Peržiūrėta 2221

Agnė Našlėnienė: mano priešo priešas yra mano draugas

„Visai nesijaučiu įdomus žmogus ir tikras gamtos fotografas. Fotografuoju daug, bet tik tiek, kiek noriu ir turiu laisvalaikio. Fotografuoju, nes man gamtoje viskas nepaprastai (per silpnas žodis) gražu“, – savo laimėjimu konkurse „Gintarinis žaltys“ stebisi Agnė Našlėnienė. Moteris sako nenaudojanti jokių specialių priemonių ar ypatingos įrangos, neskirianti tam daug laiko, nes jo tiesiog neturi, o save laiko visiška mėgėja. Tačiau jos darbai ir įžvalga byloja visai ką kita.

Pamišusi ropinėtoja

A. Našlėnienė užaugo Ignalinoje. Nors gyveno pačiame mieste, miškai ir ežerai buvo šalia, tad čia praleisdavo daug laiko. Būdama moksleivė, lankė gamtininkų būrelį, tačiau jo veikla apsiribojo tuo metu mokyklose populiaraus „gyvojo kampelio“ priežiūra. „Kartais kas nors atnešdavo laukinių paukštelių, jaunų ar sužeistų, tai mes su drauge paslapčia juos paleisdavom į laisvę, kai tik jie pradėdavo skraidyti dideliame narve, – su šypsena savo pirmąsias gamtininkės patirtis prisimena Agnė. – Iš būrelio vadovo buvau pasiskolinusi knygą „Lietuvos paukščiai“. Labai atidžiai skaičiau, stengiausi pažinti paukščius. Dabar labai juokinga, kai prisimenu, kaip ėjau į mišką su ta knyga ir stengiausi atpažinti paukščių balsus pagal jų aprašymus knygoje: „tvy, tvy, tvy“, „vyt vyt“ ar „fiu liu“...“

Sukakus septyniolikai, Agnė dar nežinojo, ko iš tiesų nori, bet gamtos keliu nepasuko – pasirinko tiksliųjų mokslų studijas (tuo metu tai atrodė tiesiog paprasčiausia). Įgijusi diplomą, liko Vilniuje. Dirba programuotoja, kaip pati sako: „labai toli nuo gamtos ir nuo fotografijos“.

Vis dėlto paukščiams teko lemtingas vaidmuo. Būtent jie Agnę atvedė į gilesnį gamtos pažinimą ir fotografiją. Iš pradžių ji rinko asmeninę sparnuočių fotokolekciją, visus, kuriuos tik sutiko, atpažindavo ir nuotraukas dėliojo pagal pavadinimus.

Vėliau jos dėmesį patraukė mažieji kaimynai. Dabar moterį labiausiai žavi varliagyviai ir vorai. „Nesuprantu žmonių, kuriems jie nepatinka. Be to, vertinu labai paprastai, pragmatiškai – mano priešo priešas yra mano draugas, tai yra nemyliu musių, o musių priešas yra voras“, – šmaikštauja moteris, kuriai laurus konkurso nominacijoje „Kiti gyvūnai“ lėmė ne kas kitas, o nendrinė rupūžė.

Kai iš sostinės persikėlė gyventi į kaimą, iš pradžių jausdavosi nejaukiai ropinėdama po pievą su fotoaparatu: „Mačiau, kad kaimynai keistai žiūri. O ir tėvai, kai siunčiau nuotraukas elektroniniu paštu, sakydavo: nesiųsk mums tų niekalų (čia jie taip apie varles, vabalus ir vorus), daugiau vaikus rodyk. Bet kai atradau „Naturephoto.lt“, supratau, kad tokia pamišusi ropinėtoja esu ne viena ir ne vienai man įdomu ir gražu visi tie „niekalai“!“

Kieme sekioja paukščiai

Dabar namiškiai fotografę labai palaiko ir jau nebesijuokia, kai iš pievos ji grįžta visa išsitepusi, ypač kelius, alkūnes, kai gobtuve parsineša spyglių ar pernykščių lapų. Moters šeimai taip pat smagu susipažinti su mažaisiais kaimynais: kai tik pamato kokį vabalą ar nematytą paukštį, kaskart pakviečia, prašo parodyti nuotraukoje, kaip jie atrodo iš arti. Rimtų pasekėjų Agnė dar neturi, tačiau jos dukroms gamtoje viskas įdomu, mergaitės nieko nebijo. Kartais atneša ant delno didelį vabalą ir klausia, ar jis nekanda, bet fotografuoti dar nebando. Greičiau priešingai: dažniausiai, kai moteris pasiima fotoaparatą, su ja būna ir dukros, o su vaikais ilgam prie vabalo neapsistosi, be to, jie ir išbaido viską kelyje. Tik anksti rytais kartais pavyksta pasprukti vienai, bet ir tuomet ji sulaukia nekviestų svečių.

Pernai paskutinį kovo sekmadienio rytą, saulei kylant, pamačiusi šalną, fotografė nutarė pievoje „pamakrinėti“. Užsimetė kuprinę ir patraukė iš kiemo. Staiga suprato, kad turi draugę – iš kaimynų kiemo pro tvoros plyšį išlindusią mišrios veislės (Berno zenenhundo ir Vidurinės Azijos aviganio) kalytę. Bandė ją sukišti atgal, bet su tokia meškute nepasigalynėsi: „Pievoje ji siautėjo, ir, nepaisant mano šūkaliojimų „fu fu“, visi galimi „makrai“ buvo nuuostyti, nuvizginti, nukramsnoti ir nuvolioti, tai toli ir nėjau. Po kelių prigulimų supratau, kad kelnes noriu pasilikti sau, o ir kuprinę teko vytis... Taigi grįžau namo ir tikėjausi sulaukti dar vieno saulėto šalnoto ryto...“

Tas rytas išaušo po savaitės. Jaunoji kaimynė jau turėjo voljerą, tad į pievą Agnė žingsniavo viena. Laimei, panašios kompanijos moteris sulaukia nedažnai: turi tik katę, bet ji ne trukdo, o labai padeda. Ypač fotografuojant paukščius, nes šie susirenka prie katės patriukšmauti, įspėti savo kolegas apie pavojų.

Beje, kiemo paukščiai (zylės, žvirbliai, bukučiai) žino – jei Agnė pavaikšto po kiemą, verta patikrinti kokosus, sukabintus ant medžių vietoje lesyklų. Fotografės kišenėse visada, bent jau žiemą, yra saulėgrąžų: „Tiesiog negaliu jų nuvilti, tad kaskart praeidama į kevalus įberiu saulėgrąžų. Paberiu ir ant akmenų, nes paukščiai kieme mane sekioja.“

Visos pasaulio spalvos vienoje vietoje

A. Našlėnienė daugiausia fotografuoja savo kieme ar aplink, tačiau kas tik nepakliūva į jos fotoakiratį. Sunku net patikėti, kiek gyventojų yra kaimynystėje. Štai kad ir vabalai. Jų pašnekovės kieme visa galybė: kelių rūšių auksavabaliai, platieji elniavabaliai (vakarais mėgsta susiburti ant laiptelių), cilindriškieji elniavabaliai (kartais ratus apie galvą suka kaip bitės), žavieji straubliukai, ūsuočiai, ragijai, trumpaūsiai medkirčiai, paprastieji kamuolvabaliai, storuliai rūgštyniniai lapgraužiai (nuėdė Agnės rūgštynes), visas būrys įvairiausio dydžio dusių ir taškuotų boružių, paprastieji duobkasiai, grambuoliai, o kur dar daugybė, fotografės žodžiais tariant, nesutiktų, nenufotografuotų ar nufotografuotų prastai.

Kartais Agnė sulaukianti ir daugeliui nerimą keliančių svečių. Prieš porą metų daug obuolių gedo tiesiog ant medžių – skilo, puvo ir rūgo kabėdami. Tąsyk jos kiemas buvo pilnas girtų širšuolų. Prisikimšę parūgusių obuolių, vabzdžiai elgėsi keistai, skraidė kreivai, kartais nukrisdavo, žmonių nesibaidė. Galėjai nusiskinti obuolį su besimaitinančiu širšuolu ir neštis kur tik panorėjęs. Vakare jie taip ir likdavo nakvoti obels vaisiuose ar nukritę po medžiu žolėje. „Man jie labai gražūs – dideli, ryškūs. O kokios akys! – prisipažįsta A. Našlėnienė. – Kol nesuka ratais aplink galvą, visai nebaisu.“

Dar jos kieme ant šiušelės gyvena spalvotas raudondėmis voriukas. Voriukas gražus, bet Agnei labiau patiko spalvota jo namų aplinka ryte. „Ar kada žiūrėjot į saulę pro voratinklį? – klausia fotografė. – Visos pasaulio spalvos vienoje vietoje...“ O vakarais vorai moteriai dovanoja „kosminę muziką“. Kartą eidama palei eglutes ant šakos ji išvydo kabančią voro nuregztą „muzikinę kompaktinę plokštelę“, besisukiojančią vėjyje ir švytinčią visomis vaivorykštės spalvomis.

Bičiuliaujasi Agnė ne tik su piktais širšuolais, vabalais ar vorais, bet ir su „drakonais“. Netoli namų plytinčioje pievoje ji aptiko įsitaisiusius driežus. „Ten privati žemė, todėl nerimauju, kad savininkas nesugalvotų „sutvarkyti“ senų kelmų, po kurių žieve jie slepiasi“, – susirūpinimo neslėpė moteris.

Nori visų metų laikų

A. Našlėnienę gamta apdovanojo nepaprastu įžvalgumu. Ko tik ji nepamato, rodos, niekuo neišsiskiriančiuose lašeliuose, raktažolėse, voratinkliuose, šalnose arba patį niūriausią metų mėnesį.

„Gal daugeliui tai tik lašai ar tik voratinkliai (šypsosi). O man gamtoje viskas gražu ir viskas stebina. Tiek daug dar visko nematyto ir nepažinto... Fotografuoju ne dėl rezultato, tiesiog man patinka stebėti, ir pats fotografavimo procesas patinka. Pakreipi galvą vienaip – matai vieną vaizdą, pasisuki šiek tiek – ir viskas pasikeičia. Tai nepaprasta. Dar neperpratau, kaip šviesa daro tokius stebuklus iš tokių paprastų dalykų kaip rasa ar voratinklis“, – atvirauja Agnė.

Pilką lapkritį, kai nemažai gamtos fotografų trumpam padeda fotoaparatą į šalį, laukdami pirmojo sniego, A. Našlėnienė skuba ieškoti spalvų ir... randa. Pasak jos, ne viskas taip pilka, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tereikia kito kampo, kitos nuotaikos, kitokio požiūrio.

Agnei net ledas ar paprasta megzta kepurė pražysta gražiausiomis gėlėmis, o ką jau kalbėti apie spalvingą, gyvybės kupiną vasarą ar šaltuko cukrumi apibarstytą rudenį.

„Kai gyvenau mieste, tai tik vasarai pasibaigus jau norėdavau pavasario. O dabar noriu visų metų laikų – tikrų ir savo laiku“, – pokalbį baigia A. Našlėnienė.

Agnės Našlėnienės nuotraukos


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 905

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai