Peržiūrėta 3072

Ar visada tikslas pateisina priemones: apie ornitologinę etiką

Eglė PAKŠTYTĖ

Kiekvienam besidominčiam paukščių gyvenimu, tiesiog stebinčiam, fotografuojančiam ar darančiam tyrimus, anksčiau ar vėliau tenka susidurti su svarbiais etikos klausimais, t. y. su klausimais, susijusiais su stebėjimų ar tyrimų objektų – paukščių – saugumu, gerove ar net išlikimu. Kartkartėmis reikia pergalvoti savo veiksmų prasmę ir įvertinti ne tik pasiektus tikslus, bet ir kainą, kurią už tai sumoka paukščiai. Tikslas tikrai ne visada pateisina priemones, o mūsų stebėjimų ar darbų sėkmė kažin ar yra tokia didelė, jei laimima rizikuojant ar net aukojant paukščio gerovę ir saugumą.

Paukščių balsų įrašų naudojimas

Ornitologų daromas poveikis stebimiems paukščiams gali būti skirtingas. Kartais, kai paukštis ar jo lizdas vien stebimas per saugų atstumą, jis tiesiog pripranta prie papildomo dėmesio ir, rodos, net nebereaguoja į stebėtoją. Stebėtojas yra tik dar vienas papildomas trikdymo šaltinis šalia gausybės kitų greta esančių didesnių ar mažesnių trikdymo šaltinių: įvairių transporto priemonių, kitų žmonių, vykdomų darbų ir pan. Kita vertus, niekada negali žinoti, kaip paukščio elgseną paveiks visi šie veiksniai drauge, nes kartais, regis, visiškai nekaltas paukščio stebėjimas gali tapti paskutiniu lašu, perpildančiu kantrybės taurę.

Tačiau net paprasti paukščių stebėtojai dažniausiai nepasitenkina vien stebėdami sparnuočius. Žmogus jau seniai džiūgauja galįs pergudrauti paukštį prisiviliodamas jį balso įrašais, ir tai jau senokai priimta ornitologinė praktika. Ji, regis, tokia nekalta ir nekelia jokios grėsmės. Ar tikrai?

Prieš gerus aštuonerius metus (kai mano ornitologinė patirtis dar buvo neperžengusi kūdikystės tarpsnio), birželio pabaigoje, per patį perėjimo sezono įkarštį, vieno Dzūkijos upelio slėnyje visu garsu paleidau raibosios devynbalsės įrašą. Šiaip sau, iš kvailumo, nesitikėdama jokio rezultato, o baisiausia – net nepaklausiusi ir neapsidairiusi aplink. Mano didžiulei nuostabai, ant gretimo krūmo tuoj pat purptelėjo raibosios devynbalsės patinas ir visa gerkle užtraukė giesmę. Pradinuko džiaugsmui nebuvo ribų: va, jis, pirmasis rūšies stebėjimas, puikus patinukas, ir dar iš arti!

Deja, pirminis džiaugsmas gerokai prigeso, kai po kokių keturių valandų, grįžtant tuo pačiu keliuku, patinukas vis dar tupėjo ant to paties krūmo ir visu balsu tebetraukė savo giesmę. Baisiausia, kad tai nutiko perėjimo metu, kai jis turėtų maitinti patelę, o gal jau ir jauniklius...

Mea culpa (iš lotynų k. – „mano kaltė, klaida“). Gėda prisiminti, tačiau pamoką išmokau: prieš ką nors darant, reikia galvoti. Tik vis pasvarstau, kiek pradedančiųjų ornitologų, stebėtojų, kuriems „verkiant reikia rūšies į maratono sąrašą“, ar fotografų, gaudančių „gyvenimo kadrą“, kasmet pasklinda po mūsų pievas ir miškus su įvairiausiais grotuvais rankose ir automobiliuose. Ar visada, tarkim, Biržų girioj išgirdęs uralinę pelėdą, gali būti garantuotas, kad tai tikrai ji, o ne kolegos leidžiamas įrašas? Ar visi leidžiantys įrašus tikrai žino, kaip tai daryti ir kada galima tą daryti, o kada jau ne? Galiausiai, kokiu tikslu tai daroma?

Taip, balso įrašai tikrai gali padėti atliekant apskaitas, bet netgi tuomet gausime iškraipytus duomenis: tiesiog bus aišku, kad ieškoma rūšis tam tikroje vietovėje yra, bet tikros jos perėjimo vietos vis tiek reikės ieškoti, kartais netgi labai toli.

Be to, ar nepamirštame rizikos, kad naujai įsikūrusią porą ar patinėlį, aktyviai ieškantį patelės, mūsų „muzika“ gali atbaidyti ir paukščiai paprasčiausiai pasitrauks, išsigandę menamo konkurento. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas atskleidė, kad juodagalvių zylių (Poecille atricapilla) patelės, teritorijoje nuolat transliuojant balso įrašus, sureagavo ieškodamos naujų partnerių. Manoma, kad jos palaikė savo patinėlius per silpnais, nesugebančiais apginti teritorijos nuo potencialių konkurentų. Aišku, populiacijai tai neturėjo jokių rimtų padarinių, tačiau individualių paukščių gyvenimas buvo drastiškai sutrikdytas.

Turbūt net nepatyrusiam biologui turėtų būti aišku, kad itin didelę įtampą dėl žmogaus transliuojamų įrašų paukščiai patirs, kai tai bus daroma dažnai, per garsiai ar per ilgai. Ne veltui kai kuriose šalyse ar tam tikrose teritorijose leisti paukščių balsus perėjimo metu yra griežtai draudžiama ir už šio draudimo nepaisymą gresia nemenkos baudos.

Europoje ši praktika tampa vis populiaresnė, kaip ir kai kurių fotografijos ar balso įrašų portalų etinė nuostata neviešinti nuotraukų ar garso įrašų, darytų transliuojant sparnuočių balsą, arba reikalaujama bent jau skelbti, ar buvo naudojamas įrašas paukščiui prisivilioti. Kiekvienas prierašas, kad nuotrauka ar įrašas padaryti be jokių viliojimo priemonių, autoriui tarsi suteikia papildomų pliusų. Anksčiau ar vėliau ši praktika pasieks ir mūsų šalį, o kol kas galima tik belstis į gamtininkų sąžinę.

Žinoma, patyrę ornitologai, gerai pažįstantys paukščių balsus, tikrai nedažnai griebiasi grotuvo, bet kasmet paukščių stebėtojų ir fotografų gretas papildo vis nauji nariai, kuriems noras pamatyti ar įamžinti naują rūšį lengviausiu būdu dažnai nustelbia bet kokią abejonę dėl paukščio saugumo ir gerovės. Ar tikrai kiekvieno mėgėjo, trokštančio pamatyti ar išgirsti norimą rūšį, begalinis noras pateisina paukščių trikdymą? Ypač tai darant šiurkščiai ir nemokšiškai. Kažin...

Fotografavimas ir filmavimas prie lizdų

Dar daugiau klausimų turėtų kilti paukščių fotografui. Fotografavimas prie lizdų, masiškai naudojami balso įrašai, netgi lizdavietės aplinkos keitimas dėl geresnio kadro – apie tai ornitologų bendruomenėje jau seniai verda diskusijos. Ar tikrai vertinga nuotrauka, įamžinanti didžiulę baimę, įtampą patiriantį paukštį? Plačiąją publiką greičiausiai pavyks apgauti, bet pro kolegų akis tokie dalykai neprasprūsta.

Paukštis nepaliko lizdo po fotosesijos ar filmavimo? Puiku, bet ar jis sugrįš į savo perėjimo vietą kitais metais? Ar po fotografo apsilankymo stebėto lizdo neišplėšė plėšrūnai? Kažin, ar gausite atsakymus į šiuos klausimus, nes dažniausiai, padarius sėkmingą sesiją, jos fotomodelis tampa visiškai nebeįdomus. O jeigu ir sužinomos liūdnos tokių fotosesijų pasekmės, jos dažniausiai užgula tik paties fotografo sąžinę. Aišku, jeigu jis ją turi.

Gaila, nes prasta patirtis – taip pat patirtis, o gamtos fotografų klubų garbės reikalas turėtų būti atvira diskusija apie etiką siekiant padaryti kuo mažiau žalos gamtai.

Štai neseniai nuskambėjo faktas, kad po vieno gana garsaus filmų kūrėjo filmavimo juodasis gandras jau nebesugrįžo prie savo lizdo. Šis faktas išlindo po kelerių metų populiariame forume, kai filmas jau buvo sukurtas ir visi laurai seniai atsiimti. Tai buvo gera proga pradėti platesnę diskusiją apie šiuos dalykus. Deja, diskusija vėl neįvyko, nors dažnas mūsų turbūt tyliai pasvarstome, kokia yra tų apdovanojimų kaina.

Apie paukščių šėryklas

Kitas, regis, visai nekaltas dalykas – plėšriųjų paukščių fotografavimas įrengiant jiems šėryklas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų nedarantis žalos dalykas: numetei kokią kiaulę, pasistatei palapinę – ir pirmyn. Tačiau iš tikrųjų tai didelė kiaulystė – beveik visoje rimtoje ornitologų literatūroje rašoma, kad kiauliena tikrai netinka plėšriųjų paukščių mitybai, nes yra gerokai per riebi. Bet kas ten paskui tirs, kaip ta mėsa erelio sveikatai atsiliepė, svarbu kadrai puikūs...

Net nesinori minėti visiškai sveiku protu nesuvokiamų atvejų, kai fotografas pačiu šiurkščiausiu būdu, pavyzdžiui, važiuodamas automobiliu per pievą, bando priartėti prie savo fotoobjekto, pakeliui traiškydamas kitų paukščių lizdus ir baidydamas visa, kas gyva. Ačiū Dievui, tokių mažuma, o gerų pavyzdžių daugėja.

Tyrėjų ir žieduotojų klaidos

Kažkodėl nutylimos ir rimtų tyrėjų bei žieduotojų klaidos. O būtent jos paukščiams kelia pačią didžiausią grėsmę, juk žieduodamas, matuodamas, imdamas kraujo mėginius ir pan. žmogus tiesiogiai kontaktuoja su paukščiais ar įsibrauna į jų erdvę. Dėl tokios intervencijos paukščiai ne tik patiria didžiulę įtampą, palieka lizdus, bet ir gali žūti ar būti sužaloti. Nemenkas akmenukas dėl to skrietų į žieduotojų daržą.

Neretas Lietuvos žieduotojas atvirumo akimirką išsitars apie tinkluose ar kaip kitaip žuvusius paukščius. Deja, tik privačiame pokalbyje. Natūralu, nes kiekvienas esame linkę nutylėti savo klaidas ir nesėkmes, netgi jei tai nutiko dėl nuo mūsų nepriklausančių priežasčių. Net jei tai įvyksta dėl žieduotojo kaltės, ar tai nėra pakankama priežastis dalytis tokia patirtimi tam, kad panašių dalykų nekartotų pradedantys žieduoti ornitologai?

Žiedavimas ir iš šios veiklos gaunami rezultatai nenuginčijamai suteikia labai išsamios ir vertingos informacijos apie paukščių elgseną, migraciją ir panašius dalykus. Tačiau šiandien Lietuvoje mes neturime žieduotojų mokymo ir rengimo schemos, įprastos beveik visose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Šiandien ką tik iškeptas žieduotojas negauna į rankas net brošiūrėlės, kur būtų surašyti visi pagrindiniai punktai, ko žieduojant paukščius griežtai negalima daryti. Iš kur šiam entuziastingam naujokui žinoti, kiek laiko jis saugiai gali žieduoti kolonijose, kur kyla sumaištis, chaosas, o sunerimę tėvai negali pamaitinti savo jauniklių? Kiek jų žūsta per tokį žiedavimą? O kiek dar vėliau, kai dėl ištryptos žolės lizdai ar jauniklių buvimo vietos pasidaro lengvai pastebimos plėšrūnams?

Ar pradedantysis žieduotojas žino, kada jau nebegalima žieduoti gandrų jauniklių nerizikuojant, kad jie tiesiog iššoks iš lizdų? Lenkų ornitologai buvo tiesiog priblokšti, kai 7 savaičių sulaukę juodojo gandro jaunikliai gindamiesi nuo įsibrovėlio taip stipriai kapojo žieduotojui ranką, kad nusilaužė snapus.

Lietuvoje panašių dalykų taip pat būta. Kartą žieduojant gulbių giesmininkių jauniklius vienas iš jų buvo nutvertas už kojos ir dėl to lūžo gulbiukui blauzdikaulis. Jauniklis buvo skubiai nuvežtas į veterinarijos kliniką, kur lūžis buvo sutvarkytas chirurginiu būdu, o jaunas paukštis paleistas pas tėvus jau kitą dieną. Pabaiga laiminga, bet buvo gauta labai skaudi pamoka, kurios galėjo ir nebūti, jei būtų turima pakankamai žinių prieš gaudant jauniklius.

O kiek paukščių tinkluose ar gaudyklėse žūsta vien dėl to, kad tyrėjai tiesiog nežino, jog kai kurios rūšys, pavyzdžiui, tilvikiniai, daug jautriau į tai reaguoja nei, tarkim, žvirbliniai paukščiai, todėl jos iš tinklų ar gaudyklių turi būti ištraukiamos palyginti greitai. Netgi tos pačios šeimos paukščiai yra nevienodai jautrūs. Štai iš tilvikinių pačios jautriausios rūšys, kad ir kaip būtų keista, yra didžioji kuolinga ir paprastasis griciukas.

Ar tikrai kiekybė yra svarbiau už kokybę? Ar tikrai verta žieduoti perinčias didžiojo dančiasnapio ar klykuolės pateles metaliniais kojų žiedais, nors iš anksto žinoma, kad tikimybė nuskaityti šiuos žiedus yra minimali? Ar darant tyrimus tikrai būtina gaudyti perinčias ančių pateles? Galbūt galima mažiau paukščių žieduoti metaliniais žiedais, o dažniau naudoti modernesnius ženklinamo būdus naudojant palydovinius siųstuvėlius ar panašią įrangą. Juk vienas taip paženklintas paukštis suteiks daugiau informacijos nei tuzinas įprastai žieduotų.

Ar derėtų žieduoti visus paukščius iš eilės vien dėl rūšių skaičiaus? Kokių tikslų mes tuo siekiame? Juk kiekvienai rūšiai būdingi savi ypatumai, savos subtilybės, kurie žiedavimą daro labai atsakingu ir daug žinių reikalaujančiu darbu.

Kartais paukščiams, dėl trikdymo patyrusiems įtampą, padaryta žala pasireiškia ne iš karto. Lenkų ornitologas dr. M. Kelleris aprašė įdomų atvejį. Daugybę metų jis tyrė paprastojo suopio biologiją ir reguliariai, iki 6 kartų per perėjimo sezoną, lipdavo į lizdus sverti ir matuoti jauniklių. Tėvai, rodės, menkai reagavo į tai, jaunikliai sėkmingai užaugdavo. Kitais metais suopių pora jau perėdavo kitur, bet tai atrodė normalus rūšies elgesys. Tačiau baigus tyrimus per kelerius metus buvo pastebėta, kad tie patys paukščiai netrikdomi kasmet grįžta į tas pačias lizdavietes, kur peri nuo poros iki kelerių metų iš eilės. Taigi, visa tyrimo medžiaga pasirodė esanti tik mokslo artefaktas, dirbtinai sukeltas pačių tyrėjų veiklos. O kur dar nors ir reti, bet vis dėlto pasitaikantys apmaudūs atvejai, kai dėl ne vietoje ar netinkamai uždėtų (per mažų ar per didelių) žiedų paukštis yra stipriai sužalojamas ir dėl to žūsta?

O itin sudėtingi ir kontroversiški klausimai apie paukščių apsaugos projektus, kurių metu siekiant išsaugoti itin retą nykstančią rūšį per perėjimo sezoną keičiami dideli buveinių plotai ir dėl to sunaikinama galybė ne tokių retų paukščių lizdų? Ar tikrai tie keli giedantys nendrinės meldinukės patinai yra vertingesni už krakšles, ūsuotąsias zyles, nendrinukes? Gamtiniu požiūriu, ko gero, ne. Kebli padėtis, tikrai reikalaujanti gilesnės diskusijos ir galbūt visai netradicinių sprendimų.

Tokių ir panašių klausimų galima užduoti begales. Tik ar kas nors dėl to pasikeis? Norėtųsi tikėti, kad taip.

Juk dirbame dėl paukščių

Daug vilčių teikia jau antrus metus iš eilės vyksiantis žieduotojų susitikimas. Galbūt bus pradėta kalbėti ir apie pradedančiųjų žieduotojų rengimą, mokymus ar tiesiog bent jau žieduotojo instrukcijos parengimą. Fotografai savo kasmetinių suėjimų metu gal taip pat aptars šiuos ne visada malonius, bet itin svarbius klausimus, o paprasti paukščių stebėtojai pagalvos apie savo veiksmus.

Kiekvienas Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) narys prieš sezonui prasidedant gal dar kartą perskaitys LOD etikos kodeksą, kurio jis turėtų besąlygiškai laikytis. O kiekvienas tyrėjas, žieduotojas ir fotografas prisimins, kad norėdamas dirbti su retomis rūšimis, jis turėtų būtinai gauti aplinkosaugos institucijų leidimą. Juk dirbame dėl paukščių, ir būtent jų gerovė mums turėtų būti svarbiausia.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 963

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai