Peržiūrėta 2715

Arūnas Eismantas: viskas, ką nufotografuoju, man – atradimas

Vilnietis Arūnas Eismantas, šiemet tapęs konkurso „Gintarinis žaltys 2013“ metų fotografu, užaugo Anykščių rajone supamas gamtos. Vyras su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai aplinkui žaliavo natūralios pievos, o jose vešėjo begalė įvairiausių augalų. Gyvendamas kaime visada esi arčiau gamtos. Sode skraido įvairūs paukščiai, drugiai, vabzdžiai. Vieniems jie įdomūs, o kiti jiems visiškai abejingi. Arūnas buvo ir tebėra iš tų, kuriems visada knieti sužinoti, kas gyvena kaimynystėje.

Gamtos mokslų nekrimto

„Gimiau Anykščiuose 1967 metų gruodžio 3 dieną, tik valandos nepamenu, – linksmai pokalbį pradeda svarbiausios konkurso nominacijos laureatas. – Vaikystė ir jaunystė prabėgo Juškonių kaime. Nuo mažumės buvau apsuptas gamtos, gal todėl jai neabejingas esu ir dabar. Pamenu tuos laikus, kai aplinkui žaliuodavo natūralios pievos su begale įvairių augalų. Po to prasidėjo melioracijos bumas. Pamažu vaizdai keitėsi, raistai išdžiūvo ir vietoje jų atsirado kultūrinės pievos, vis mažiau likdavo natūralių pievų, nes jos būdavo suariamos ir apsėjamos linais.“ Teko ir pašnekovui plušėti klojant vamzdžius į iškastas tranšėjas. Tais laikais vasaromis mokiniai dažniausiai dirbdavo kolūkiuose, o ne tinginiaudavo. Tačiau iki tol Arūnas jau buvo spėjęs susižavėti pievų ir miškų gyventojais.

Ir dabar vyro akys nušvinta prisiminus džiaugsmą, užplūdusį maždaug prieš 30 metų, kai gavo pirmąją knygą apie paukščius: „Tai buvo „Lietuvos fauna. Paukščiai“, 1 ir 2 dalys. Tada ir sužinojau, kad ne visi dideli paukščiai yra vanagai ir kad zylių yra ne viena ir ne dvi rūšys. Ėmiau stebėti, kas gi gyvena sode.“

Kai tėvai padovanojo fotoaparatą „Smena“, džiaugsmui apskritai nebuvo ribų. Pradėjo fotografuoti viską iš eilės – gėles, namus, šunis. Po to užsidarydavo tamsiame kambariuke ir, šviečiant raudonai lemputei, apsistatęs įvairiomis vonelėmis su fiksažu bei ryškalais, bandė „daryti meną“. Kartais pavykdavo, kartais ne. Tuo laiku nebuvo tokio pagalbininko kaip internetas, tad klaidų būta nemažai: sugadintos juostelės, netinkamai padarytas fiksažo ar ryškalų tirpalas ir pan. „Aišku, su tokiu fotoaparatu apie paukščių fotografiją galėjau tik pasvajoti. Jei ir nufotografuodavau kokį gandrą, tai dažniausiai iš manojo kadro būdavo įmanoma tik atspėti, kad ten paukštis“, – iš pirmųjų savo fotografijų juokiasi pašnekovas.

Pažinti gamtos pasaulį taip pat nebuvo lengva, mat viską bandė sužinoti pats, nekrimto jokių mokslų, susijusių su gamta. Vyras prisipažįsta dar ir dabar ne visus paukščius skiriantis: „Sunkiausia su tilvikiniais. Gal todėl, kad aplinkui kaimą, kur daugiausia leidžiu savo laisvalaikį, tik brastiniai tilvikai laikosi, tad kitų ir nepažįstu.“

Paukščių „medžioklės“ džiaugsmai

Po mokyklos Arūnui teko keliauti į privalomąją karinę tarnybą. Grįžęs iš armijos iš karto įsidarbino, paskui vedybos, vaikas, tad fotografija buvo pamiršta ilgam.

Kai namuose atsirado pirmasis kompiuteris ir internetas, vyras vis dažniau užsukdavo į puslapius, kuriuose buvo publikuojamos paukščių ir žvėrių fotografijos. Vis labiau didėjo noras ir pačiam vėl fotografuoti. Įsigijo skaitmeninį fotoaparatą „Panasonic FZ30“, nors daug kas atkalbinėjo nuo tokio pirkinio, ragino dar šiek tiek pataupyti ir pirkti veidrodinį aparatą, bet troškimas fotografuoti nugalėjo. „Koks džiaugsmas buvo, kai kaime nufotografavau pirmąją zylę, kuri buvo palyginti toli nuo manęs: fotoaparatas artino 12 kartų. Na, ir kas, kad nuotrauka buvo triukšminga ir neryški, bet man tuo metu ji atrodė tobula“, – šypsosi pašnekovas.

Pradėjus kelti nuotraukas į įvairius tinklalapius, fotografo laukė šioks toks nusivylimas: niekas neaikčiojo iš susižavėjimo, kalbėjo apie kažkokias kompozicijas, triukšmus, spalvas ir kitus dalykus. Teko naudotis visagaliu „Google‘u“. Taip po truputį atėjo suvokimas apie fotografiją. Subrendo poreikis įsigyti ir solidesnę aparatūrą.

2007-aisiais atsirado pirmasis veidrodinis fotoaparatas „Nikon D80“ su 70–300 mm objektyvu. Tada ir prasidėjo paukščių „medžioklė“. Žiemą, spaudžiant – 20 °C, Arūnas sėdėdavo slėptuvėje prie lesyklos ir fotografuodavo zyles, genius, bukučius, startas. Vis dažniau ėmė rastis kokybiškesnių ir įdomesnių fotografijų, internetiniuose puslapiuose vertinamų visai kitaip nei anksčiau.

Nors paukščius jis „medžiojo“ palyginti trumpai, tačiau įsimintinų akimirkų būta. Kartą, dvi valandas tykant garnio, šis atskrido prie vyro pasirinktos vietos, tačiau nusileido... vos per metrą. Ištiesęs ranką A. Eismantas būtų galėjęs paukštį net paglostyti. Paukštis pratupėjo gerą valandą, bet nė vieno kadro Arūnas taip ir nepadarė, nes minimalus objektyvo fokusavimo atstumas – 1,5 m.

Bene daugiausiai pastangų prireikė „medžiojant“ pilkąją meletą. „Nelabai keldavau sau užduotį įamžinti konkretų paukštį. Fotografavau viską, kas tuo metu lankydavosi kaimo sodyboje. Kadangi čia dažniausi paukščiai buvo geniai ir zylės, tai meletos pasirodymas buvo šiek tiek netikėtas ir kartu džiaugsmingas. Vėliau ji dar daug kartų lankydavosi žiemą pasmaguriauti lašiniais“, – prisimena A. Eismantas.

Beveik visi fotomodeliai – iš Želtiškių

Jau daugelį metų kone visą savo laisvalaikį vyras praleidžia sodyboje Želtiškiuose, vos už 10 km nuo gimtinės. Šias vietoves melioracija aplenkė, tad čia galima mėgautis mažai žmogaus paliesta gamta. Pasak Arūno, 99,9 procento jo fotografijų yra darytos Želtiškių pievose ir miške.

Sodyba apsupta krūmynais ir šlapiais miškais (raistais), todėl didele paukščių įvairove A. Eismantas pasidžiaugti negali. Dažniausi jo svečiai – visiems įprastos zylės, geniai, bukučiai. Vandens paukščių arti nėra, o nuolat fotografuoti zyles ir genius pasidarė nebeįdomu, be to, ir turimas objektyvas buvo nelabai tinkamas paukščių „medžioklei“.

Taip pamažu vasaromis, vaikštinėjant po miškus ir pievas, vis dažniau jo žvilgsnis nusivydavo skraidančius drugius. „Pasitaikius progai, fotografuodavau juos, bet su 70–300 mm objektyvu... Na, ne drugiams jis skirtas... Pradėjau domėtis, ko reikia norint kokybiškai nufotografuoti drugį. Taip atsirado makroobjektyvas. Vis labiau klimpau į makropasaulį. Nuo 2008-ųjų beveik visi mano fotomodeliai yra iš mažųjų kategorijos“, – sako fotografas.

Nufotografavęs iš pažiūros paprastą musę ar drugį, pamatai, kokie jie plaukuoti, šeriuoti, pasidengę įvairiais žvyneliais. O kur dar visokios samanos, grybukai. „Žiūrėdamas į tas samanų džiungles kartais pasijunti kaip koks liliputas, – šmaikštauja Arūnas. – Tada pagalvoji, o kaipgi atrodome mes, žmonės, tų mažųjų padarėlių akimis? Tikri milžinai, o gal ir dar didesni?“

Iš pradžių pro objektyvą neprasprūsdavo niekas – nei musės, nei vorai, nei blakės, nei vabalai. Pažvelgus iš arčiau į mažuosius pievų gyventojus, išvydus tai, ko paprasta akimi neįžiūrėsi, kiekvieną dieną šis pasaulis vyrą traukė vis stipriau, kol galiausiai beveik visiškai užvaldė drugiai. Jau kokius penkerius metus jie yra pagrindiniai pašnekovo fotomodeliai.

Naktinių drugių fotografijos ypatumai

A. Eismantą žavi ne tik pats fotografavimas, bet ir pažinimas. Jis visada stengiasi sužinoti, kas pakliuvo į jo kadrą: „Nekrimtus jokių gamtos mokslų, visko pažinti neįmanoma, tad pasirinkau vieną grupę ir stengiuosi vis daugiau apie ją sužinoti. Kodėl drugiai? Gal todėl, kad visada maniau, jog yra tik geltonas, mėlynas, raudonas ir baltas drugelis. Kai sužinojau, kiek jų rūšių, apėmė smalsumas, kodėl jų nematau. Taip išsiaiškinau, kad didelė dalis jų skraido tik naktimis ir kad jie mėgsta skristi į šviesą. Prasidėjo naktinėjimai prie lempos. Labai nustebau, kiek drugių skraido naktimis. Po to – galvos laužymas, kaip juos nufotografuoti.“

Šiandien fotografuodamas naktinius drugius Arūnas susiduria su kitokiais sunkumais. Sutemus vyras uždega lempą ir palieka per naktį degti prie pirties sienos. Išaušus šviesą išjungia ir ruošiasi fotosesijai: baltas audeklas nuo tiesioginės saulės, įvairių žolelių pasirankiojimas, kad turėtų ant ko drugį patupdyti, baltas skėtis, jei netikėtai užkluptų lietus ir t. t. Pastebėti naktinį drugį nėra taip lengva, nes siena po lempa apkaišiota sudžiūvusiomis medžių šakomis su lapais, apstatyta buteliais, kuriuose primerkta aviečių šakų ir kitų gėrybių. Drugiai sugeba puikiai užsimaskuoti – vieną šakelę esi priverstas apžiūrėti po kelis kartus, kad pamatytum slapuką. Ypač sunku aptikti dirvinukus, kurie mėgsta sulįsti į sudžiūvusius ir susisukusius lapus.

„Jei drugys yra ant sienos, tada sunkiausia jį pasitupdyti ant kokios šakelės. Pirštais imti jokiu būdu negalima, nes nusitrins sparnai, tad tenka su smilga kojelę po kojelės perkelti ant pasirinktos šakelės. Kartais, kol perkeli vieną drugį, užtrunki 10–15 minučių“, – naktinių drugių fotografijos ypatumais dalijasi Arūnas.

Vabzdžių, vikšrų, voragyvių ir kitų makropasaulio gyventojų paieškas pievų margumyne Arūnas lygina su grybavimu: „Čia kaip ir grybautojas, kurio akis sugeba užfiksuoti grybą tarp žolės ir lapų. Susikoncentruoji ir apžiūrinėji žolelę po žolelės. Kiekvienas įtartinas gumbelis ant šakos gali būti drugio vikšras. Būna, kad brisdamas per pievą pabaidai kokį drugį, tada stebi, kur jis nusileidžia ir sėlini artyn žingsnis po žingsnio.“ Jei vabzdį randi tinkamu metu (kai vėsu), tada beveik visi fotomodeliai sutinka pozuoti, tačiau vidudienį ir tvoskiant karščiui matai daug vabzdžių, bet arčiau prieiti negali – baidosi.

Įamžino beveik pusę Lietuvos drugių

Šiuo metu fotografo kolekcijoje, be mikrodrugelių, – 478 skirtingų drugių rūšys. Nemažai kadrų tinkami tik rūšiai atpažinti, tačiau vyras turi viltį fotosesijas pakartoti ir padaryti kokybiškas jų nuotraukas. „Entomologų parengtame Lietuvos makrodrugių sąraše yra apie 990 rūšių. Skaičius šiek tiek gali skirtis nuo mano turimų duomenų. Kadangi fotografuoju labai nedidelėje teritorijoje, pasak drugių žinovų, galiu sutikti apie 650–700 rūšių, tad dar yra ko ieškoti. Jei nufotografuočiau visus makrodrugius, dar liktų mikrodrugeliukai, kurių yra apie pora tūkstančių. Kartais po nakties ant sienos randu įdomių, lyg ir nematytų drugių, bet jų nufotografuoti nepavyksta. Dėl to labai nesisieloju, nes žinau, kad dar skraido kažkas, ko dar nenufotografavau“, – dėl tokių „nesėkmių“ visai nesikremta fotografas.

Koks drugys ar kitas vabzdys pakliuvo į fotoakiratį, kartais vien iš nuotraukų atpažinti labai sudėtinga, tačiau entomologinio rinkinio Arūnas nekaupia: „Nieko prieš entomologus ir jų kolekcijas neturiu, bet pačiam įdomiau kolekcionuoti drugių fotografijas. Aišku, dėl kai kurių rūšių kyla problemų, nes iš fotografijų jos neatpažįstamos. Tokiu atveju tegu jos ir lieka sp. – taip žymimos rūšys, kurių neįmanoma tiksliai identifikuoti.“

Atpažinti rūšis ne mažiau įdomu, nei fotografuoti. Kiekvienas brūkšnelis, taškelis, linija – tai savotiškas raktas į atpažinimą, tačiau neretai prireikia ir profesionalių entomologų pagalbos. Kartais žiūri į dvi skirtingų drugių nuotraukas, o skirtumų nematai. Pasirodo, vieno drugio sparne vos įžiūrima linija eina tiesiai, o kito – truputį įstrižai. Kai kurios rūšys A. Eismantui – vis dar didelė mįslė: „Niekaip neperprantu kai kurių drugių rašto, bet tai ir yra įdomu – ieškoti, narplioti. Turiu ką veikti žiemą.“

Dar šaltuoju metų laiku, jei būna namuose sostinėje, Arūnas skaito knygas. Vakarais peržiūri, ką per vasarą nufotografavo, viską surūšiuoja. Kaime vėlyvą rudenį ir žiemą knygas deda į šalį ir vaikštinėja miškais. Stebi, kokie paukščiai žiemoja, kokie žvėrys vaikštinėja aplinkui, tik gaila, kad pastaruoju metu miškai smarkiai kertami, tad žvėrių mažėja. Tokiu metu atsiranda laiko ir fotoreportažams iš Želtiškių kaimo, kurių visada nekantriai laukia svetainės „Naturephoto.lt“ lankytojai.

Makrofotografų gudrybių vengia

A. Eismantui visos fotografuojamos rūšys vertingos: „Viskas, ką nufotografuoju, man – atradimas. Ne tiek daug laisvo laiko turiu, kad leisčiau sau pasakyti: ai, šitas neįdomus. Įdomu ir nauja – viskas. Žiūrint iš entomologų ir kitų mokslo žmonių pusės – gal išskirčiau uralinę pelėdą (Strix uralensis), kurią dvejus metus iš eilės pavyko nufotografuoti. 2012 metais stebėjau pušines sniegenas (Pinicola enucleator). Lietuvos ornitologų draugijos komisija šį stebėjimą patvirtino. Tai 4-a šio paukščio registracija nuo 1989 metų. Nufotografavau Lietuvoje labai retai aptinkamą pietinį kupriuką (Ptilodon cucullina) ir kitokių mūsų šalyje Raudonosios knygos atstovų.“

Vienos ar kitos rūšies vyras specialiai neieško. Tai vis ta laisvo laiko stoka kalta. Tačiau ruošdamasis fotografuoti kartais vėlai vakare, kol dar visai nesutemę, eina į pievas pasižvalgyti, kur nakvynei įsitaiso dieniniai drugiai. Radęs tą vietą pasižymi – ir ryte belieka nufotografuoti rasa aplipusį drugį, aišku, jeigu rasa iškrinta. Vandens purkštuvo Arūnas neima: „Purslai kadrą padaro įdomesnį, bet, jei atvirai, išbandžiau ir man nepatiko – labai jau akivaizdžiai matosi, kad buvo purškiamas vanduo.“ Kai kurie makrofotografai griebiasi ir kitokių gudrybių – drugelį ar kitą vabzdį atšaldo šaldytuve. Tada fotomodelis pasidaro vangus ir leidžiasi lengvai fotografuojamas. Tačiau A. Eismantui tokios priemonės nepatinka. Pasak jo, natūraliai oras atvėsta vakarais ir rytais, tada tą patį drugelį ar vabzdį galima fotografuoti kiek nori ir kaip nori, nes dažniausiai jis būna visai nejudrus. Gali net kirpti žolelę, ant kurios jis tupi, ir neštis kur nėra vėjo, kur geresnis natūralus fonas ir t. t. Kokybiškai nufotografuoti dieninius drugius įmanoma ne tik anksti ryte, bet ir vėlai vakare, prieš pat lietų ar tiesiog staigiai atvėsus orui.

Skirtingai nei dauguma kitų makrofotografų, Arūnas niekada nesinešioja ir specialaus fono, nors vasarą natūralus fonas dažniausiai būna neskaniai žalias. Bet ir nuo to galima rasti vaistų: kažkur netoli visada atsiras koks sudžiūvęs, pageltęs medžio ar žolės lapas, kuris iš karto pagyvins nuobodžią žalumą.

Sėdėti prie kompiuterio ir tobulinti savo kadrų įvairiomis programomis pašnekovas taip pat nemėgsta: „Man labiausiai patinka pats fotografavimo procesas, todėl stengiuosi fotografuoti taip, kad kompiuteriu tobulinti nuotraukos beveik nebereikėtų.“

Vasarą A. Eismantas apskritai mažai prisėda prie kompiuterio. Deja, pastaruoju metu, vis mažiau dėmesio tenka ir fotografijai. „Vien žolės pjovimas užima marias laiko. Kaime taip nebūna, kad neatsirastų jokio darbo – tai stogas prakiūra, tai vėjas kokią lentą atplėšė. O kur dar grybai, žvejyba ir kiti malonumai. Prieš kelerius metus žvejyba buvo hobis Nr. 1, po to ją išstūmė fotografija. Dabar vėl jaučiu, kad vis dažniau pasiilgstu ramiai pasiplaukioti valtele po ežerą, kai kyla rūkas, kai vandens paviršių drumsčia ratilai nuo žuvies žaismo“, – ilgesinga gaida pokalbį baigia konkurso laureatas A. Eismantas.

Arūno Eismanto nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 912

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai