Peržiūrėta 1107

1 metai 1 mėnuo ir 28 dienos

Prieš tiek laiko pasakojau apie nuotykius iš Danijos viršūnės. Pažadėjau iki kito karto, tai jaučiuosi skolinga.

Oras nebuvo draugiškas, bet kartais reikia prisitaikyti prie sąlygų, kai patenki šen ar ten. Taigi, šį kartą taip ir buvo.

Šiaurės jūra niekada nebūna nei draugiška, nei rami. Čia, šiauriausiame Danijos taške, Skagen, šviesa ypatinga. Niekas kol kas nepaaiškino kodėl, bet viskas keičiasi taip greitai, kiek užtenka laiko pasakyti – besikiškekopūsteliaudamas. Vieną akimirką vanduo beveik juodas, o kitą keistai žalios spalvos. Bangos nenurimsta niekada, o juo labiau rudenį. Dūžta į krantą su smėliu iš dugno. Nepamirškime ir nešamo smėlio nuo kopų. Bangos iš vienos pusės – smėlis iš priešingos, o pats esi kažkur per vidurį.

Sutikau mažą pulkelį Smiltinukų – apie 10. Prisijuokiau ir pustomo smėlio prisirijau. Jie tokie mažyčiai ir tokie greiti, kad jei mirktelėjai – pametei iš akių. Dingsta per akimirką už krantelio ir jei luktelėjai dar vieną akimirką, kaip mažos bluselės iššoka vėl prieš akis. Laksto jie nuo bangų, kad nenuplautų ir vėl grįžta į patį pakraštį skanumėlių ieškoti.

Jau pripratau, kad jei dangus apsiniaukęs, ciongas ir dar kita velniava – lauk paukščių ir gailėkis, kad nėra šviesos. Bet pasidalinti įspūdžiais ir papasakoti istorijas galima ir dokumentinėmis nuotraukomis.

Taip ir buvo su šiauriniais padūkėliais. Kur labiau jiems tinka, jei ne Šiaurės jūroje dūkti? Buvo suskaičiuota tądien apie pusantro tūkstančio. Mano akims tai buvo džiaugsmas, nes aš jų kasdien tikrai nematau. Pavargau fiziškai kovoti su vėju (13 m/s) ir rankose laikomu 500 mm objektyvu, nes vėjas jį tąsė į visas puses, o man reikėjo sufokusuoti ir suspėti su bangose dingstančiais paukščiais.

Fotiką išsaugojau nuo smėlio ir sūraus vandens, gal dėl to smėlio buvo pilna kišenėse, batuose, akyse ir kartais tarp dantų, nors nė su gyva dvasia nepersimečiau žodžiu. Patirties šlakelis – ant šlapio ir kieto smėlio prasėdėti 4–5 valandas – skauda :). Šliaužiojimas po smėlį paskui smiltinukus porą valandėlių – primena šonkaulių stovį ir kiekį. Nepaisant visko – man labai patiko. Naujos rūšys į sąrašą, vėjas pravalė sielą ir mintis. Žinodama, kad ne kažin ką pešiu ir lūkesčių didelių neturėjau, tai ir nusivilti nebuvo kuo. O kas pavyko – dalinuosi.

Na, gal sakau bus įdomu paskaityti istoriją iš „šiltų“ kraštų, juolab kad ne taip dažnai aš jomis Jus ir užverčiu :).

Pabaigoje linkiu visiems gražaus rudenio ir geros fotomedžioklės. Ir ačiū tiems, kurie skaitys.


Naujienos

Sveikiname su gimtadieniu

Nariai

  • Fotografai: 274
  • Visi nariai: 911

Dabar prisijungę

Mūsų partneriai