Peržiūrėta 2117

Aleksandras Gužauskas: „Fotografija gimė iš pomėgio būti gamtoje“

Fotografas Aleksandras Gužauskas, skirtingai nei dauguma jo kolegų, vaikystėje nelankė fotografijos būrelių, netgi niekada nefotografavo. Fotografija į jo gyvenimą atėjo vos prieš dešimtį metų, o neilgai trukus tapo pragyvenimo šaltiniu. Pirmuosius žingsnius fotopasaulyje vyras žengė gyvendamas kerinčio grožio šalyje Škotijoje, tačiau gražiausios jo nuotraukos gimė ne už jūrų marių, o gimtajame Jonavos rajone.

Draugėn suvedė fotografija

Pirmąją A. Gužausko nuotrauką ir laurus Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys“ pelniusį darbą „Romantinis portretas“ (fotografuota 2008 m.) skiria vos treji metai. „Daugelis su fotografija susipažino galbūt dar vaikystėje. O aš priešingai – niekada nefotografavau, bet mėgau būti gamtoje. Kai buvau išvykęs dirbti į užsienį, gyvenau Škotijoje, labai gražioje vietoje, aplinkui kalnai, todėl pasakiau sau: pribrendau ir aš fotoaparatui. Tuo metu „skaitmena“ jau buvo pakankamai prieinama. Taigi nusipirkau fotoaparatą, o toliau jau septynmyliais žingsniais...“ – prisimena konkurso „Gintarinis žaltys“ laureatas.

Pirmoji vyro nuotrauka taip pat buvo portretas, tiktai ne laukinio žvėries, o kaimyno, kuris ėjo pro šalį, kai Aleksandras „žaidė“ su ką tik išpakuotu fotoaparatu ir žvilgtelėjo pro langą.

Nors jonaviškio fotografijos kelias prasidėjo Škotijoje, tačiau iš tikrųjų ji gimė iš pomėgio būti gamtoje. Ja A. Gužauskas visada domėjosi: „Tėtis važiuodavo su nakvyne į gamtą, imdavo ir mane. Jis – nei žvejys, nei gamtininkas. Tiesiog mėgdavo pabėgti nuo miesto. Apie Jonavą yra gražių vietų. Šventoji teka. Gera pasėdėti gamtoje, mintis susidėlioti. Tėčiui tai buvo kaip meditacija, o man peizažinė fotografija – kaip meditacija. Atsistoji, susirandi tašką, kurį šiandien aptrypsi, ir dėliojiesi filtrus, „žaidi“, lauki momento, kol koks nors debesis atplauks, ar dar ko nors.“ Gamtoje Aleksandras pastebi dalykus, kurių dauguma žmonių nemato neišvykdami iš miesto. Taip nevalingai ir atsirado noras fotografuoti.

Bėgant metams, pakeista daug fototechnikos, atskleista gausybė šios srities paslapčių ir jau kokie penkti šešti metai fotografija yra A. Gužausko ir jo žmonos Almos pragyvenimo šaltinis. Vyras juokauja, kad juos draugėn suvedė būtent fotografija: „Žmona baigė fotografijos studijas, o aš mokėjau fotografuoti. Ji turi polėkio, o aš – daugiau techninių žinių. Tiesiog vyriškas mąstymo braižas tam labiau tinka, o moteriškas – polėkiui.“

Gražiausi peizažai – iš gimtųjų apylinkių

Nestinga polėkio ir pačiam Aleksandrui. Jis sakosi visada buvęs peizažistas. Nors mėgsta ir gyvūnų, ir makrofotografiją, tačiau niekada joms neskiria tiek laiko ir pastangų, kiek peizažų fotografijai.

Tiems, kurie mano, kad kraštovaizdžio nuotrauka – juokų darbas: atėjai, spustelėjai ir turi, jonaviškis be užuolankų juokdamasis rėžia: „Mano žmonai taip pasakykit! Rasti gražų peizažą ir jį tinkamai nufotografuoti reikia labai daug ir kantrybės, ir laiko, ir techninių žinių. Alma valandų valandas sėdi ir laukia, kol aš iš vienos vietos padarysiu man patinkantį kadrą. Žmonai neužtenka kantrybės peizažams, nors šiaip ji yra tikrai kantri.“

Pasak A. Gužausko, pervertus „Gintarinio žalčio“ fotoalbumą, peršasi mintis, kad mūsų šalyje peizažai yra silpniausia grandis. „Kodėl? Nežinau. Dauguma sakys: kas čia toj Lietuvoj – nei kalnų, nei dar ko... Nesąmonė! Vien jau ko verti metų laikai ir jų kaita. Pirmus ketverius metus fotografavau neišvykdamas iš Jonavos rajono. Galėdavau tiesiog dviračiu nuvažiuoti. Turbūt gražiausios nuotraukos ir gimė tada, – tvirtina fotografas. – Lietuva – labai graži šalis, joje tikrai labai daug vietų, tinkamų peizažo fotografijai. Tiesiog skirk laiko, važinėk, stebėk, žiūrėk, žinok tas vietas ir būk ten laiku.“

Tas laikas – nebūtinai vien rytas arba vakaras, kai palankiausia šviesa fotografijai. Pastaruoju metu Aleksandro rytus dažniausiai pasiglemžia du maži vaikai – vieną 7 val. reikia vesti į darželį, o kitas 3 val. nevalingai atsikelia, tad neretai ankstyvais rytais viršų ima saldus miegas. Bet jeigu jau jonaviškis ko nors imasi, tai daro tikslingai, retai kada peizažus fotografuoja neturėdamas vizijos – juk nepadarysi gerai, jei nežinai, ką darai.

„Aš ne kaip Čepulis “

O štai A. Gužausko gyvūnų fotografijai spontaniškumas – nesvetimas. Prieš penkerius metus visiškai netikėtai jo fotokolekciją papildė gerviuko portretas. „Dirbau viename Jonavos karjere. Ten begaliniai gamtos ir miško plotai, nėra žmonių. Turėjau automobiliu apvažiuoti teritoriją. Staiga kelkraštyje išvydau du bėgančius gerviukus. Paukščiai skuodė per kelią, tad man tereikėjo užbėgti už jų. Daug žmonių mėnesius praleidžia tupėdami ir laukdami, kad gerviukai pasirodytų. O čia – ėmė patys ir atėjo“, – neeiliniu susitikimu džiaugiasi pašnekovas. Už tokią fotosesiją vienas gerviukas pribėgęs „atsidėkojo“ snapu kirsdamas į batą, tuo tarpu tėvai visą laiką buvo netoliese ir klegėdami viską stebėjo. Padaręs kelis kadrus, vyras skubiai pasišalino. Nors fotografuojant peizažus Aleksandrui kantrybės netrūksta, tačiau tupėti užsimaskavus valandų valandas pasaloje – ne jam: „Aš ne kaip Čepulis, negaliu parom sėdėt palapinėj. Išprotėčiau. Esu iš tų, kurie geriau sėlins.“ O progų sėlinti nestinga. Štai vienais metais netoli Jonavos fotografas su bičiuliu sekiojo paskui briedę su briedžiuku, kuriems iš paskos sliūkino vilkai. Žvėrių pėdos puikiai buvo įsispaudusios sniege. Visą dieną vyrai pravaikščiojo tais pėdsakais tikėdamiesi tapti tikros dramos liudininkais, deja...

Lemtinga pieva

Dėl tokių „nesėkmių“ fotografas visai nesigraužia. Jonavos miškai už tai jam atlygina kitokiais susitikimais. Netoli Lietavos upelio Aleksandras turi mėgstamą pievą, kurios viduryje auga vienišas peizažinis perkūno paženklintas ąžuolas. Šį medį jis dažnai aplanko. Kartą vakare su bičiuliu nutarė pasivaikščioti ir patraukė į savo pievą. Eina, plepa. Staiga žiū – viduryje pievos už to ąžuolo trys briedžiai ganosi – briedė ir du briedžiukai. Briedžiukai, aišku, dydžio jau beveik kaip briedė. Kokią valandą vyrai slinko prisidengdami ąžuolu link trijulės. Galiausiai juos skyrė apie 20 m. Atsisėdo už nusvirusios ąžuolo šakos ir stebi. „Šliaužėm prieš vėją, tad briedžiai mūsų neužuodė. Iš pradžių dar kuklinomės, slėpėmės. Vėliau, kadangi išvažiavom į gamtą, tai turėjom ir užkandos, ir išgert, jau ir su briedžiais išgėrėm“, – šmaikštauja pašnekovas.

Žvėrys visiškai nesibaidė ir dar gerą pusvalandį leido savimi pasigėrėti. Deja, tąkart fotoaparatas buvo paliktas namuose. „Jau vakarėjo, tad galvojau: ką ten imsi tą fotoaparatą – tuoj sutems ir vis tiek nieko nenufotografuosiu. Net žiūronų neturėjau. O pasirodo, kiaulystės dėsnis veikia: paliksi meškerę namie, žuvys lips į krantą“, – šypsosi A. Gužauskas.

Fotografų bendruomenėje Aleksandras žinomas kaip Moosas (angl. moose – briedis): „Briedis traukia. Lietuvoje jį mačiau gal 3–4 kartus, bet jis toks apipintas mistika... Beje, šis slapyvardis atsirado daug seniau nei gamtos fotografija mano gyvenime – gūdžiais mirco laikais.“

Pievoje su vienišu ąžuolu mėgsta lankytis ne tik briedžiai. Būtent joje įamžintas laurus konkurse „Gintarinis žaltys 2012“ nuskynęs stirnino „Romantinis portretas“. „Tai buvo dar ankstyvojo fotografavimo laikai. Kaip tik tada buvau pasiskolinęs teleobjektyvą. Einam su bičiuliu. Žiūrim – stirnos ganosi rapsų lauke. Laukas aukštas, tad sėlinti ten bepigu. Prie stirnų taip arti prislinkom, kad teleobjektyvas jau per daug artino. Turėjom atsitraukti, o jos nuo mūsų penkių metrų atstumu kaip ganėsi, taip ganosi. Iškelia galvą – tada mes, pasipuošę rapsais (buvom apsikaišę galvas rapsais, kad žvėrys mūsų nepastebėtų), sustingstam. Nuleidžia galvą – greitai pajudam, kur reikia, ir vėl sustingstam“, – taip jonaviškis su bičiuliu stirnų būrelį sekiojo keletą valandų. Grįžo abu geltoni nuo rapsų žiedadulkių, bet buvo smagu.

Paskui pašvaistę

Pastaruoju metu neretai Aleksandro žvilgsnis krypsta į dangų, o jis kaip niekada šiemet dosnus. Ypač fotografas džiaugiasi pašvaiste, Lietuvos padangėje nušvitusia kovo aštuonioliktąją: „Dauguma žmonių iš žiniasklaidos žinojo, kad tąnakt tikėtina magnetinė audra. O aš nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Su draugais pasivažinėjau motociklu po miškus ir grįžau namo jau lengvai temstant. Užrakinau garažą, pažiūrėjau į dangų – keistas debesis, galvoju, net neužstoja žvaigždės, kažkoks permatomas. Skambinu draugui, kuris pastatyti motociklo nuvažiavo truputį už miesto. Sakau: išeik į lauką ir pažiūrėk. Iš keiksmažodžių gausos supratau, kad kažkas vyksta. Teko vėl greitai susidėti fotoaparatą ir lėkti užmiestin. Iki ryto mėgavausi šiuo retu Lietuvoje reiškiniu. Kai nežinai ir nelauki – dvigubas džiaugsmas.“

Nufotografuoti pašvaistę A. Gužauskas troško seniai. Dar seniau svajojo ją pamatyti, bet tikrai nesitikėjo, kad ji sušvis mūsų šalyje ir dar tokia ryški. „Maniau, kad Lietuvoje pašvaistė matoma kaip spalvota juostelė ties horizontu. Kaip aš klydau! Stovėjau viduryje laukų ir negalėjau patikėti savo akimis – kaip iš „Discovery“ kanalo: visos spalvos sodrios, šviesa ryški, maždaug taip įsivaizdavau pašvaistę kur nors už poliarinio rato“, – mintimis ir vėl paskui pašvaistę pasileidžia fotografas.

Atlėgus pirmam įspūdžiui, vyras pradėjo ieškoti įdomesnės kompozicijos. Vos širdis neiššoko, kai visiškoje tamsoje už keliolikos metrų staiga iš balos pakilo keli šimtai pabaidytų žąsų. Brido ir į lauko balą, kurioje net traktoriai užklimpsta. Galiausiai apie pirmą valandą patraukė į kitą vietą, o tada prasidėjo didžiausias tąnakt pašvaistės šokis. „Teko stot, kur esu, ir bėgt fotografuot. Kaip tyčia šalia pasitaikė kiaulių fermos vandens valymo tvenkiniai. Kvapas klaikus, bet nebuvo kada žioplinėt, o vanduo švarus ar ne – tokioj tamsoj vis tiek nematai, svarbu, kad atspindys yra“, – pašvaistės gaudynes prisimena Aleksandras.

Debesų sidabras

Ne visada dėl puikių kadrų fotografui tenka per galvą verstis. Štai „Žvaigždžių salą“ jis vadina tinginio darbu. „Jau nebežinau, kiek kartų esu fotografavęs šią salelę. Ji matoma iš žmonos močiutės vienkiemio. Išeini naktį į lauką, apsidairai: jei giedras dangus, trauki fotografuoti. Už 50–100 metrų į šią medžių salą atsiveria vaizdas, o virš jos – kaip tik Paukščių Takas. Bet aš dar tobulinsiu tą nuotrauką“, – kol kas ne visai patenkintas savąja „Žvaigždžių sala“ A. Gužauskas. Šiemet visą vasarą kas vakarą prieš eidamas miegoti fotografas danguje ieškojo ne tik žvaigždžių, bet ir sidabriškųjų debesų. O jie vis nesirodydavo arba būdavo labai neryškūs: kol jonaviškis nuvažiuodavo į tinkamesnę vietą, imdavo ir prapuldavo. Galiausiai liepos antrąją, plieskiant pilnačiai, kai sidabriškųjų debesų visai nesitikėjo ir tik iš įpratimo sustojo prie lango apsidairyti, išvydo juos šviečiant visu gražumu – nei miesto šviesos, nei pilnatis nepajėgė prislopinti debesų sidabro.

„Sidabriškieji debesys susidaro labai aukštai virš žemės, apie 80 kilometrų. Juos gali pamatyti vasarą, kai saulė leidžiasi netoli už horizonto ir net vidurnaktį debesis apšviečia. Pats tik nufotografavęs šiuos debesis gal prieš septynerius metus tai sužinojau, – pasakoja Aleksandras. – Retas reiškinys. Dar retesnis, jeigu mėgsti miegoti naktimis.“

Gamtos fotografija jonaviškiui – poilsis nuo visko. Žmones fotografuojant reikia visai kitų įgūdžių, psichologinių sugebėjimų bendrauti, o fotografuodamas peizažus ar užsiimdamas makrofotografija išeini į kitą pasaulį. Pasak A. Gužausko, makrofotografija gali būti labai netikėta, ypač žmonėms, kurie anksčiau ja nesidomėjo: „Ateini į kokią nors pievą, atsisėdi ir dairaisi. Pirmas penkias minutes kartais nieko nepastebi. Po to pasirodo – čia tupėjo, čia tupėjo ir čia dar kažkas tupėjo. Tiesiog žiūrėdamas po kojomis pamatai ne mažiau įspūdingų dalykų nei peizažai. Užtaikius gražų rytą, kai po nakties laikosi smulki rasa, bet koks vabaliukas atrodo kaip papuošalas...“

Aleksandro Gužausko nuotraukos


Naujienos

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 908

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai