Peržiūrėta 2514

Aleksej Sokolov: miške aš – penkiametis berniukas

„Nors užaugau didmiestyje, niekada nesijaučiau esąs asfalto vaikas. Progai pasitaikius visada stengiausi pabėgti nuo civilizacijos: mėgau žvejoti, plaukioti baidare ar tiesiog keliauti pėsčiomis. Fotoaparatas visada būdavo šalia, bet iki tam tikros akimirkos nelaikiau savęs laukinės gamtos fotografu“, – prisipažįsta Aleksejus Sokolovas, konkurse „Gintarinis žaltys 2011“ pelnęs „Gyvūno portreto“ nominacijos laurus.

Ir darbui, ir sielai

Fotografija į A. Sokolovo gyvenimą atėjo neatsitiktinai – Aleksejus su ja užaugo. Dar būdamas mažas kartu su tėvu tamsiame vonios kambaryje stebėdavo, kaip šviečiant raudonam žibintui atsiranda nuotraukos. Sulaukęs 12–13 metų, viską jau darė savarankiškai: pats pirkdavo juosteles, pats ryškindavo, pats gamindavo nuotraukas. Pirmąjį fotoaparatą – senutėlį „Zorkij-6“ – jam atidavė tėvas, kai sau nusipirko pirmąjį „Zenitą“.

Nuo tada A. Sokolovas visą laiką ką nors fotografuoja, kaip pats teigia – ir darbui, ir sielai. „Pirmi mano uždirbti pinigai buvo iš fotografijos verslo. Galima sakyti, tai buvo šeimyninė ranga. Senelis rašė monografiją apie kolūkių ir tarybinių ūkių istoriją, o visas darbas su fotografijomis buvo patikėtas tėvui – daugiausia reikėjo perfotografuoti senas nuotraukas ir jas retušuoti. Mano, tuo metu dešimtmečio, indėlis buvo išdžiovinti nuotraukas ir apipjauti baltus jų kraštus. Taigi galiu pagrįstai teigti, kad pirmoji mano profesija – fotografo asistentas“, – šypsosi pašnekovas.

Fotografija sugrąžino į gyvenimą

Nepaisant ankstyvos fotografijos verslo patirties, A. Sokolovas nenuėjo profesio­nalaus fotografo keliu, o gamtos fotografija pagrindiniu jo pomėgiu tapo visai neseniai. „Gamta man visada buvo ne šiaip paprastas pomėgis, o tiesiog neatsiejama gyvenimo dalis. Gyvūnų fotografija susidomėjau kiek daugiau nei prieš dvejus metus, ir gana netikėtai, – atvirauja konkurso laureatas. – 2009 metų pradžioje po ilgos ir sunkios ligos eidamas pasivaikščioti pasiėmiau fotoaparatą. Nutariau pafotografuoti ant artimiausių krūmų tupinčius žvirblius ir zyles. Paskui kiekvieną dieną su fotoaparatu traukdavau į parką. Paukščių ir žvėrių fotografija, ko gero, sugrąžino mane į gyvenimą ir nepastebimai tapo pagrindiniu mano hobiu.“

Daugelio metų fotografavimo patirtis Aleksejui padėjo išvengti galybės sunkumų, su kuriais susiduria pradedantieji gamtos fotografai. Pravertė ir, vyro žodžiais tariant, „miško žmogaus“ savybės – papratimas sukioti galvą į šalis, pojūtis, kad esi neatskiriama gamtos dalis. Tai leido prie paukščių ir gyvūnų prieiti arčiau ir pastebėti įdomių jų elgesio ypatybių. Taip iki tol atskirus gyvenimus gyvenę fotografas ir gamtininkas galiausiai susijungė į vieną.

Kaip pilka varna auksinį vėžlį apkarksėjo

Į tolimas egzotines keliones A. Sokolovas niekada nesiveržė. Pasak jo, gamta – greta mūsų ir nėra jokios prasmės trenktis į pasaulio kraštą, kai tiek daug įdomių dalykų neįamžinta šalia namų. Fotografija „Kūčių raštai“, vertinimo komisijos pripažinta vienu iš išskirtinių konkurso „Gintarinis žaltys 2011“ nominacijos „Gamtos menas“ darbų, padaryta vos už 20 metrų nuo fotografo miegamojo langų. Tarptautiniame Rusijos gamtos fotografijos konkurse „Auksinis vėžlys“ specialų žiuri prizą ir parodos lankytojų simpatijas pelnęs pilkos varnos portretas nufotografuotas taip pat visai šalia namų.

Aplinka, supanti mus, dažnai atrodo tokia kasdieniška, kad ne iš karto gali įžvelgti joje slypint kažką nepaprasta. „Tiesą sakant, pats nesusiprotėjau, kad manoji „Pasakininkė“ (toks nuotraukos, kurioje įamžinta varna, pavadinimas – red. past.) yra verta plačiosios auditorijos dėmesio, nors žmona iškart pasakė, kad fotografija vykusi. Daugybę mėnesių šis kadras „voliojosi“ fotošiukšlyne, kol galiausiai Vladimiras Medvedevas, šešis sykius tapęs „Auksinio vėžlio“ finalininku, privertė į jį pažvelgti kitomis akimis“, – neslepia vyras.

Svarbiau stebėti

Varną, kaip ir daugelį kitų gamtos vaizdų, Aleksejus įamžino atsitiktinai: „Manoji „Pasakininkė“ priešais objektyvą išdygo visai netikėtai – tuo metu fotografavau antis. Apskritai man patinka užfiksuoti tai, kas tiesiog pasitaiko akiratyje. Nemoku ilgai laukti pasaloje ar tūnoti slėptuvėje – man, kaip kokiam penkiamečiam berniukui, visada reikia „čia ir dabar“. Be to, mano kaip laukinės gamtos fotografo stažas dar labai nedidelis, tad kol kas man svarbiau stebėti gyvūnų įpročius, ieškoti patrauklių siužetų, kurių anksčiau niekas nefotografavo, pamatyti įdomų gyvūnų gyvenimo epizodą, nei padaryti gerą kadrą.“

Kita vertus, anot A. Sokolovo, gyvūnai dažnai pozuoja kaip tikri modeliai, tik viskas trunka vos keletą akimirkų, o galimybės padaryti dublį paprastai nebūna. Fotografo uždavinys – spėti tomis akimirkomis tinkamai pasinaudoti. Panašiomis aplinkybėmis dienos šviesą išvydo ir geriausias „Gintarinio žalčio 2011“ gyvūno portretas, iš kurio juodomis akimis žvelgia voverė.

„Balandį, kai gamta ima busti, kai medžių arterijomis pradeda tekėti sula, galima pamatyti labai įdomių gyvūnų gyvenimo momentų. Stebėjau, kaip voverė mėgaujasi klevų sula. Vieną akimirką ji atsidūrė gražios saulės šviesos juostoje tarp medžių. Nieko nelaukdamas pasistengiau nufotografuoti kiek įmanoma iš arčiau. Labai pasisekė, kad voverės „veide“ atsispindėjo žmogiški jausmai: viena vertus – išgąstis išvydus netikėtai iš už medžio pasirodžiusį žmogų su milžiniška „akimi“, antra vertus – smalsumas ir nenoras atsitraukti nuo gardžios klevų sulos“, – pasakoja fotografas.

Kartais tokiomis gamtos dovanojamomis akimirkomis galima pasidžiaugti itin trumpai. Sykį Aleksejus vos už 150 metrų nuo medžiotojų bokštelio aptiko lapiukų olą: „Priėjau, pamačiau, kad mažyliai gyvi ir sveiki, greitai padariau keletą kadrų ir paskubomis pasišalinau. Tokiais atvejais negali būti nė kalbos apie slėptuvės statymą ir ramų fotografavimą. Net žolę bijau sutrypti fotografavimo vietoje, kad neatkreipčiau kitų žmonių dėmesio. Svarbiausia – nepadaryti gamtai ir jos gyventojams žalos.“

Lietuvą pamilo iškart

A. Sokolovui rūpestis gamta – netušti žodžiai, ypač kai kalba pakrypsta apie jo gimtinę. Rusijoje, kur fotografas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, žmonės, matydami jo nuotraukas, dažnai stebisi: „Nejaugi tikrai Lietuvos laukuose laisvai ganosi stirnos?“

„Būtent dėl to, kad žmonės susimąstytų, kaip išsaugoti gamtą, kaip netrukdyti kitiems gyviems padarams, gyvenantiems aplink mus, aš ir imu į rankas fotoaparatą. Manau, visų laukinės gamtos fotografų tikslas – ne tik parodyti gamtos grožį, bet ir pažadinti norą ją saugoti“, – tvirtina A. Sokolovas.

Gyventi į Lietuvą su šeima Aleksejus atvyko prieš dvejus metus. Žmona Viktorija – iš mišrios šeimos: mama – lietuvė, o tėvas – rusas. Pirmą kartą į Lietuvą Aleksejus atvažiavo, kai jie susituokė – šiek tiek daugiau nei prieš 20 metų, ir iš karto pamilo mūsų kraštą: „Esu sužavėtas, kaip lietuviams rūpi gamta, protėvių tradicijos. Galbūt, palyginti su Skandinavijos šalių gyventojais, lietuviai turi dar daug ko išmokti saugant aplinką, tačiau Rusijos žmonėms maža šalis Lietuva gali būti pavyzdys, kaip reikia gerbti gamtą ir ja rūpintis.“

Įamžino itin retus šalies svečius

Lietuvoje A. Sokolovas patyrė ir labai įdomių bei netikėtų susitikimų su gyvūnais. Prieš penkerius metus vasarą drauge su dviem bičiuliais, žvejodamas Baltijos jūroje, jis pastebėjo Lietuvos vandenyse itin retus svečius – delfinus. „Valandą iki to susitikimo kartu kateriu plaukančio Audriaus Jakšto paklausiau, ar yra Baltijos jūroje delfinų, ir mes išsamiai aptarėme šią temą. Todėl, kai savo bičiuliams pasakiau, kad horizonte pasirodė delfinai, jie iš pradžių nepatikėjo – pamanė, kad mane taip įkvėpė mūsų pokalbis, jog delfinai man tiesiog pasivaideno“, – juokiasi vyras.

Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo pirmasis nuo Smetonos laikų žmonių susitikimas su gyvais delfinais teritoriniuose Lietuvos vandenyse, o rūšis, kurią tąkart pastebėjo akyla fotografo akis, – Atlanto afalina (Tursiops truncatus) – prie mūsų šalies pakrantės buvo užregistruota apskritai pirmą kartą per visą stebėjimų istoriją.

Gražiai nufotografuoti delfinų tada A. Sokolovui nepavyko, tačiau kaip dokumentinis kadras nuotrauka labai pravertė Lietuvos jūrų muziejaus mokslininkams ir apskriejo daugelį šalies žiniasklaidos priemonių.

Aleksejaus Sokolovo nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai