibliotekoje atsirado „Paukščių žinynas“, vėliau – ir kitų knygų, žurnalų. Beje, pirmuosius „nežinomus“ paukščius įvardijo, Dalią paskatino ir jai patarė taip pat A. Eismantas, o po kelerių metų moteris jau pati dalyvavo „Gintarinio žalčio“ konkurse. D. Račkauskaitės gyvenime būta visokiausių pomėgių, tačiau šiandien gamtos fotografija – vienintelis jos pomėgis: niekam kitam nebeužtenka laiko.

Nejuokais bijojo pempių

Vaikystėje pats baisiausias paukštis Daliai buvo... pempė. „Netoli namų prie upelio augo seni gluosniai, į kuriuos buvo lengva įlipti, – toks būdavo mūsų kelionės tikslas. Reikėdavo eiti per pievą, o joje perėdavo pempės. Buvo griežtai prisakyta, kad eiti galima tik takeliu, tačiau mes neidavom, o bėgdavom šaukdami, kad mums nereikia jokių kiaušinių, bet pempės vis tiek sukdavo virš galvų klykaudamos. Visa tai nebūtų buvę taip baisu, tačiau kai tau – 3–5 metai... Nejuokais bijojom pempių“, – šypsosi D. Račkauskaitė.

Šiandien fotografės archyve – mažiausiai geras tuzinas kuoduotųjų gražuolių, tačiau jos – vis dar geidžiamų paukščių sąraše. Apskritai šis sąrašas gana ilgas. Dalia prasitarė savojo stebuklo vis dar laukianti: „Stebuklo nuostabumas ir yra tas, kad nežinai, nei kur jis tavęs laukia, nei kada, nei į ką jis bus panašus. Jis tiesiog ateina lyg didžiausia dovana. O norų turiu begalę – vos vienas išsipildo, jau kitą sugalvoju. Galėčiau pradėti vardyti rūšis, bet bijau, kad bus visa paukščių žinyno rodyklė...“

Laukiant tų stebuklų reikia apsišarvuoti kantrybe. Pernai visą mėnesį fotografė varvino seilę stebėdama kuolingas: jau patamsy susiruošusi namo įlipa į mašiną – jos ima ir atskrenda; arba guli slėptuvėje, o jos nusileidžia prie kojų esančioje pelkėje ir turškiasi, šūkauja, bet fotografuotis nenori. Negali nei pajudėti, nei apsisukti ir pasigerėti jomis – nubaidysi ir daugiau į tą vietą paukščiai nebeatskris.

Kartą kuolingų draugijoje Dalia praleido tris valandas: „Tūnau slėptuvėje Klaipėdos rajone. Tuščia. Po geros valandikės išgirdau kažkur už nugaros kuolingas. Nejudu. Laukiu, kol pasirodys. Kažkas nusileido prie pat kojų ir pradėjo turkštis. Išdrįsau per petį pro tinklo plyšį pažiūrėti – trys kuolingos. Vėliau jų atskrido dar daugiau, buvo visur: pašonėje, už nugaros, toliau už žolių... Mačiau, tik fotografuoti negalėjau. Kol pagaliau atskrido dar trys ir pliumptelėjo priešais objektyvą – net atsilošiau. Fotoaparatas nefokusavo, kol galiausiai paukščiai atsitraukė kokį pusmetrį. Nusitaikiau, keli kadrai... ir kuolingos pasitraukė toliau.“

Bene ilgiausiai fotografei slėptuvėje teko išbūti septynias valandas, o gal ir ilgiau. Mat valandų, praleistų gamtoje, moteris nelabai skaičiuoja. Viskas priklauso nuo to, kiek ji turi laiko ir kada leidžiasi saulė.

Vakarinė fotografė

D. Račkauskaitė save vadina daugiau vakarine fotografe. Jos rytai laisvi tik savaitgaliais, o pusę iš jų lyja... Bet štai vakarai laisvi ne tik savaitgaliais: „Kai tik galiu, tai ir važiuoju kur nors. Va, šiemet pradėjau metus nuo Panevėžio pilkosios meletos, ačiū Kastyčiui. O šiaip esu tos nuomonės, kad gamta yra šalia, tik reikia atidžiau apsidairyti.“

Jeigu pavyksta ištrūkti iš darbo anksčiau, apsiginklavusi fotoaparatu, Dalia patraukia kad ir prie netoli namų garmančio to paties upelio, kur vaikystėje gyveno pempės. Įsirango po krūmu ir laukia, jeigu fotosesija nepavyksta, tai bent iš tolo paukščius stebi. Būtent čia į moters fotoobjektyvą vieną 2013 m. gegužės pabaigos vakarą pakliuvo pilkoji musinukė bei jos gardus kąsnelis, lėmę konkurso laurus (nuotrauka išrinkta geriausiu nominacijos „Gamtos akimirka“ darbu). Iš pradžių paukštelis strikinėjo krūmuose kiek toliau, paskui arčiau. Ne kiekvienam pasitaiko stebėti, kaip musinukė maitinasi. Tokiomis akimirkomis laikas sustoja ir tik saulė pasako, kada metas namo.

Kartais Daliai iš namų net kojos kelti nereikia – paukščiai patys pas ją atskrenda ir... per langą drauge su jos mama žiūri serialus. Vieną žiemą prie lango ant medžio šakos pakabintą lesyklą atrado liepsnelė ir pilkoji zylė. Liepsnelė, palesusi ant palangės pabertų trupinių, mėgdavo pro langą pasidairyti – pasistiebia ir žiūri kartu su Dalios mama televizorių. Kai šaltesnė diena būdavo, liepsnelė įsitaisydavo ant artimiausios šakos ir tupėdavo. Visada laikydavosi netoli namų.

Ne kartą savo šiltnamyje pašnekovė yra aptikusi liepsnelę, zylę. Paukščiai neretai įlekia ir į kambarį ar palėpę pro atvirus langus. Jei patiems nepavyksta išskristi, tenka pagauti ir paleisti. „Kartą į palėpę įskrido čiurlys ir įkrito tiesiai į tuščią akvariumą, atidariau langą, ir tas laimingas nuskrido nuo ištiestos rankos. Panašu, kad tą vasarą perėjo kažkur pastogėje, nes aplinkui vis sukinėjosi“, – pamena klaipėdietė.

Vietoj zylių – balinė pelėda

Dalia neturi mėgstamiausio paukščio – kiekvienas savaip gražus ir įdomus. Net ir naminis žvirblis jai yra mielas, artistiškas. „Žvirblis – irgi paukštis, tik mažai kas į jį kreipia dėmesį, nes jis ne retas, ne iš Raudonosios knygos, o gyvena šalia. Bet jis tikrai vertas dėmesio“, – tvirtina moteris. Šis paukštis žvelgia iš klaipėdietės profilio nuotraukos bent keliose fotografijos svetainėse. Žvirblį fotografė sako pasirinkusi todėl, kad ištisus metus gali stebėti, kaip jie bendrauja, renka vikšrus, šneka žvirbliška kalba po jos langais, peri namo pastogėje. Tiek patelių, tiek patinėlių apdaras gražių raštų. Šio paukštelio nuotrauka ji nori atkreipti dėmesį, kad pirmiausia pamatytume, įvertintume, brangintumėme tai, kas yra greta, kad žinotume, jog net mūsų kiemas priklauso ne tik mums, bet ir šalia gyvenantiems gyvūnams.

Fotogeniškiausio paukščio pašnekovė taip pat negali įvardyti. Jos nuomone, fotogeniškumas, kalbant ne tik apie sparnuočius, priklauso ne nuo fotografuojamo objekto, o nuo fotografo gebėjimo, žinojimo, sėkmės ir talento.

Nepaisant konkurse pelnytų laurų, D. Račkauskaitė vis dar save laiko pradedančiąja paveiksluotoja. Paklausus, kokį paukštį sunkiausia aptikti ir nufotografuoti, moteris juokiasi: „Tokio, kurio dar nenufotografavau.“ Pernai ji vis norėjo nupaveiksluoti ūsuotąją zylę. Ne kartą važiavo, laukė, ieškojo. Balinę pelėdą rado, o zylių – ne. „Ne vienas kolega nusistebėtų, bet pernai man tiesiog nesisekė, gal šiemet...“ – vilties sutikti savąją ūsuotąją zylę nepraranda Dalia.

O štai kukučio fotografei ilgai „įkalbinėti“ neprireikė. „Labai norėjau pamatyti kukutį. Nuvažiavau į Tauragės rajoną, sutariau su girininku Bronislavu, kuris įsileido į slėptuvę. Sėdžiu kokią valandą, o kukučio nėr... Tik staiga... šast ant slėptuvės kuolo – net galvą įtraukiau. O anas įkišo galvą pro tinklą ir gerokai mane „apkoliojo“. Va, toks buvo pirmas žvilgsnis į kukutį, vos per kelis centimetrus“, – pažintį su kukučiu prisimena klaipėdietė. Dar po gero pusvalandžio buvo padarytas ir pirmas šio paukščio kadras.

Tikros drąsuolės pasirodė esančios ir pirmametės kielės. D. Račkauskaitė daug laiko pragulėjo karjere, turbūt todėl paukšteliams pasirodė kaip įprastas kupstas. Kielės bandė ragauti maskuojamąjį tinklą, buvo keliskart ant objektyvo ir po juo atsistojusios. Su tokia smalsia kompanija laikas tiesiog bėgte prabėga.

Būta ir nemalonių susitikimų. Kartą, fotografuodama mažąjį genį, pamatė netoli besisukiojantį vilkinį šunį. Šitų gyvūnų Dalia prisipažįsta bijanti: būna visokių šeimininkų ir visaip auklėtų šunų, o geras šeimininkas savo augintinių nepalieka miške. Tada fotografė turėjo susirinkti daiktus ir per aplinkui sliūkinti link mašinos.

Kitąkart prie slėptuvėje gulinčios moters artėjo niežais serganti lapė. Teko išlįsti ir pasirodyti, kad ji pakeistų kryptį. Vis dėlto tokias akimirkas su kaupu atperka namo parsinešti vykę kadrai, ir visai nesvarbu, kokio paukščio.

Fotografės kolekcijoje rasite ir žvėrių nuotraukų: stirnų, briedžio, kiškių, lapiukų, tačiau tai, pasak jos, daugiau atsitiktiniai darbai. „Žvėrys – ne man, galbūt kol kas. Dabar mane labiau domina paukščiai. Užbūrė paukščių pasaulis, o žvėrių – lieka paslaptyje“, – pokalbį baigia Dalia Račkauskaitė.

Dalios Račkauskaitės nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 893

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai